|
Ekumeninis sutarimas dėl migracijos iššūkių
Mindaugas BUIKA
Europos Bažnyčių bendradarbiavimas
Tarp įvairių tarptautinio ekumeninio bendradarbiavimo formų mūsų žemyne išskirtinę reikšmę turi vadinamojo Jungtinio Europos Bažnyčių konferencijos (CEC) ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) komiteto veikla. Kasmet susitikę šio 1972 metais įkurto Jungtinio komiteto nariai dažniausia ir patys CEC, ir CCEE vadovai svarsto Europos krikščionių pastangų vienijimo galimybes įvairių religinių, socialinių bei kultūrinių problemų sprendimui, reiškia bendras nuostatas dėl jų aktualumo. Kovo 711 dienomis metinis Jungtinio komiteto susitikimas įvyko Turkijos mieste Stambule, kuris yra paskelbtas 2010 metų Europos kultūros sostine.
Surengti šį susitikimą pakvietė Stambule rezidenciją turintis Stačiatikių Bažnyčios vadovas Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I. Renginyje taip pat dalyvavo CCEE pirmininkas Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas ir CEC pirmininkas Prancūzijos stačiatikių metropolitas Emanuelis. Europos vyskupų konferencijų tarybą (CCEE) sudaro žemyne veikiančių 33 nacionalinių katalikų episkopatų vadovai. Europos Bažnyčių konferencijai (CEC) priklauso 120 stačiatikių, protestantų, anglikonų ir senkatalikių bendruomenių iš visų kontinento šalių. Ši didžiausia žemyno ekumeninė organizacija, su kuria Katalikų Bažnyčia aktyviai bendradarbiauja, buvo įkurta 1959 metais. Tiek CCEE, tiek ir CEC nuolatiniai sekretoriatai veikia Šveicarijoje.
Stambulo susitikimo pagrindinė tema buvo migracija ir tai, kaip Bažnyčios bei ekumeninės organizacijos galėtų prisidėti prie migrantų padėties gerinimo juos priimančiose šalyse. Baigiamajame diskusijų dokumente pažymima, kad migracijos reiškinys nei pasauliui, nei Europai nėra naujas ir kad žmonių judėjimas, netgi ištisų tautų kilnojimasis atskirais istorijos tarpsniais turėjo esminės įtakos visuomeniniam vystymuisi. Vis dėlto dabartiniai šio reiškinio mastai ir keliaujančių žmonių skaičius tikrai įspūdingi: kas šeštas pasaulio gyventojas yra migrantas iš savo gimtosios šalies išvykusių gyventi svetur žmonių yra dešimtys milijonų! Nors šis padidėjęs žmonių mobilumas, taip pat prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimas stebimas jau ne vieną dešimtmetį, tačiau neatrodo, kad Europos šalys būtų tam pasirengusios, pažymi Bažnyčių hierarchai.
Jie pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į šio reiškinio kompleksiškumą, kadangi migracijos priežastys gali būti įvairios. Dažniausia, žinoma, kalbama apie ekonomines priežastis, norą daugiau užsidirbti, prasigyventi, geriau realizuoti savo gebėjimus, tačiau šalia tokios laisvanoriškos migracijos yra ir priverstinė, kadangi žmonėms tenka ieškoti prieglobsčio dėl politinių ar religinių persekiojimų bei su gamtos stichija susijusių nelaimių (žemės drebėjimų, sausrų, gamtinės aplinkos nualinimo ir pan.) padariniais. Todėl yra svarbu sutelkti jėgas sprendžiant taikos įtvirtinimo, konfliktų sureguliavimo, demokratizacijos, gamtosaugos ir humanitarinės pagalbos vietose klausimus.
Skaudūs šeimų išgyvenimai
Religiniai vadovai pripažino, kad viena skaudžiausių migracijos pasekmių yrančios šeimos. Iš tikrųjų daugelis visuomeninio gyvenimo tendencijų nėra palankios šeimai, o migracija, atskirianti sutuoktinius, galutinai pakerta šios institucijos branduolį. Tokios situacijos pirmosios aukos būna vaikai, patenkantys į socialinį kontekstą, kuriame nėra bendros emocinės ir auklėjamosios tėvo ir motinos aplinkos, rašoma baigiamajame Stambulo susitikimo dokumente. Vaikai neretai atiduodami senelių, o kartais ir kitų, netgi tolimų giminaičių ar net kaimynų globai. Tai sukelia depresiją šeimos nariams ir kai kuriais atvejais atveda iki savižudybės.
