Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kai gyvenimą liudija mokytojas

Kazimieras Dobkevičius

Poetas Robertas Keturakis

Poetas Robertas Keturakis tautos kultūrai daug nusipelnė ir savo visuomenine veikla. Buvo aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis, literatūrinio gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje įkūrėjas ir vedėjas, laikraščio „Kauno žinios“ vyriausias redaktorius, Kauno Maironio gimnazijoje kūrybinės grupės „Sietynas“ įkūrėjas ir kūrybinių užsiėmimų vadovas. Poetas visada buvo ir yra atidus jaunųjų kūrybai, ne vieną pradedantį literatą palydėjo į kūrybos kelią.

R. Keturakis yra išleidęs dvidešimt knygų, o už eilėraščių knygą „Ir niekad nevėlu“ paskirta Jono Aisčio premija (2006 m.), nominuotas Rašytojų sąjungos premijai. Romanas „Kulka Dievo širdy“ (2001 m.) pelnė Čikagos „Lietuvių balso“ premiją. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2005 m.). Dar sovietmečiu  (1988 m.) pelnė „Poezijos pavasario“ laureato vardą. Už nuopelnus Kauno miestui  apdovanotas Santakos garbės žymeniu  (2006 m.). Ir vis dėlto galima teigti, kad poeto kūryba nėra pakankamai įvertinta.

R.Keturakis gimė 1935 m. kovo 12 dieną Jonučių kaime, Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje. Jau 1953 metais buvo išspausdinti pirmieji jo eilėraščiai. 1961 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Saulėtekis kely“. 1963 metais Vilniaus universitete baigė Lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1965 metais pasirodo jo eilėraščių rinkinys „Balti sparnai“. Į Lietuvos rašytojų sąjungą priimamas 1966 metais, o jau kitais metais pradeda dirbti žurnalo „Nemunas“ redakcijoje. Nuo 1989 metų R. Keturakis dirba žurnalo „Santara“ redakcijoje.

  R.Keturakio romane „Kulka Dievo širdy“ pavaizduotas Laisvės ilgesys, laisvos dvasios drąsa nepaklusti prievartai įkūnyta meniškai įtaigiame jauno partizano Gimnazisto paveiksle. R. Keturakio kūryba reikalauja atskiros didelės studijos, atskiro leidinio.

 Poetas apie savo gimtuosius Jonučius, Mamą, Tėvą visada atsiliepia su didele meile, švelnumu ir visada rašo tik didžiąja raide. Robertas prisimena: „Senoji mano senelių sodyba Keturakynė įsikūrė Sūduvos šiaurinėje dalyje XVIII ir XIX amžių sankirtoje. Šioje senelio sodyboje lankėsi dr. J. Basanavičius, M. Kėkštas, P. Vaičaitis, M. Akelaitis... Šimtamečiai ąžuolai ir gluosniai čia ošia kitaip – bent man: jų šnabždesyje ir muzikoje vis girdžiu iš naujo prisikeliantį laiką, primenantį žmones, kuriems buvo svarbu padaryto darbo vaisiai. Aš dar užtikau šią kartą, mokėjusią arimus, duoną, statomą trobą, sodinamą obelį, auginamą vaiką sušildyti alsavimu ir kraujo kaitrumu. Šitos jų susikaupimo darbui ir maldai tylos, šito savo vertės suvokimo arba rūstoko išdidumo dar ir šiandien man kupini tie praretėję senosios  sodybos medžiai, trobos sienojai, žemė, virš kurios įsižiebia tiek kartų lydėjusios žvaigždės... Iš Tėviškės išvykau prieš trisdešimt metų. Mano vaikystės laukuose, mano Tėvo žemėje aptvėrė ganyklas, iškasė griovius, nutiesė „Via Baltica“ betono ir asfalto juostą, po kuria atsidūrė trobesių ir sodo šešėliai, pieva su motiejukais, baltažiedėm plukėm ir sidabražole...“

 Pasak poeto, dramatiškas Lietuvos laikas ir likimas, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui... Tik vėliau, būdami liudininkai ar dalyviai mūsų partizanų grumtynių su sovietinio okupanto budeliais ir jų pakalikais, supratome, kad karas vis dėlto mums tęsėsi ilgiau nei dešimtmetį..

Man, sako poetas, laikas išsaugojo nuostabius Mokytojus, dideles šviesias asmenybes, atidavusias viską (net ir gyvybę) savo mokiniams, kad per mus Lietuva galėtų laimėti savo istorinį laiką, savo viltį būti laisva ir nepriklausoma. Vienas tokių mokytojų ir buvo Jonas Mačiulis, artimas Maironio giminaitis. Jis mus augino ne tik dėstydamas lietuvių kalbą ir literatūrą, bet ir visu savo gyvenimo ir žmogišku orumu. Jis mums paliko tiek daug, kad ir šiandien užtinku sieloje netikėtų jo palikimo klodų. Partizaninio sąjūdžio vaizdai mane lydėjo nuo paauglystės. Lietuvos partizanus matydavau savo Tėvų namuose, prie pat Kauno... Tai buvo jauni, tvirti, ryžtingi jauni vyrai. Jie žinojo savo kovos prasmę.

Poetas Robertas Keturakis mini solidų 75-erių metų jubiliejų. Sveikiname jubiliatą ir linkime dar daug kūrybinių sumanymų, naujų įspūdingų eilėraščių.

Autoriaus nuotrauka

*  *  *

Rimantas Petras KLUSAS

Vėjas mėlynom akim

Robertui Keturakiui

Vėjas mėlynom akim,
saulė prisimerkus.
Žalią namą atrakint
lekia mano švarkas.

Iš kišenių didelių,
iš ilgų rankovių
byra sėklos dobilų
ant žieminių kojų.

Nedrąsi kalba kulnų,
batų angažuota.
Bet širdy šviesu, kilnu
tartum fleitos grotų.

Lekia medžiai pro akis,
pumpurais kaišyti.
Dar žiedai kiek palūkės,
bet jau akys žydi.

© 2010 „XXI amžius“