|
Dievo planas žmogui
Vilkaviškio vyskupo velykinis laiškas
Evangelijos pasakoja, kad Velykų rytą moterys dar brėkštant atėjo prie Jėzaus palaidojimo vietos ir labai nustebo pamačiusios tuščią kapą. Dar labiau moteris pribloškė angelų liudijimas: Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! (Lk 24, 56). Šios patirtys joms tapo Velykų ryto žinia, kuri perkeitė jų liūdesį į džiaugsmingą viltį ir paskatino Prisikėlimo naujiena dalytis su artimais žmonėmis.
Jėzaus prisikėlimas sujudino ne tik jas, bet ir visą jo mokinių būrį. Tik išgirdę apie Viešpaties prisikėlimą, du iš jų Petras ir Jonas tiesiog lenktyniaudami bėgo į palaidojimo vietą, kad patikrintų tai, kas jiems atrodė neįtikėtina.
Kiekvienos Velykos yra dieviškos šviesos paskatintas vidinis sujudinimas, sukviečiantis į bažnyčias minias tikinčiųjų. Viltinga Velykų žinia pasklinda lyg nesustabdoma cunamio banga. Tik sklinda ji ne viską pakeliui griaudama, bet priešingai kurdama, atstatydama tai, kas žmogaus viduje, tarpusavio ryšiuose su kitais apgriuvę, kur trūksta pasitikėjimo, kur nusilpusi viltis. Šis šventinis sujudinimas paliečia šeimas, suburia drauge pabūti gimines, draugus, pažįstamus, paskatina šviesesnei, artimesnei ir mielesnei nei įprastai bendrystei.
Velykų žinia nėra nauja jai jau 2000 metų. Bet ji nėra pasenusi, skirtingai nei daugelis vienadienių sensacijų, nes jos kilmė kitokia dieviška. Tai Dievo žinia žmonėms. Dėl to ji kasmet mus naujai sujudina ir išliks gyvybinga iki laikų pabaigos. Jos esmės nepaliečia pakilimai ar nuosmukiai, mados ar kultūrinės tendencijos ją gali sulaikyti tik mūsų dėmesio stoka prisikėlusiam Kristui. Ši žinia aplenkia tik tada, jeigu kažkas užtrenkia jai savo širdies duris.
Velykų ryto naujiena apie nugalėtą mirtį, Kristaus prisikėlimą ir žmonijos atpirkimą ne tik kelia nuostabą, kaip anuomet prieš du tūkstančius metų pirmosioms tuščią kapą aplankiusioms moterims ar apaštalams. Viešpaties Jėzaus prisikėlimas iškelia ir keletą svarbių gyvenimo klausimų, kurių nė vienas negalime išvengti. Jie labai įtaigiai nuskamba Senojo Testamento Pakartoto Įstatymo knygoje: Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami (Įst 30, 19).
Visais laikais visiems žmonėms būties laikinumo ir išlikimo klausimai būdavo esmingai svarbūs. Mūsų kasdienybėje, kad ir kiek prislopinti aktyvaus gyvenimo rutinos ir rūpesčių, jie nepraranda aktualumo. Labai svarbu suprasti, jog Velykų rytas ne tik primena šiuos klausimus, bet ir jį pasitinkantiesiems atvira širdimi pateikia aiškius atsakymus, koks Dievo planas žmogui.
Domėdamiesi praktiniais gyvenimo dalykais ir rūpindamiesi kasdienių problemų sprendimu dažnai neskiriame dėmesio svarbiausiam žmogaus gyvenimo tikslui. O kai apmąstydami Velykų paslaptį vis tvirčiau įsitikiname, jog Kristus tikrai nugalėjo mirtį ir prisikėlė, mums atsiveria visai kita pasaulio ir žmogiškojo gyvenimo perspektyva. Nuoširdžios paieškos tikėjime padeda atrasti kasdienybėje pagrindinę kryptį ir paskatina siekti, kad Jėzaus atperkamoji auka ir jo prisikėlimas iš mirties suteiktų ir mums amžinąjį gyvenimą.
Viltinga Velykų ryto žinia atneša atsakymą į svarbiausią gyvenimo klausimą ir atliepia giliausius mūsų lūkesčius ir troškimus. Juk kiekvienam iš mūsų visai ne tas pats, ar gyvenimas, veikla ir siekiai baigsis sulig mirtimi, ar, tariant apaštalo Pauliaus žodžiais, žemiškajam būstui suirus lauks amžinieji namai danguje (plg. 2 Kor 5, 1).
Turime galimybę rinktis, todėl be galo apmaudu pasirinkti klaidingai. Juk Dievo planui pažinti ir tikėjimui pagrįsti turime dieviškąjį Apreiškimą, Bažnyčios perteikiamą Jėzaus mokymą, net galime kaip piligrimai aplankyti Evangelijoje aprašomas vietas ir įsitikinti Jėzaus gyvenimo istorine tiesa. Vis dėlto neretai matome klaidingų pasirinkimų vaisius atidėliojama pasidomėti religiniais dalykais, kažkas suklaidina, nukreipia dėmesį į šalutinius dalykus, iškreipia Bažnyčios sampratą. Svarbiausia Kristaus Bažnyčios paskirtis padėti žmonėms pažinti Dievą, priimti jo malones ir siekti išganymo.
Tad sulaukus Šv. Velykų Kristaus prisikėlimo iškilmių, kai tiesiogiai susitinkame su Velykų žinia, kalbančia apie mums dovanojamą amžinąjį gyvenimą, norisi visiems Tautų evangelizuotojo apaštalo Pauliaus žodžiais priminti, kad neužsklęstume savo širdžių prisikėlusiam Kristui ir priimtume jo malones, nes štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! (2 Kor 6,2).
Tegul šiemetis mūsų dalyvavimas Velykų liturgijoje būna nuoširdus, tikėjimu įvedantis į pačią Kristaus prisikėlimo slėpinio esmę ir gelmę, tegul mūsų širdies durys būna jai atviros.
Džiugioji Velykų žinia teatgaivina mus, padrąsina, apdovanoja nepalaužiama amžinojo gyvenimo viltimi.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
© 2010 XXI amžius
|