Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kam Kovo 11-osios aktas – farsas

Gintaras Visockas

Autoriaus nuotrauka

Kovo 18-ąją Lietuvoje leidžiamame savaitraštyje „Ekspress-nedelia“ pasirodė Jurijaus Dolinskio straipsnis „Šventė su neapykantos ašaromis akyse“ apie sudėtingus Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius. Perskaičius straipsnį susidaro įspūdis, jog Lietuvos rusų bendruomenėje  pradeda formuotis nerimą keliančios, nedraugiškos, tiksliau tariant, antilietuviškos tendencijos. Jau rašėme, kad rusų kalba Lietuvoje leidžiamame savaitraštyje „Litovskij kurjer“ pasirodė nepasirašyta publikacija „Ar rusų Lietuvoje nėra?“, informuojanti, kad Kovo 11-osios šventinę eiseną Vilniuje Lietuvos rusų bendruomenės atstovai ignoravo. Tame straipsnyje teigiama, jog kai kurie Lietuvos rusai neatėjo į mūsų Nepriklausomybės šventę todėl, kad nekenčia mūsų Kovo 11-osios akto, kad mūsų nepriklausomybę laiko farsu bei politinėmis intrigomis.

Nesu šių savaitraščių nuolatinis skaitytojas, todėl negaliu pateikti išsamesnės leidinių analizės, tačiau kartais paskaitau juos. Paskaitau tam, kad žinočiau, kokios nuotaikos vyrauja tarp rusakalbių. Ir per pastaruosius kelerius metus susidariau tokią nuomonę: rusų kalba Lietuvoje leidžiami leidiniai niekada nebuvo labai palankūs Lietuvai ir kritiški Rusijai. Čia neįžvelgiu nieko keisto. Tačiau šių leidinių tonas, man regis, nūnai dar labiau pasikeitęs ne Lietuvos naudai. Šitaip sakydamas jokiu būdu neraginu keisti pozicijų ir požiūrio. Leidiniai turi vaizduoti realią padėtį, o ne ją nutylėti ar dezinformuoti. Jei esama aukštas pareigas užimančių rusų, kuriems „gėda eiti Kovo 11-osios eisenoje greta lietuvių“, – taip ir reikia rašyti. Nes tiesa visada geriau už melą, kad ir kokia ji būtų karti.

Tačiau Lietuvai derėtų rimčiau susimąstyti, kodėl po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių kai kurie Lietuvos rusų bendruomenės atstovai netapo lojalesni mūsų valstybei ir lojalumo būtent šiomis dienomis kažkodėl sparčiai mažėja. Štai ponas J. Dolinskis drįsta piktintis, kodėl mes, lietuviai, į savo Kovo 11-osios minėjimą pasikvietėme britų žurnalistą, publicistą, politiką Edvardą Luką, parašiusį bestselerį „Naujasis šaltasis karas“, ar disidentą, žmogaus teisių gynėją, politiką Sergiejų Kovaliovą, šiandieninę Rusijos valdžią įvardijantį kaip „neteisėtai išrinktą“. Pirmiausiai norėtųsi paklausti J. Dolinskio, kaip jis drįsta mums nurodinėti, ką galime, o ko negalime kviestis į svečius per mums brangius jubiliejus? Juk Kovo 11-ąją minėjome savo namuose – Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Ar vis tiek savo svečių sąrašą privalome derinti?.. Su kuo – su Kremliumi? Įdomu, kokius svečius straipsnio autorius mums būtų rekomendavęs atsivežti į Vilnių Nepriklausomybės atgavimo 20-mečio proga? Vladimirą Žirinovskį, Ramzaną Kadyrovą? Galų gale Kovo 11-ąją mes jau padarėme Rusijai didelę nuolaidą, į Vilnių nepakviesdami Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio. Gruzijos vadovas – asmeninis Rusijos premjero Vladimiro Putino priešas, tad mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė geriau įžeisti M. Saakašvilį nei V. Putiną. Ir to negana?

