Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuva padeda Europai persekioti Amerikos slaptųjų tarnybų agentus

Gintaras Visockas

Kovo 22-ąją Vilniaus universiteto Centrinių rūmų Aula Parva salėje buvo surengta tarptautinė konferencija „CŽV slaptųjų sulaikymų ir ypatingųjų perdavimų programa: kas laukia Lietuvos?“ Pagrindinis šios konferencijos moderatorius – Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. Konferencijoje kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, VU Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto vadovas Dainius Žalimas, Teisės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Čepas. Konferencijoje pranešimus skaitė ir svečiai iš užsienio: Europos Tarybos tyrėjas Gavinas Simpsonas („Slaptieji sulaikymai ir neteisėti kalinių gabenimai Europos Tarybos valstybėse narėse“), Europos konstitucinių ir žmogaus teisių centro generalinis direktorius Volfgangas Kaleckas („Europos bylos prieš CŽV agentus ir bendradarbius“), Atviros visuomenės teisingumo iniciatyvos vyresnioji teisės specialistė Amrit Singh („Teisinės gynybos priemonės ir atsakomybė Jungtinėse Amerikos Valstijose“).

Kai kurie svečiai gyrė Lietuvą, kad mes, ko gero, vieninteliai iš visos demokratinės Europos pradėjome labai entuziastingai, sparčiai ir principingai tirti galimų CŽV kalėjimų savo teritorijoje įrengimo aplinkybes.

Bet ar Lietuvai reikėtų džiaugtis sulaukus tokios padėkos? Konferencijoje sužinojau, jog visoje Europoje prasidėjo raganų medžioklė, nukreipta į Amerikos Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnus, kurie dalyvavo slapta sulaikant, įkalinant ir galbūt kankinant terorizmu įtariamus asmenis.

Pirmiausia pateiksiu šiek tiek statistikos. Pasirodo, kelios bylos prieš Amerikos agentus ir jiems talkinusius kitų šalių slaptųjų tarnybų darbuotojus šiandien iškeltos Ispanijoje, Italijoje, Kanadoje. Suėmimo orderius CŽV agentams artimiausiu metu greičiausiai išduos Lenkija, Vokietija, Rumunija. Jei teisingai pasižymėjau užrašų knygutėje, Europos valstybėse iš viso išduota 13 orderių prieš CŽV agentus. Konferencijos dalyviai tarsi susitarę apgailestavo, kad dauguma Europos valstybių su CŽV slaptųjų kalėjimų įrengimu susijusias bylas tiria labai nenoriai: muistosi, vilkina, teisinasi turinčios per mažai informacijos. Pati Amerika, oratorės Amrit Singh teigimu, visiškai nereaguoja į Europos prašymus teisti CŽV agentus, dalyvavusius sulaikant terorizmu įtariamus asmenis. O štai Lietuva šioje srityje – lyderė. Svečiai iš Prancūzijos ir Vokietijos kelis sykius pakartojo: „lietuviai labai greitai sureagavo, taip operatyviai nesielgė nė viena Europos valstybė“. Tik svečiai iš Vokietijos ir Prancūzijos nepaaiškino, kam naudingas toks Lietuvos uolumas? Vadovaujantis sveiku protu, galima įtarti, jog kažkas surengė keistą rokiruotę: jei jau Europa savo teritorijoje bando apsunkinti JAV slaptųjų tarnybų agentų veiklą, vadinasi, Europoje lengviau bus dirbti Rusijos GRU ar FSB agentams. Ar ši prielaida – visiškai be pagrindo?

Klausantis konferencijos dalyvių nejučiom kilo ir daugiau dviprasmiškų minčių. JAV yra Prancūzijos, Vokietijos ir Lietuvos sąjungininkė. Gal ir ne visiškai ideali sąjungininkė, tačiau nelygu su kuo gretinsi. Juk tik Amerika oficialiai pareiškė, jog Lietuvos priešai – tai ir JAV priešai. Tegul šie žodžiai ir deklaratyvūs, tegul Vašingtonas šia taisykle ne visada vadovaujasi. Bet be Amerikos tokių palankių žodžių mums, lietuviams, dar nėra ištarusi nė viena valstybė. Ypač tokia galinga kaip Amerika. O oficialusis Vilnius, užuot atsidėkojęs Amerikai už paramą, staiga ima „labai uoliai tirti“ savo globėjų klaidas ir nusižengimus. Kaip įvertinti tokį lietuvių uolumą – kaip kvailumą, išdavystę, nepatikimumą ar nepastovumą?

