|
Osana, Dieve mūs
Toje įspūdingai spalvingoje Verbų procesijoje Tu, brangus Tėve, įkvėpei geros valios izraelitus garbinti Tavo Sūnų, dėkojant Jam už visus Jo pasiaukojančios meilės darbus. Juk niekada nebuvo ir nebus žmonijos istorijoje tokio žmogaus, išskyrus Jėzų, kuris per trumpą gyvenimo laikotarpį padarė tiek daug gerų darbų, jog jei reikėtų viską smulkiai aprašyti, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti (Jn 21, 25).
Tačiau tądien kai kurių fariziejų protą dar taip smarkiai temdė pavydo tamsybė, kad jie, nebepakęsdami Tavo vardo garbinimo, net išdrįso viešai reikalauti, kad tai kuo greičiau liautųsi. Tada Tu, Jėzau, nebegalėjai tylėti ir tarei tokius žodžius, kuriuos maištaujantieji fariziejai prisimins visą gyvenimą: Sakau jums, jei šitie tylės akmenys šauks! (Lk 19, 40)
Tik įsivaizduokime, kas būtų įvykę, jei anuomet, procesininkų lūpoms užsivėrus, visi būtų pradėję girdėti nepaprastus garsus, sklindančius iš dulkėtų žemės riedulių, iš žemynų ir tolimų žvaigždynų, iš čia pat esančių darbščiųjų skruzdelių ir padangėje plasnojančio taikaus balandžio? Kas būtų, jei tie skirtingi šauksmai, balsai, aidai ir visi kiti garsai susilietų į visos visatos meilės himną, skiriamą tikrajam jos Karaliui Jėzui, o toje garsų bei garselių simfonijoje trūktų svarbiausio dėmens žmogaus balso melodijos?
Todėl jokia pasaulio kunigaikščio jėga negalėjo sustabdyti Verbų procesijos dalyvių, kurie džiaugsmingai garbino Tą, kurio šlovinimui amžinųjų Velykų menėje nebus pabaigos. Tiesa, po kelių dienų tie patys žmonės, fariziejų sukurstyti, savo Gelbėtojo atsižadės ir klykdami Tave pasmerks: Ant kryžiaus Jį!
Aiškėja, kad išrinktosios tautos žmonėms, girdėjusiems Mesijo žodžius bei mačiusiems Jo stebuklus, dar labai trūko nuoseklios ištikimybės ir pastovios meilės sekti Jį. Kad žmonių širdys būtų visiškai užkariautos Dievui, tai yra patrauktos prie Jėzaus, reikėjo pirmiausia Jam pačiam būti iškeltam ant kryžiaus (Jn 12, 32). Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, šis iškėlimas ant kryžiaus Kristui atvėrė neaprėpiamus akiračius. Kryžiaus aukos akiratis nesiribojo vien tik Jeruzale, bet apėmė visą pasaulį.
Jei tik pagalvotume, jog Jėzus mirė ir viskas tuo pasibaigė, tada galėtume tarti: viltingai pradėta žmonių išganymo misija, deja, patyrė visišką pralaimėjimą. Tačiau ačiū Dievui, kad dabar, žinodami apie jau įvykdytą visos žmonijos Atpirkimą, galime sakyti: pakeltas aukštyn Viešpaties Jėzaus kryžius simbolizuoja Jo būsimą išaukštinimą Velykų pradžią. Kaip be Prisikėlimo pergalės nebūtų įmanoma siekti galutinės pergalės Danguje, taip be Jėzaus mirties ant Kryžiaus nebūtų įmanoma sulaukti Velykų ryto, skelbiančio, jog visiems Kristaus sekėjams atsivėrė tiesiausias tikrosios laisvės kelias grįžti Namo. Taigi didžiausi žmonių istorijoje įvykiai Jėzaus gimimas, mirtis ir Jo prisikėlimas iš numirusių vienas be kito neegzistuoja.
Todėl neapsakomai Tau, Jėzau, dėkojame, kad Tavo kančia ir mirtis turėjo tęsinį. Nors Tu, Viešpatie, iš anksto žinojai, kad po mirties prisikelsi, ir ta mintis Tave guodė, tačiau artėjant Tavo gyvenimo atomazgai, kai ruošeisi išgerti ir paskutinį karčių kančių taurės lašą, Tu buvai net angelo maldos sustiprintas.
Tad jei Tu, mano Viešpatie, tinkamu laiku sulaukei dangiškos pagalbos, tad kaip nepalyginamai mums svarbi Tavo dieviška malonė. Juk kas mes esame, kad galėtume pasikliauti vien savuoju aš? Žolė, kuri nudžiūsta, ir gėlė, kuri (kartais neprasiskleidusi) nuvysta (Iz 40, 6 8). Mes neretai esame panašūs į oro balionus, kurie greitai išsipučia, bet dar greičiau subliūkšta.
Kad mumyse kaskart mažėtų klastingoji savimeilė ir tolydžio augtų tvirtas tikėjimas Tavimi, Jėzau, mes ne tik Verbų sekmadienį Tau tariame: Per kančią Tu, Jėzau, mus vedi į pergalę, per mirtį į naują gyvenimą. Teskamba Tau, Karaliau Kristau, šlovė ir garbė per amžius. Bus dar geriau, kai visas mūsų gyvenimas ir darbai liudys: Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja!
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|