Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Jėzaus Kristaus naujoji kunigystė

Mindaugas BUIKA

Didžiojo ketvirtadienio pamaldose Kristaus pavyzdžiu Popiežius plauna kunigų kojas

Mokymas apie amžinąjį gyvenimą

Analizuojant popiežiaus Benedikto XVI svarbų mokymą apie kunigystę, plačiai skleidžiamą šiemet celebruojamais Kunigų metais, verta susipažinti su jo homilija, sakyta per Didįjį ketvirtadienį vadovautas Paskutinės vakarienės šv. Mišias. Balandžio 1 dieną Romos vyskupijos katedroje, Laterano Šv. Jono Krikštytojo bazilikoje, vykusiose pamaldose  Šventasis Tėvas, atkartodamas Kristaus nuolankumo ir meilės nuolatinio apsivalymo reikalingai žmonijai gestą, nuplovė kojas dvylikai kunigų. Homilijoje jis komentavo Šv. Jono evangelijoje pateiktos Išganytojo atsisveikinimo kalbos prieš kančią ir mirtį baigiamąją maldą. Ši malda unikaliu būdu atskleidžia Didžiojo ketvirtadienio amžinąjį slėpinį: Jėzaus Kristaus naująją kunigystę ir jos pratęsimą pirmųjų apaštalų bei jų įpėdinių konsekracijoje, sakė Benediktas XVI. Aptardamas atskirus Išganytojo maldos teiginius, jis pirmiausia nurodė į amžinąjį gyvenimą patvirtinančius žodžius: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Ši pastaba natūraliai turi susilaukti didžiulio tikinčiųjų dėmesio, nes kiekvienas nori tokio (amžinojo) gyvenimo ir viliasi jį turėti.

Yra iš tiesų žmogiška geisti jau žemiškojo gyvenimo, kuris būtų autentiškas, pilnavertis ir kupinas džiaugsmo. Taip pat yra natūralu priešintis žemiškajai mirčiai, kuri vis dėlto yra neišvengiama, priminė Šventasis Tėvas. Kalbėdamas apie Jėzaus „amžinojo gyvenimo“ mokymą, jis pažymėjo, jog tai reikia suprasti, kaip nuorodą į tikrą gyvenimą ir ne vien tik į tą, kuris bus pratęstas po mirties. Jėzus „kalba apie autentišką gyvenimą, kuris yra pilnai išgyvenamas ir kuris tokiu būdu nėra pavaldus mirčiai, kuris gali ir netgi turi prasidėti jau šiame pasaulyje“. Toks mokymas yra svarbi kunigiškos tarnystės paskirtis, nes tik taip gali būti įprasmintas amžinybės pažadas.

Jėzus nurodo, kad tikras ir amžinas gyvenimas, kurio negali įveikti mirtis, pirmiausia yra Dievo ir Jo paties, atsiųstojo Mesijo, pažinimas. Tvirtinimas, kad „gyvenimas yra pažinimas“, iš pirmo žvilgsnio gali nustebinti, tačiau jis tampa aiškus santykio su kitais (pagaliau santykio su Dievu) plotmėje. Juk nė vienas negyvena iš savęs ir dėl savęs, bet gyvenimą gauna iš kitų ir gyvena jį santykyje su kitais. „Jeigu šis ryšys yra kupinas tiesos ir meilės, davimo ir priėmimo, tada ir gyvenimas tampa pilnavertis ir nuostabus“, – aiškino Popiežius.

Bet būtent dėl šios priežasties tokio nuostabaus gyvenimo santykių suardymas žemiškosios mirties akivaizdoje gali tapti ypač skausmingas ir kvescionuoti (ginčyti) patį gyvenimą. Išspręsti šią dilemą tegali ryšys su Tuo, kuris pats yra Gyvenimas, kuris gali išsaugoti kiekvieno mūsų gyvenimą, pernešdamas jį per žemiškosios mirties upės srautą. Todėl ir beldžiamės pas Dievą – prisikėlusįjį Jėzų Kristų, kad būtume vedami To, kuris pats yra Gyvenimas, kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu Dievo pažinimas tampa amžinuoju gyvenimu, nes kaip jau yra sakę senosios Graikijos filosofai, žmogus gali rasti amžinybę, jeigu laikosi to, kas yra nesugriaunama, būtent tiesos, kuri yra amžina.

Popiežius Benediktas XVI taip pat priminė Šventojo Rašto mokymą, kad „pažinimas“ ir ryšys su Dievu turi būti asmeninis. Tačiau jis skiriasi nuo santykio su kitu žinomu asmeniu. „Pažinimas Dievo, pažinimas Kristaus visada reiškia Jo meilę ir tapimą iš esmės viena su tuo, kurį pažįsti ir myli“, – sakė Šventasis Tėvas. Todėl jis kvietė visus tapti Jėzaus draugais, gyventi nuolatiniame dialoge, iš Jo mokytis, kaip teisingai gyventi ir būti Jo liudytojais. Tada tapsime žmonėmis, kurie myli, kurie teisingai veikia ir kurie tikrai gyvena.