Niekad nesakiau ir nesakysiu, jog esant ypatingiems atvejams vis dėlto galima nusižengti žmogaus teisėms, jog pagirtina, kai asmuo, tegul ir didžiausias nusikaltėlis, be teismo leidimo sučiumpamas, įkalinamas ar net kankinamas. Tokias išimtis taikydami mes galime sugrįžti į pačius gūdžiausius sovietinės diktatūros laikus, nes kiekviena išimtis skatina kurti naują išimtį. Tačiau man niekaip nesuprantamas perdėtas reiklumas Amerikai ir demonstratyvus atlaidumas, sakykim, Rusijai, Kinijai, Baltarusijai, kurios kur kas žiauriau, baisiau, masiškiau ir, svarbiausia, nuolat pažeidinėja žmogaus teises. Į šį juodąjį sąrašą galima įtraukti ir Izraelį, kurio slaptosios tarnybos už šalies teritorijos be jokio teismo ir galimybės gintis myriop pasiuntė ne vieną dešimtį arabų.

Jei jau Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius H. Mickevičius toks principingas, tegul jis Vilniuje surengia ir tarptautinę konferenciją, kurioje būtų nuodugniai analizuojami Rusijos, Baltarusijos, Izraelio slaptųjų tarnybų nusikaltimai žmoniškumui. Pavyzdžiui, tegul tyrinėja, kaip Didžiojoje Britanijoje buvo nužudytas perbėgėlis iš Rusijos Aleksandras Litvinenka. Tegul tiria, kas, kaip ir kodėl Dakare nužudė buvusį nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos lyderį Zelimchaną Jandarbijevą. Galima surengti ir specialią konferenciją, skirtą nežmoniškiems Izraelio „Mossad“ veiksmams prieš Izraelio priešus. Juk šių metų sausio 19-ąją Dubajuje netikėtai mirė vienas iš įtakingiausių „Hamas“ atstovų – Mahmudas al Mabhouhas. Visa pasaulio spauda kelia versijas, esą numirti tam nelaimėliui padėjo „Mossad“ agentai. Tokių keistų mirčių „Mossad“ sąrašuose – ne viena dešimtis. O gal Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo institutas norėtų pasidomėti, ką Čečėnijoje veikia Kremliaus toleruojama Ramzano Kadyrovo žvalgyba ir kontržvalgyba? Gal ponas H. Mickevičius išdrįstų parašyti viešą laišką į Grozną, ar tik ne R. Kadyrovo įsakymu kai kuriose Europos valstybėse jo agentai nužudė čečėnų pabėgėlius, nesutikusius grįžti į prorusiškų jėgų valdomą tėvynę?

Sakot, Čečėnija – toli ir jos bėdos mums mažai aktualios? Galiu pateikti ir artimesnį atvejį, kuriame minima Baltarusijos KGB. Taigi kaip baltarusiškas KGB elgėsi, sakykim, persekiodamas žmogaus teisių gynėją Janą Poliakovą iš Seligorsko miesto. Neištvėrusi grasinimų, kankinimų, persekiojimų 33-jų metų J. Poliakova praėjusių metų kovo 7-ąją pasikorė savo namuose. Prieš keletą dienų Vilniuje viešėjo dokumentinių filmų kūrėja Olga Nikolaičik. Ji parodė maždaug pusės valandos dokumentinę juostą, kaip opozicijos aktyvistę, žmogaus teisių gynėją J. Poliakovą Baltarusijos milicija oficialiai pasikvietė apklausai, o kai ši apklausiama nesutiko trauktis iš opozicinės veiklos, žiauriai sumušė. Jaunoji žmogaus teisių gynėja kreipėsi į Baltarusijos teisėsaugą dėl sužalojimų bei sumušimų. Tačiau užuot pradėjusi tirti šį įvykį, Baltarusijos prokuratūra iškėlė bylą pačiai J. Poliakovai. Jaunoji aktyvistė buvo apkaltinta šmeižianti Baltarusijos miliciją ir Baltarusijos KGB. Jai buvo iškelta baudžiamoji byla. J. Poliakovą ruoštasi įkalinti beveik trejiems metams ir jai buvo skirta bauda – per 1000 JAV dolerių. Baltarusijos teritorijoje – tai milžiniški pinigai (vidutinio dydžio atlyginimas Baltarusijoje siekia vos 100–120 JAV dolerių). Tad nenorėdama nusižengti savo įsitikinimams ir neištvėrusi spaudimo J. Poliakova pasikorė. Dokumentinio filmo peržiūroje Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus H. Mickevičiaus nemačiau. Neįdomu, neaktualu, pražiopsojo? Juk šiaip ar taip nusižudė ne žurnalistė, ne politikė, bet teisininko H. Mickevičiaus kolegė – žmogaus teisių gynėja.