Iš dabar nepakankamo socialinio ir politinio dėmesio šiai problemai galima daryti išvadą, kad Europa gal dar nepakankamai suvokė šio reiškinio griaunamosios jėgos. O juk visiems turi būti aišku, kad mūsų visuomenės negali gyvuoti be šeimų ir kad šeimos vienybė svarbi ne tik asmenų gerovei, bet ir visai visuomenei, pabrėžė ekumeninio renginio dalyviai. Jie nurodė, kad Bažnyčių ir valstybės požiūris į migracijos reiškinį skiriasi dėl skirtingo dvasinio ir teisinio požiūrio. Krikščioniškoji egzistencija suvokiama kaip žemiškoji kelionė į amžinybę, todėl krikščionys savotišku būdu yra migrantai pagal pašaukimą. Visa krikščionių laikysena grindžiama teisingumo ir artimo meilės principais, todėl jie siekia pripažinti visų žmonių, įskaitant migrantų, žmogiškąjį orumą.
Netgi priimant valstybių atsakomybę savo piliečių gerovei per tautos kultūrinio paveldo apsaugą, teisėtumo ir teisingumo įgyvendinimą, yra absoliučiai svarbus visų žmonių (taip pat ir svetimšalių) orumo pripažinimas ir gailestingumas didžiausioje stokoje esantiems, teigiama Stambulo susitikimo baigiamajame dokumente. Todėl migracija reikalauja imtis kai kurių struktūrinių reformų valstybėse bei mentaliteto pakeitimo, kad būtų atsiliepta į jos keliamus iššūkius ir visiems būtų užtikrintos vienodos tarptautinės teisės.
CCEE pirmininkas kardinolas P. Erdas pabrėžė, kad reikia pusiausvyros tarp įstatymų prisilaikymo ir krikščioniškojo svetingumo, tarp teisingumo ir artimo meilės. Tai yra svarbiausi socialinio veikimo principai visiems krikščionims, todėl asmens orumas turi būti pripažintas netgi nelegaliems migrantams, aiškino ganytojas. Žinoma, tai nereiškia atsisakymo visų teisinių reguliacijų migracijos srityje, tačiau legalumo ir teisingumo vienovė, artimo meilės ir užuojauta prieglobsčio ieškančiajam turi išlikti tikrai demokratiškoje santvarkoje. Svarbu žiūrėti į migrantus ne tik kaip į potencialią darbo jėgą, bet pirmiausia kaip žmones su jų ir jų šeimų stabilumo ir saugumo poreikiais.
Vertybių liudijimo svarba
Žinant vietinių gyventojų priešiškumą imigrantams ir nuogąstavimus dėl jų keliamų pavojų (pavyzdžiui, nusikalstamumo), Bažnyčios turi rodyti pavyzdį, priimdamos svetimšalius kaip brolius ir seseris su jų teisėmis ir orumu. Krikščionys kenčiančiuose žmonėse pirmiausia mato patį Kristų kaip tik tokie yra nepriteklių migrantai. Be to, atvykstantys žmonės dažnai priklauso skirtingoms krikščioniškoms konfesijoms, todėl susidaro sąlygos ekumeniniam dialogui, kuris turi būti teisingas ir nuoširdus be reliatyvizmo ir prozelitizmo, sakė kardinolas P. Erdas. Jis atkreipė dėmesį į galimybę dalintis maldos namais, ypač tarp artimų katalikų ir stačiatikių tikybų išpažinėjų, kaip tai kartais daro vyskupai Vakarų Europoje. Toks abipusis palankumas tarp brolių krikščionių yra Dievo meilės ženklas ir neša viltį kiekvienam, pabrėžė Europos vyskupų konferencijų tarybos vadovas.
Stambulo susitikimo dalyviai kovo 9 dieną privačioje audiencijoje buvo priimti ką tik savo 70-metį atšventusio Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I, kuris paragino CCEE ir CEC toliau glaudžiai bendradarbiauti siekiant krikščionių vienybės. Mes visi kartu darbuojamės dėl visų žmonių gerovės, sakė Krikščionių Bažnyčios vadovas, pažymėjęs krikščioniškų vertybių liudijimo svarbą. Priėmime buvo kalbėta apie rengiamus bendrus ekumeninius projektus 2013 metais minint vadinamojo Milano edikto 1700 metinių sukaktį. Šiuo sprendimu tuometinis Romos imperatorius Konstantinas nutraukė krikščionių persekiojimą ir legalizavo Kristaus išpažinimą visoje šalyje. Pagrindiniai to minėjimo renginiai vyks Milane, Stambule (buvusiam Konstantinopolyje) ir Serbijoje, kurios teritorijoje gimė Konstantinas.
Jungtinis CEC ir CCEE komitetas išreiškė susirūpinimą dėl Europos Sąjungos įstatymdavystės tendencijų, kurios kelia grėsmę gyvybės kultūrai ir prigimtiniam šeimos modeliui. Ypač didelį nerimą kelia Briuselio bandymai primesti savas normas švietimo, kultūros, religijos, šeimos gyvenimo klausimuose atskiroms šalims, nors šios sritys tradiciškai priklauso nacionaliniam suverenitetui. Kita vertus, išreikšta parama Europos parlamento narių iniciatyvoms teisiškai užtikrinti sekmadienio, kaip nedarbo dienos, statusą. (Apie šią iniciatyvą plačiau rašysime kituose XXI amžiaus numeriuose.)
© 2010 XXI amžius
|