Dievo vardas ir vienybės malda

Šventasis Tėvas taip pat aiškino kitą Jėzaus kunigiškos maldos detalę, kurioje kalbama apie Dievo vardo atskleidimą: „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio“ (Jn 17, 6) ir „Aš paskelbiau Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26). Čia yra Viešpaties nuoroda į Senajame Testamente minimą degantį krūmą, kuriuo Dievas atsiliepė į Mozės prašymą atskleisti savo vardą. Jau pačiu vardo atskleidimu, kaip įėjimu į tarpusavio ryšį, rodo, kad Dievas įsijungia į žmogiškųjų santykių plotmę. Šis Dievo troškimas būti su mumis, prasidėjęs degančiu krūmu, tobulai išpildomas ir užbaigiamas Sūnaus įsikūnijimu.

Taigi nors ir likdamas amžinas ir visagalis Dievas dėl savo meilės „tarytum išeina iš savęs ir įžengia į mūsų tarpą“, – aiškino Šventasis Tėvas. Toks tobulas atbaigimas vyksta ir Eucharistijos slėpinyje, kai Viešpats pasirodo duonos ir vyno pavidalu. Toks Dievo apsireiškimas, savojo Veido atskleidimas ir atsidavimas į mūsų rankas turi būti priimtas su didžiuliu džiaugsmu ir padėka. „Kadangi Dievas parodė save, kadangi Jis, begalinis ir mūsų protu nesuvokiamas, yra Dievas, kuris mums artimas, kuris mus myli ir kurį mes galime pažinti ir mylėti“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Jis taip pat palietė tą Jėzaus maldos kreipinį, galbūt geriausiai žinomą, kuriame prašoma apaštalų vienybės: „Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės: tegul visi bus viena. Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 20-21). Viešpats, melsdamasis už Jeruzalėje buvusius dvylika apaštalų ir būsimus mokinius, puikiai suvokė pasidalijimų pavojus ir meldė Bažnyčiai vienybės bei pirmą kartą įvardijo ją kaip bendruomenę. Taigi, nors apaštalas šv. Jonas tiesiogiai nenaudoja sąvokos „Bažnyčia“, tačiau Jėzaus maldą dėl minėtų ypatybių galima priimti kaip Bažnyčios steigimo aktą, su paraginimu jai būti vieninga ir apaštališka. Ši mokinių vidinė bendrystė su Viešpačiu turi išsireikšti ir Bažnyčios regimoje vienybėje, kuri yra svarbi sąlyga, kad pasaulis įtikėtų į Jėzaus misiją.

Sąlygos reikšmingumą patvirtina Viešpaties neatsitiktinis du kartus pabrėžtinas sąvokos „viena“ pavartojimas. Kita vertus, jau pati Jo malda prašant vienybės rodo, kad tai peržengia žmogiškųjų galimybių ribas, kad tų pastangų realizavimui reikalinga dangiškojo Tėvo pagalba. Taip pat pabrėžimas, kad tobulos bendrystės su Viešpačiu liudijimas yra krikščioniškojo tikėjimo plėtros sąlyga, turi žadinti kiekvieno Kristaus išpažinėjo sąžinės sąskaitą. „Šią valandą Viešpats klausia mūsų: ar jūs gyvenate per savo tikėjimą draugystėje su manimi ir taip draugystėje su Dievu? – kalbėjo Popiežius. – O gal jūs gyvenate tik dėl savęs ir nutolę nuo tikėjimo? Ar jūs dėl to nesate kalti, kad šis nenuoseklumas užtemdo mano (Jėzaus) misiją pasaulyje ir neleidžia vyrams ir moterims sutikti Dievo meilės?“

Tai yra dalis istorinės Jėzaus Kančios, kuri tęsiasi iki šiol, matant visa, kas kelia grėsmę vienybei su Dievu ir ją griauna. Todėl  apmąstant Viešpaties Kančią, turime pajusti ir Jėzaus skausmą, kurį sukelia mūsų faktinis prieštaravimas Jo maldai ir Jo meilei, kai esame nevieningi ir taip kliudome Jo misijos sėkmei. „Padėk mums, Viešpatie, tikėti, kad Tu esi viena su tėvu Šventojoje Dvasioje, – baigdamas homiliją meldė Benediktas XVI. – Padėk mums gyventi Tavo meile ir tapti viena, kaip Tu esi viena su tėvu, kad pasaulis įtikėtų“.

© 2010 „XXI amžius“