Amerikos CŽV agentų, kurie neleistinomis priemonėmis persekiojo terorizmu įtariamus asmenis, – neteisinu. Bet gal žmogaus teisių gynėjai galėtų paaiškinti, ar visuomet įmanoma teisinėmis priemonėmis išpešti slaptą informaciją iš užkietėjusių fanatikų, žadančių sprogdinti galingus sprogstamuosius įtaisus gausiai žmonių lankomose vietose – metro, viešbučiuose, restoranuose? Juk kai kada tokių mirti nebijančių nusikaltėlių gražiuoju neprakalbinsi. O neprakalbinęs rizikuoji žmonių, kurie žus galimo teroro akto metu, gyvybėmis. Tad pasauliniame kontekste Amerikos CŽV darbuotojų nusikaltimai vargu ar atrodo labai baisūs ir nežmoniški. Jei esu teisingai informuotas, žinių apie CŽV agentų mirtinai nukankintus ar tiesiog sušaudytus įtariamuosius nėra. Tad lyginant su FSB, KGB ar R. Kadyrovo žvalgybos darbo metodais amerikiečių agentai – ne tokie jau blogi vyrukai. Tačiau Lietuva ir kai kurių kitų Europos valstybių teisininkai persekioja būtent amerikiečius. Ši aplinkybė neramina.

Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas pateikė konkrečias parlamentinio tyrimo išvadas. Parlamentinio tyrimo metu Seimo NSGK ieškojo atsakymų į šiuos klausimus: ar JAV CŽV sulaikyti asmenys buvo pervežami ir kalinami Lietuvos teritorijoje, ar LR teritorijoje veikė slaptieji JAV CŽV sulaikymo centrai, ar LR valstybės institucijos svarstė klausimus, susijusius su slaptųjų JAV CŽV sulaikymo centrų veikla LR teritorijoje, sulaikytų asmenų pervežimu ir kalinimu LR teritorijoje. Parlamentinio tyrimo metu paaiškėjo, jog Seimo NSGK nenustatė, ar per LR teritoriją buvo pervežami, ar į Lietuvos teritoriją buvo atvežti ir išvežti CŽV sulaikyti asmenys. Tiesa, parlamentinio tyrimo išvadose sakoma, kad sąlygos tokiam pervežimui buvo. Taip pat teigiama, jog mažiausiai du kartus lietuviai pareigūnai Lietuvos teritorijoje sudarė galimybę JAV pareigūnams nekliudomai patekti prie orlaivių ir mažiausiai vieną kartą sąmoningai buvo apribotos VSAT pareigūnų galimybės atlikti orlaivių patikrinimą. Esama ir dar keletas svarbių išvadų: „Vykdant projektą Nr. 1, Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos laikyti sulaikytą asmenį, tačiau, Seimo NSGK turimais duomenimis, patalpos nebuvo tam panaudotos“. Taip pat „komitetui liudiję asmenys neigia prielaidas ir galimybes, kad projekto Nr. 2 patalpose buvo laikomi ar tardomi asmenys“. Ir vis tiek Vilniuje rengiama konferencija, kurioje viešai ir atvirai diskutuojama apie Lietuvos moralinę bei teisinę atsakomybę, tarsi tyčia pamirštant, jog be moralinės ar teisinės atsakomybės dar egzistuoja ir nekaltumo prezumpcija. Kai kurie konferencijos svečiai užsiminė, jog nepaisant Lietuvos uolumo, šis tyrimas nebuvo atliktas labai kruopščiai ir išsamiai, kaip turėjo būti atliktas. Net teisininkas D. Žalimas kalbėjo apie Lietuvos moralinę bei teisinę atsakomybę, nes „akivaizdu, kad Lietuva buvo įsivėlusi į tą programą, nors konkrečių įrodymų ir nėra“.

Europos Tarybos tyrėjas G. Simpsonas konferencijoje tvirtino, jog 2004–2005 metais Lietuvoje buvo vienas iš trijų svarbiausių tarptautinių teroristų pergabenimo – sulaikymo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) sistemos centrų, kuriame buvo laikomi labai aukštos vertės sulaikytieji.

Pranešėjas parodė net žemėlapį su pažymėtomis vietovėmis visame pasaulyje, kuriose, kaip Europos Taryba patvirtino, buvo vykdomos slaptos sulaikymo operacijos. Pasak G. Simpsono, „šis žemėlapis buvo parengtas 2006-aisiais, dabar į jį įtraukta ir Lietuva“. Ir ši aplinkybė svečią iš Europos Tarybos šiek tiek nuvilia.

G. Simpsonas apgailestavo, kad komitetas, kuriam vadovavo A. Anušauskas, atskleidė nepilną informaciją. Esą A. Anušausko vadovaujamo komiteto ataskaitoje nebuvo įvardinti visi paslaptingų lėktuvų nusileidimai Lietuvoje, nes Lietuvoje kai kas įsitikinęs, esą ši problema – nacionalinio saugumo klausimas.

O kas čia keisto, jei kai kurie politikai, žurnalistai ar visuomenės veikėjai į Lietuvos ir JAV santykius žiūri kaip į vieną pagrindinių nacionalinio saugumo klausimų? Tokia nedidelė Rytų Europos šalis kaip Lietuva negali sau leisti pyktis su ją remiančia supervalstybe. Lietuvoje juk esama jėgų, kurios kiekvieną oficialiojo Vilniaus žingsnį stebi tarsi Kremliaus akimis ir, pasitaikius bent mažytei progai, skambina pavojaus varpais. Pavyzdžiui, kompensacijos už okupacijos metais patirtus nuostolius prašyti mums neleista, nes tokiais veiksmais mes tik suerzinsime Rusiją. Tad kodėl stebimasi, kai prabyla jėgos, susirūpinusios, ar savo veiksmais mes nepapiktinsime savo sąjungininkės Amerikos? Juk ir Prancūzija su Vokietija visuomet elgiasi itin apdairiai, kai kalbama apie Paryžiaus ir Berlyno santykius su Rusija. Tokiais atvejais visuomet atsižvelgiama į Rusijos interesus. Puiku, sveikintina. Rusijos nuomonės negalima ignoruoti. Tačiau kodėl vis rečiau atsižvelgiama į Amerikos interesus?

Konferencijos metu Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas H. Mickevičius išplatino viešą laišką, adresuotą LR Generaliniam prokurorui. Tame laiške, be kita ko, esama tokių žodžių: „ŽTSI tikisi, kad LR Generalinės prokuratūros nesutrikdė viešojoje erdvėje pasirodę samprotavimai apie būtinumą vertinti CŽV programą platesniame kontekste, apie Seimo Komiteto tyrimu valstybei padarytą žalą bei kiti, sąmoningai ar nesąmoningai pareikšti teiginiai, demonstruojantys nepagarbą demokratinėms vertybėms, panieką teisei ir žmogaus teisėms“.

Deja, šiuo atveju, man regis, labai svarbus būtent „platesnis kontekstas“. Tik platesniame kontekste išryškėja mūsų ir užsienio žmogaus teisių gynėjų angažuotumas: persekioti CŽV agentus, o FSB-KGB darbuotojus palikti ramybėje.

© 2010 „XXI amžius“