Antra, J. Dolinskis savo publikacijoje retoriškai teiraujasi, kokia ateitis laukia Lietuvos, kuri savo pagrindinę šventę kuria eskaluodama „nemeilę ir keršto jausmus savo kaimynui“. Remiantis J. Dolinskio išvedžiojimais, ne oficialusis Kremlius, bet oficialusis Vilnius kursto neapykantą kaimynams. O man atrodo, kad straipsnio autorius bus apsirikęs ar susipainiojęs – niekas Lietuvoje nekursto neapykantos Rusijai. Dėl Baltijos valstybėse ir kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse vyraujančio nepasitikėjimo Kremliumi kalta... pati Rusija. Tai Kremlius svaidosi demagogiškais pareiškimais. Nejaugi šito J. Dolinskis nemato? O gal nenori matyti? 1993–2000 metais atliktose išsamiose apklausose į klausimą, ar nacionaliniai Rusijos interesai turėtų peržengti jos dabartinės teritorijos ribas, teigiamai atsakė 58–83 proc. respondentų. Didžioji dalis apklaustųjų taip pat sveikino nuomonę, esą Rusija, jeigu kas nors jos paprašytų, turėtų nedelsiant siųsti kariuomenę „gelbėti“ buvusias SSRS respublikas. Nuolatinės Rusijos gyventojų apklausos, atliekamos ne vienerius metus iš eilės, taip pat byloja, kad kai kuriais atvejais net 81 proc. rusų įsitikinę, jog Kremlius privalo jėga, t. y. tankais, ginti buvusiose SSRS respublikose gyvenančių rusakalbių teises.

Šie duomenys rodo, jog po SSRS suirimo, maždaug 1991-ųjų pabaigoje, vėl ėmė stiprėti valstybinis Rusijos imperializmas. Pasibaigus šaltajam karui Rusija nė neketina paisyti nacionalinių savo kaimynų Rytų Europoje interesų. Rusija, skirtingai nei Vokietija, nesijaučia kalta dėl komunizmo atneštų bėdų ir neatlygino žalos nesuskaičiuojamoms sovietinio komunizmo aukoms. Pavyzdžiui, Vokietijos kancleris Helmutas Kolis atsiprašė nuskriaustųjų vokiečių tautos vardu, o Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas – ne. Kremlius demonstratyviai atsisakė pripažinti, jog XX amžiuje vykdyta jo politika smarkiai pakenkė Rytų Europos ekonomikos plėtrai bei politinei, kultūrinei raidai.

Beje, žymus politologas Janušas Bugajskis (Janusz Bugajski), knygos „Šaltoji taika (naujasis Rusijos imperializmas)“ autorius, prieš keletą metų yra aiškinęs, kad „Rusijos įtaka Rytų Europoje būtų net pageidaujama nė kiek neatsižvelgiant į imperialistinę Maskvos praeitį“. Pasak J. Bugajskio, visa Rytų Europa pasiruošusi pamiršti praeities skriaudas ir priimti Rusijos įtaką. Tačiau šis žingsnis įmanomas tik tuo atveju, jei Rusija atsisakys imperialistinių užmačių. Štai citata iš J. Bugajskio knygos „Šaltoji taika“: „Jeigu Rusijos federacija būtų JAV ir kitų Vakarų įtakingų valstybių veidrodinis atvaizdas arba koks dubleris, tada Maskvos politinės ir ekonominės įtakos plitimą į Rytų Europą galima būtų laikyti nekeliančiu grėsmės. Jeigu Rusija turėtų klestinčią liberalią demokratiją, stiprią pilietinę visuomenę, veiksmingą daugiatautę sistemą, veiksmingą rinkos ekonomiką ir sąžiningą taikos politiką Čečėnijoje, tada jos įtaka Rytų Europoje būtų net pageidaujamas dalykas neatsižvelgiant į istorinę patirtį, susijusią su Rusijos imperializmu. Deja, taip nėra, ir dabartinė Rusijos įtaka daugiausia yra neigiama ir grindžiama strateginiais ilgalaikio dominavimo tikslais“.

Nepasitikėjimas Rusija per pastaruosius kelerius metus Rytų Europoje dar labiau sustiprėjo, nes Rusija, atsisakiusi sąžiningos politikos Čečėnijoje, surengė dar vieną karinę avantiūrą – užpuolė Gruziją. Jeigu J. Dolinskiui neaišku, kas ką užpuolė, siūlyčiau atidžiai perskaityti Rusijos politikės Valerijos Novodvorskajos ar politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos straipsnius, analizuojančius Kremliaus klastas kiršinant gruzinus su abchazais ir osetinais. Tik visiškas naivuolis gali patikėti Kremliaus ideologų išvedžiojimais, esą mažytė, vos kelis milijonus gyventojų turinti Gruzija gali išdrįsti atakuoti milžinišką, atominėmis bombomis apsiginklavusią, šimtus milijonų gyventojų turinčią Rusiją.

Beje, Rusija moka itin profesionaliai meluoti ir kiršinti. Juk dėl kadaise Šiaurės Kaukaze kilusio konflikto tarp ingušų ir osetinų kaltos tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino aplinkos intrigos. Kalti, žinoma, ir osetinai su ingušais, kad pasidavė Kremliaus „skaldyk ir valdyk“ politikai, bet didžiausia kaltė gula ant tuometinių Kremliaus vadovų pečių, sumaniusių nuleisti kraują čečėnų nepriklausomybės idėjas palaikiusiems ingušams. Kremlius kaltas ir dėl Kalnų Karabache kilusio karo, nes Rusijai ten rūpėjo visai ne taika. Padėdama Didžiosios Armėnijos sukūrimo idėjas puoselėjantiems agresyviesiems armėnams pulti Kalnų Karabachą Rusija nesiekė sutaikyti armėnų su azerbaidžaniečiais. Rusijai rūpėjo susilpninti nafta ir dujomis turtingą Azerbaidžaną, kad vėliau būtų lengviau manipuliuoti oficialiuoju Baku.

Dėl praėjusios savaitės teroro aktų Maskvos metro traukiniuose kalčiausia vėlgi neteisinga, agresyvi Kremliaus politika Šiaurės Kaukaze. Nekaltus žmones žudančių teroristų niekas neteisina. Tačiau klausydamasis per RTVi transliuotų diskusijų šia skaudžia tema išgirdau dėmesio vertų samprotavimų apie paperkamus Rusijos milicininkus ir noriai kyšius imančius Rusijos slaptųjų tarnybų karininkus. Mat daugelis šia tema diskutavusių politikų, žurnalistų, politikos apžvalgininkų teiravosi, kaip į budriai saugomą Maskvą vis prasprūsta savižudžiai iš Kaukazo regiono. Juk kad ir kaip skaičiuosi, Rusijos slaptosios tarnybos daro klaidą po klaidos: nesugebėjo neutralizuoti gyvenamųjų namų sprogdinimų, paskui – įkaitų dramos Rusijos teatre, paskui – išgelbėti rugsėjo 1-ąją užpultos mokyklos Šiaurės Osetijoje. Ir niekas iš Rusijos jėgos struktūrų vadovų neatsiprašė, neatsistatydino, neatgailavo.

Beje, Rusijos slaptųjų tarnybų klaidos buvo gretinamos su JAV slaptųjų bei specialiųjų tarnybų nuveiktais darbais. Šis palyginimas Rusijai – gėdingas. Po Rugsėjo 11-osios islamo fanatikams Amerikoje nepavyko surengti nė vieno sprogdinimo. O teroro aktai Rusijoje tapo niūria kasdienybe. Tad nieko nuostabaus, kad, pavyzdžiui, Rusijos politikas Borisas Nemcovas pirmiausiai dėl teroro aktų linčiavo ne į kampą įspraustus čečėnus ir ingušus, o premjerą Vladimirą Putiną su visa jo FSB kariauna. Ginčydamasis su Rusijos Valstybės Dūmos nariu iš didžiosios politikos šiandien išstumtas B. Nemcovas pirmiausiai ragino nuoširdžiai paklausti savęs, o „ką mes, rusai, patys neteisingai darome, kad musulmonai iš Šiaurės Kaukazo verčiau renkasi mirtį nei gyvenimą“.

Taip pat įsiminė Jevgenijos Albac laida, į kurią buvo pakviesti Izraelio, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos atstovai. Pasirodo, palestiniečių teroristams – savižudžiams per visą konflikto laikotarpį nepavyko papirkti nė vieno Izraelio kariškio bei slaptųjų tarnybų atstovo. Tiesa, Izraelio istorijoje esama dviejų atvejų, kai Izraelio kareiviai rezervistai arabams pardavė apie 10 tūkst. šovinių. Tačiau J. Albac laidoje kalbėjęs žydas pabrėžė, jog po šio įvykio Izraelyje kilo didžiulis skandalas bei nepasitenkinimo banga „išdavikais kareiviais“. Tačiau šie du nedideli incidentai byloja, jog palestiniečiams daugiau nėra pasisekę papirkti nė vieno žydo. Maskvoje dirbantis Didžiosios Britanijos žurnalistas didžiavosi, jog britų slaptųjų tarnybų istorijoje taip pat neužfiksuota nė vieno atvejo, kad teroristams būtų pavykę papirkti britų policininką ar slaptąjį agentą. Išdidus toje laidoje buvo ir Ispanijos atstovas. Jis tvirtino, jog Ispanijos istorija nežino nė vieno atvejo, kada baskų teroristams būtų pasisekę papirkti bent vieną Ispanijos pareigūną. Didžiuodamiesi savo slaptųjų tarnybų nepaperkamu laidos dalyviai tvirtino, jog čečėnų ar ingušų kovotojams tikrai yra pasisekę papirkti rusų pareigūnus. Ir ne vieną dešimtį kartų. Apie tai byloja, jų manymu, net Rusijos sostinėje nesunkiai surengiami stambūs teroro aktai.

