|
Kunigo celibatas ir dvasinė tėvystė
Mindaugas BUIKA
Pašaukimas sekti Kristumi
Kunigų metų šventimui įžengus į baigiamąjį etapą jie bus iškilmingai uždaryti birželio mėnesį Romoje rengiamu pasaulio kunigų suvažiavimu pastaruoju metu plačiai aptariamas ir celibato klausimas. Pagrindą tam davė Europoje pasitaikantys bandymai susieti atskleistus kai kurių dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo (pedofilijos) atvejus su kanoniškai privalomu santuokos atsisakymu. Kaip tik šiai temai kovo 45 dienomis Opus Dei sąjūdžiui priklausantis Popiežiškasis Šventojo Kryžiaus universitetas Romoje buvo suorganizavęs tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavo Vatikano institucijų vadovai, žymūs teologai ir psichologai.
Toną šiems svarstymams davė susitikime kalbėjęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas (anksčiau dirbęs Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretoriumi) arkivyskupas Andželas Amatas, kuris pabrėžė, kad kunigams santuokos atsisakymas pirmiausia yra teologinė vertybė, primenanti pareigą sekti Kristaus pavyzdžiu. Jis pabrėžė, kad Jėzaus tobulai išgyventa skaistybė iš esmės paliečia labiausiai intymų ir sakralų Jo žmogiškosios egzistencijos branduolį Jo meilę. Tiesa, Šventajame Rašte išreikštai nekalbama apie Jėzaus celibatą, todėl ir palyginus nedaug teologų kunigišką celibatą aptaria būtent iš sekimo Kristumi perspektyvos. Daugiau kalbama, kad celibatas reiškia visišką atsidavimą Kristui, nors tai pirmiausia yra vienuoliškojo gyvenimo principas.
Deja, apie tai (Kristaus tobulą skaistumą ir kunigišką pareigą juo sekti) dažnai nutylima ir katechezėje, todėl daugelis krikščionių, ypač prieštaringame dabarties kontekste, dažnai rodo sumišimą ir nesupratimą apie šią realybę, sakė arkivyskupas A. Amatas. Tą painiavą dar labiau sustiprina įvairūs pseudomoksliniai straipsniai ar klaidinantys ekscentriški filmai bei romanai, kuriuose teigiama apie Jėzaus seksualumą, kad Jis neva buvo vedęs Mariją Magdalietę ir pan. Paneigiant šį melą būtina pabrėžti, kad Jėzaus atsisakymas vesti nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Jis tuo būdu pasirinko būti savimi, aiškino arkivyskupas, nurodydamas, kad tuo būdu Išganytojas galėjo mylėti visus žmones ir atiduoti gyvybę už šią meilę. Todėl sekant Kristumi seksualinių santykių ir vedybų atsisakymas kunigams reiškia pasišventimą Dievo ir žmonių reikalams visomis turimomis žmogiškomis pastangomis. Jie yra pašaukti būti Kristaus vietoje prie Eucharistijos, aukodami save dėl kitų išganymo.
Išimtys kol kas išlieka
Tačiau esant tokiam betarpiškam celibato ryšiui su teologiniu bei dvasiniu kunigiškos tarnystės tapatumu, iškyla svarbus uždavinys paaiškinti, kodėl galimos išimtys. Juk daugeliui šios išimtys sukelia tam tikrą painiavą ir kada kalbama, kad celibatas nėra dogma, bet tik disciplinos norma, tai ją galima ir bendru sutarimu pakeisti. Kai kuriems tikintiesiems taip pat kelia abejonių atskirų Bažnyčios hierarchų ir netgi Šventojo Sosto atstovų kartais išreiškiama prieštaringa pozicija dėl dialogo vedimo kunigiško celibato atžvilgiu.
Pripažinęs, kad egzistuoja ši problema, konferencijoje pranešimą skaitęs Popiežiškojo Šventojo kryžiaus universiteto teologijos profesorius kunigas Loranas Tuzas interviu katalikų žinių agentūrai Zenit priminė, kad celibatas nėra paskelbtas tikėjimo dogma, kadangi yra vedusių kunigų vienybėje su Roma esančiose Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčiose. Taip pat verta prisiminti, kad popiežiaus Benedikto XVI lapkričio mėnesį paskelbtame dokumente Anglicanorum coetibus dėl buvusių anglikonų sugrįžimo į vienybę su Katalikų Bažnyčia, taip pat bus priimami ir vedę kunigai. Kita vertus, celibatas Katalikų Bažnyčioje niekada netaps laisvo pasirinkimo norma, kadangi vis labiau suvokiamas jo ryšys su kunigiška ir vyskupiška tarnyste. Toks supratimas stiprėja ir Rytų Katalikų Bažnyčioje, todėl ateityje kunigų celibatas gali būti netgi paskelbtas ir dogma, aiškino kunigas prof. L. Tuzas. Tuo labiau kad ši tradicija dabartį pasiekė iš ankstyvosios krikščionybės, nors daug kalbama ir rašoma, kad tarp pirmųjų amžių kunigų ir netgi apaštalų buvo vedusių vyrų. Istoriniai tyrimai tai patvirtina, bet kartu įtikinamai parodo, kad panašiai kaip apaštalai, ankstyvosios Bažnyčios vedę vyrai po kunigystės šventimų gyveno visiškoje skaistybėje, gavę savo žmonų sutikimą.
