2010 m. kovo 24 d.
Nr. 23
(1808)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Prisimintas prezidentas Aleksandras Stulginskis

Dr. Aldona Kačerauskienė

Vasario pabaigoje suėjo 125 metai nuo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1885–1969) gimimo. Ši data kovo 6 dieną paminėta Signatarų namuose  surengtoje parodoje ir konferencijoje.

Prof. Alfonsas Eidintas A. Stulginskį pristatė kaip žymų valstybininką, aktyviai dalyvavusį atsikuriančios Lietuvos darbe. Jis – Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1918–1919 metais vidaus reikalų ministras, maitinimo ir viešųjų darbų ministras, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, trumpą laiką ėjęs Ministrų kabineto pirmininko pavaduotojo pareigas. 1920–1922 metais A. Stulginskis buvo Steigiamojo Seimo, o 1926–1927 metais – Seimo pirmininkas. Steigiamasis Seimas jam pavedė eiti Respublikos prezidento pareigas, o 1922–1926 metais A. Stulginskis buvo Lietuvos prezidentas.

A. Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 dieną Kutaliuose (Kaltinėnų parapijoje, Šilalės raj.) gausioje šeimoje. Baigęs Kutalių pradinę mokyklą, mokslus tęsė Liepojoje ir Kaune. Buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, tačiau nusprendė kunigu nebūti. 1913 metais baigė agronomijos institutą Halėje, dirbo Trakų apskrities agronomu. Vokiečiams okupavus Lietuvą, dirbo Lietuvių centro komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti, vadovavo švietimo draugijai „Rytas“, redagavo „Tėvynės sargą“ „Ūkininką“, leido „Ūkininko kalendorių“, kurį laiką buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) pirmininku.

 Visas jam patikėtas pareigas A. Stulginskis ėjo garbingai, sąžiningai ir atsakingai. Mokėjo daug užsienio kalbų, su diplomatais kalbėjosi be vertėjo, gerai išmanė etiketo reikalavimus. Visus patraukdavo jo ori laikysena, nors kartu buvo demokratiškai paprastas. Neaukšto ūgio, kresnas, logiškai kalbantis, praktikuojantis katalikas – tokį jį prisiminė amžininkai.

Po 1926 metų perversmo A. Stulginskis persikėlė į Jakubavą, kur turėjo nusipirkęs dvarą. Tačiau kartu su ūkininkavimo darbais rasdavo laiko rūpintis LKDP veikla, daug rašė spaudai. 1938 m. vasario 15 d. laikraštis „XX amžius“ išspausdino jo atsiminimus „Kova dėl Vasario 16 dienos akto“, 1940 vasario 16 dieną Šiauliuose pasakė programinę kalbą: „Nepriklausomybė – tai didžiausias tautos turtas. Didžiausia laimė tautai nepriklausomai gyventi. Užtat nepriklausomybei apsaugoti negailima didžiausių turtų, sunkiausio triūso, prireikus ant nepriklausomybės aukuro herojiškai aukojama tautos narių gyvybė“.

Aukos prireikė praėjus vos keliems mėnesiams. Per pirmąjį bolševikmetį A. Stulginskis buvo suimtas. Kaltinimas absurdiškas: stambus buožė, turi daug gyvulių, namus, be to, buvęs Lietuvos prezidentas. Kartu su žmona Ona įsodintas į tremtinių vagoną. Iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties studentei dukrai Aldonai išmetė raštelį: „Laiminu tave, telaimina tave Aukščiausiasis“. Žmonai parašė: „Atmink, kad esi katalikė ir lietuvė“.

Sunkus buvo belaisvio prezidento kelias: tardymai, sufabrikuota byla ir nuosprendis – 25 metai lagerio. Kalėjo Vladimiro kalėjime. Po Stalino mirties išlaisvintas, 1956 metais su sveikatą praradusia žmona grįžo į Kauną. Niekas čia nelaukė, nebuvo kur gyventi, nebuvo darbo. Padėjo dr. Petras Vasinauskas: įsidarbino darbininku Vytėnų sodininkystės – daržininkystės bandymų stotyje, vėliau tapo moksliniu bendradarbiu.

Giminaitė Ona Žiugždienė, mačiusį prezidentą A. Stulginskį po negandų metų grįžusį į Lietuvą, pasakojo: buvęs ramus, kiek ironiškas, nemėgęs pasakoti kryžiaus kelių, nueitų nelaisvės metais, vaišingas, neišpuikęs, tvirtai tikėjęs, kad Lietuva bus laisva. Apie prezidento A. Stulginskio laidotuves niekas viešai nepranešė. Panemunės bažnyčioje jo karstas buvo pastatytas ant aukšto katafalko, pasakytas prasmingas pamokslas.

Buvęs bendradarbis Algis Lukoševičius papasakojo apie prezidento nesavanaudišką pagalbą bendradarbiams. Jis versdavęs tekstus rengiantiems disertacijas, geranoriškai patardavo, pamokydavo; buvo santūrus, vengė politikuoti. Darbą atlikdavo kruopščiai; pelnė bendradarbių pagarbą. „Užuot kreipęsi įprastu „draugas“, mes į jį kreipdavomės „tamsta” arba „agronome“, – sakė A. Lukoševičius.

 Konferencijoje apgailestauta, kad deramai nesirūpinama Lietuvos prezidento A. Stulginskio atminties įamžinimu. Atgimimo metais Jakubave pastatytas paminklas, o jo vardo mokyklos mokytojų ir mokinių rūpesčiu prikalta nedidelė lentelė prie namo, kuriame gyveno A. Stulginskis. Kaip pastebėjo Signatarų namų direktorė M. Peikštenienė, iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų A. Stulginskis yra tarp tų septynių, kurie nėra gavę valstybinio apdovanojimo. Šiuos priekaištus girdėjo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, su žmona Alma dalyvavęs renginyje.

Parodoje eksponuojamos fotografijos, dokumentai ir asmeniniai prezidento A. Stulginskio daiktai. Renginį paįvairino Loretos Sungailienės vadovaujamas ansamblis „Virvytė“, atlikęs keletą žemaitiškų liaudies dainų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija