|
Siuvėjas apie perteklių
Algimantas Zolubas
Vaikščiodamas po Kaziuko mugę sutikau netolimą kaimyną siuvėją Martyną. Jau senokai į jį kreipiausi dabar parduotuvėse gatavų naujų, o humanose padėvėtų rūbų perteklius. Apsilankau pas jį, jei reikia kelnių juosmenį ar švarką praplėsti. Susitikimu apsidžiaugiau, nes išmintingasis siuvėjas man ne tik rūbą pasiūdavo, bet pokalbiuose atskleisdavo tokius dalykus, kokių nei istorikai, nei sociologai, nei filosofai tarsi nepastebi. Vaikščiojome, grožėjomės meno šedevrams prilygstančiais gaminiais, kalbinome kūrybingus gamybininkus ir drauge prekeivius. Pasirodo, dauguma tų deimančiukų yra formalūs bedarbiai, tačiau drožinėja, pina, mezga, siuvinėja, puodus žiedžia, iš įvairiausios vietinės medžiagos tikrus stebuklus kuria.
Grožėjaus ir stebėjaus, o Martynas nei iš šio, nei iš to pradėjo aiškinti, kad vadinamoji bedarbystė išlaisvino labai daug sumanių, kūrybingų žmonių nuo monotoniško darbo pramonėje, prekyboje ar dar kokioje srityje, kurie dabar rado progą išreikšti savo kūrybines galias. Kaziuko mugė tikras kūrybingos tautos paveikslas! Daugelis dabar kalba tik apie trūkumus, nepriteklių, stoką, o aš įžvelgiu daug pertekliaus. Nesutiksi nuo bado išsekusio, nuskurusio ar lopiniuoto tautiečio, kalbėk ką nori, rašyk ką nori, važiuok kur nori, tarnauk ar netarnauk savo kariuomenėje, nedirbamos žemės perteklius dirbk, jei nori, jei bedarbiu nenori būti. Tačiau, pasak siuvėjo, ir gerų dalykų perteklius, kokį stebime Lietuvoje, gali virsti blogiu. Jo manymu, Lietuvoje taip sunkiai atgauta laisve jau persisotinta. Dalis jaunuomenės, galinčios tuoktis, gyvena nesusituokusi arba, kaip tie žvirbliai, kas pavasarį keičia partnerį, arba dar baisiau adomai su adomais ir ievos su ievomis, kaip kai kuriose doroviškai smukusiose Europos šalyse, jau santuokas kurpia.
Siuvėjas mato ir kitokio blogio perteklių. Iš laisvės pertekliaus istorikai Edvardas Gudavičius lanksčiu ir blogai pririštu liežuviu drįsta Vytautą Didįjį šunsnukiu pavadinti, už lenkiškus pakabukus ne savos tautos ir jos valstybės istoriją viešai garbina Alfredas Bumblauskas, Česlovas Laurinavičius savo begėdiškais pasisakymais smerkia partizanus. O kiek dar kitokių garbingos Lietuvos praeities niekintojų! Iš laisvės pertekliaus į nuklydimus, iš tikrų vertybių lauko į raudonus dirvonus.
Iš nelaisvės pertekliaus 1987 metais radosi mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo. Atgavus Nepriklausomybę, iš laisvės pertekliaus kaip iš gausybės rago pasipylė protesto mitingai, piketai, eisenos. Reikėtų pridurti, pasak siuvėjo, kad tie mitinguotojai, piketuotojai ir žygeiviai nesuvokia, kad nekultūringi, pikti, įžeidžiantys protestai prieš valdžias negali sulaukti teigiamo atoveikio (kaip šauksi, taip atsilieps).
Nūnai daug buvusių veikėjų, kurie galėjo būti apdovanoti ordinais, medaliais, privilegijomis, o dabar tapo eiliniais piliečiais, kuriuos dar pakibina kokia liustracijos komisija ar net bedantis teismas. Pastarieji ir jaučia nuoskaudą ar net siekia keršto nesusivokdami, kad tie dalykai labiausiai kenkia jiems patiems.
Ir mane, ir siuvėją stebino mugės dalyvių ir lankytojų šviesūs, besišypsantys, šilti veidai. Pasak Martyno, patekome į tikrą šviesiaveidžių susirinkimą, kai Lietuvoje rūgščiaveidžių perteklius. Iš tikrųjų, mūsų gėdai, užsieniečiai pastebi, kad šypsenų stokojame, kad čia, kas užsieniuose laikoma blogu tonu, viešai verkšlenama, žinoma, netikromis ašaromis, skleidžiamas neigiamų jausmų užkratas.
Įsigijome su siuvėju po pintinę kokiam nors pertekliui laikyti ir po inkilą čiulbuonėliams, kad nuo neigiamų jausmų saugotų. Keturi kilometrai pėsčiomis iki namų neprailgo iš patirtų įspūdžių ir gerų jausmų pertekliaus.
© 2010 XXI amžius
|