Kaip pabrėžia ir Vatikano II Susirinkimo mokymas, nors Rytų Katalikų Bažnyčiose yra labai šventų vedusių kunigų, kurie daug nuveikė stiprindami Bažnyčią ir gindami tikėjimą persekiojimų laikotarpiais, tačiau jie buvo ir turi likti tikromis išimtimis, aiškino Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto profesorius. Jis atkreipė dėmesį, kad vyskupų atžvilgiu nei teologiškai, nei istoriškai nedaroma ir šių išimčių jiems celibatas yra visiškai privalomas. Čia verta pažymėti, kad Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Lumen Gentin vyskupiškoji konsekracija apibrėžiama, kaip kunigystės sakramento pilnatvė tokiu būdu suteikiant specifinę reikšmę ir vyskupo celibatui.
Hedonistinės kultūros įtaka
Konferencijoje buvo analizuojami ir atmesti celibato priešininkų tvirtinimai, kad dvasininkų skaistumas ir seksualinis susivaldymas neva turi neigiamų psichologinių pasekmių. Apie tai kalbėjęs Madrido šv. Pauliaus universiteto psichopatologijos profesorius Akvilinas Polainas Lorente aiškino, kad Dievo pašaukimo priėmimas gyventi kunigiškame celibate yra ne daugiau psichologiškai rizikingas nei santuokinis gyvenimas. Žmonės yra protingi ir laisvi, todėl neprivalo pasiduoti seksualiniams potraukiams, kad būtų sveiki ir laimingi. Atvirkščiai, savęs nekontroliavimas ir veikimas pagal principą viskas galima yra pavojingesnis ir kelia rimtų psichologinių problemų.
Žinoma, seksualumo suvaržymas (kuris yra svarbi žmogiškosios meilės dalis) turi kainą, tačiau žymiai mažesnę nei daugelis žmonių galvoja, sakė profesorius A. Polainas. Kuo pilniau asmuo pasiskiria savo gyvenimo uždaviniams ir egzistencijos tikslui, tuo skaistybė yra lengviau pakeliama. Tada seksualumo suvaržymo našta yra lengvesnė, nes užmiršdamas savuosius interesus ir atsiduodamas kitų rūpesčiams, asmuo pilnatviškai išgyvena laisvai pasirinktą meilę. Duodamas interviu Zenit katalikų žinių agentūrai psichologas pastebėjo, kad celibato priesaikos patvirtinimui padeda daug efektyvių metodų ypač širdies ir žvilgsnio saugojimas. Tai nereiškia, kad reikia visada būti nuleidus akis į žemę, bet galima matyti nesižvalgant. Tai kartu užtikrina širdies švarumą ir gyvenimą pirmuoju įsakymu, kuris reiškia meilę Dievui aukščiau visų dalykų.
Pokalbyje buvo pripažinta, kad dėl žiniasklaidą užvaldžiusios hedonistinės kultūros kai kurie kunigai išduoda savąją celibato priesaiką. Dvasininkui taip pat būdingas žmogiškasis trapumas, tačiau tai išimtys ir mes negalime nematyti, kad didžioji dauguma kunigų yra lojalūs, pilnatviškai gyvena savuoju pašaukimu ir yra laimingi, dalydami savo laimę pasauliui. Profesorius A. Polainas ypač pabrėžė kunigo dvasinės tėvystės funkciją, kuri realizuojama gailestingumo darbais, paguoda, padrąsinimu ir motyvavimu sunkumų ir nepasitikėjimo kupinam šiandienos žmogui. Dėl tokios globos stokos dabartinis pasaulis yra savotiškas našlaitis dvasinės tėvystės atžvilgiu, ir kunigas jau pačiu savo buvimu ją įprasmina, kartais gal to ir nesuvokdamas.
Gyvenimas celibate šios dvasinės tėvystės vaisingumui yra tiesiog būtinas. Pagaliau jeigu galutinis tikslas yra vienybė su Dievu, tai kunigo dvasinė tėvystė yra geriausias dieviškosios tėvystės atvaizdas žemiškajame pasaulyje. Taigi celibato prisilaikantis asmuo yra kaip tarpininkas su Dievu: kuo pilniau jis gyvena savo dieviškoje sūnystėje, tuo efektyviau įgyvendina ir dvasinę tėvystę.
© 2010 XXI amžius
|