Kad Kremlius nemokšiškai elgiasi Šiaurės Kaukaze, laidoje „Osoboje mnenije“ kalbėjo ir Rusijos slaptųjų tarnybų ekspertas, žurnalistas, politologas Olegas Mlečinas. Jis pastebėjo, jog į Šiaurės Kaukazą rusų karininkai ir FSB agentai siunčiami tarsi į komandiruotes, trunkančias po keletą ar keliolika mėnesių. Tų komandiruočių metu neįmanoma nieko suprasti, juolab – įsiskverbti į teroro aktus rengiančiųjų gretas. Kova su terorizmu – itin sudėtinga veikla, kurios neįmanoma laimėti vien grubia jėga.

Be kita ko, kaip ir politikas B. Nemcovas, žurnalistas O. Mlečinas ragino Kremlių dažniau pažvelgti į veidrodį. Paklaustas, kaip vertina, jog Rusijoje per vieną ne itin populiarų televizijos kanalą buvo parodytas dokumentinis filmas, pasakojantis tiesą apie Katynės žudynes, O. Mlečinas apgailestavo, kad tas filmas Rusijoje parodytas tik vieną kartą, laukiant Lenkijos politikų vizito. Pasak „Osoboje mnenije“ kalbėjusio O. Mlečino, filmą, pasakojantį, jog dėl lenkų karininkų žudynių Katynėje kalta tuometinė SSRS vadovybė, reikia Rusijoje rodyti dešimtis, šimtus kartų, kad visuomenė galų gale sužinotų ir apie savo klaidas. Ypač įstrigo atmintin jo žodžiai, jog Katynės istorija turėtų būti įtraukta į Rusijos istorijos vadovėlius.

Tad į J. Dolinskio klausimą, kodėl į savo Nepriklausomybės šventę pasikvietėme atvirai apie Rusijos praeitį ir dabartį kalbėti drįstančius politologą E. Luką ir disidentą S. Kovaliovą, galėčiau atkirsti štai taip: gerai, kad juos pasikvietėme, bet blogai, kad nepasikvietėme V. Novodvorskajos, B. Nemcovo ar O. Mlečino.

Beje, pačios Lietuvos rusų bendruomenės laikysena – ne be priekaištų. Kiek kartų lietuviai rengė protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje, piktindamiesi agresyviais Rusijos kariuomenės veiksmais, sakykim, Čečėnijoje, Gruzijoje?! Lietuvos rusų bendruomenės atstovų nebuvo nė viename renginyje. Lietuvos rusai nėra surengę prie Rusijos ambasados mitingo net, pavyzdžiui, kad pasmerktų Kremliaus įgyvendinamą nutautinimo politiką Kaliningrado srityje. Lietuvos rusai nė sykio nesipiktino, kodėl buvusioje Mažojoje Lietuvoje gyvenantiems lietuviams Rusijos valdžia nesuteikia nė trečdalio to, ką jiems Lietuvoje suteikia oficialusis Vilnius, leisdamas puoselėti savo kalbą, tradicijas, turėti rusiškus leidinius, mokyklas, darželius.

Dabar vis garsiau suskamba net atvirai priešiški pamokymai. Gal tokių pareiškimų autoriai specialiai provokuoja mus, lietuvius, kad ilgainiui agresyvioji D. Medvedevo ir V. Putino valdoma Rusija turėtų pretekstą sušukti: „esant reikalui, ginsime net atokiausiame pasaulio kampelyje gyvenančius savo tautiečius“?  

Gal Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėja Tatjana Michniova galėtų išsamiau paaiškinti, kas vyksta margaspalvėje Lietuvos rusų bendruomenėje? Gal būtų įmanoma sužinoti, ar tikrai dauguma Lietuvos rusų pritaria J. Dolinskio pozicijai?

© 2010 „XXI amžius“