Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Pašaukimas: rūpintis sielų išganymu ir išlaisvinimu

kun. Vytenis Vaškelis

Vaikystėje Vytenį žavėjo vaizdingas Žaliakalnio gamtovaizdis. Visko čia buvo: ir pievučių, ir miškelių, ir upelių

Būsimą kunigą po įšventinimų diakonu sveikino tėvai Emilija ir Antanas Vaškeliai bei brolis Vidmantas su žmona Ginta

Gūdžiais sovietmečio laikais norinčiųjų tapti kunigais viename kurse buvo beveik tiek pat, kiek dabar iš viso mokosi kunigų seminarijoje. Įvilktuvės, 1980 metų spalio 30 diena. Vytenis antroje eilėje penktas iš kairės, priekyje sėdi kun. Pranciškus Tamulevičius

Kauno Arkikatedroje (pirmoje eilėje antras Vytenis Vaškelis, antroje eilėje pirmas – būsimasis vyskupas Jonas Ivanauskas) Nuotraukos iš kunigo asmeninio archyvo

Balandžio 14-ąją kunigystės 25-erių metų jubiliejų švenčiantis kunigas Vytenis Vaškelis gimė Kaune, Kristaus Prisikėlimo parapijoje, užaugo Žaliakalnyje, toje pačioje Šv. Antano Paduviečio parapijoje, kur dabar jau devyneri metai klebonauja. Mūsų skaitytojai jį gerai pažįsta iš dvasingų pamokymų, kuriuos randa kone kiekviename penktadienio numeryje. Kitiems tikintiesiems jis dar gerai žinomas kunigas egzorcistas, padėjęs ne vienam išsivaduoti iš nelabojo pinklių ir taip išgydyti savo sielą ir kūną nuo didelių kančių.

Genovaitė Baliukonytė

Pašaukimą pajuto ne iš karto

Vytenis (krikšto vardas Rapolas) Vaškelis gimė 1957 metų gegužės 23 dieną Antano ir Emilijos Vaškelių šeimoje. Antanas Vaškelis, kilęs iš Užpalių (Utenos r.), dirbo A. Šiaučiūnaitės trikotažo gamybiniame susivienijime sukirpėju. Su juo dabar klebonijoje gyvenanti motina Emilija, kilusi iš Geidžiūnų (Biržų r.), dirbo Aklųjų kombinate.  Nors darbas buvo sunkus, tačiau nuosavo būsto šeima neturėjo, todėl Gražinos gatvėje ilgą laiką teko nuomotis nedidelį butą pas svetimus žmones. Čia, bėgiojant su jaunesniu broliu Vidmantu, prabėgo ir būsimo kunigo vaikystė. 1975 metais baigęs Kauno 27-ąją vidurinę mokyklą, Vytenis įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, nes nuo mažens labai mėgo skaityti knygas ir piešti. Jaunuolis visada labiau buvo linkęs į dvasinius dalykus – mėgo grožinę, o ypač filosofinę literatūrą. Tačiau po tarnybos armijoje nuo tolesnių studijų meno srityje atsisakė ir pasuko kunigystės link. „Labai didelę įtaką šiam pasirinkimui padarė filosofinės ir teologinės knygos, kurių tuo metu būdavo labai sunku gauti, – prisimena kun. V. Vaškelis. – Jaunystėje pažinojau vieną konvertitą, kuris giedojo Šv. Antano parapijos sumos chore (jį ir aš lankiau). Jis turėjo daug geros religinės ir filosofinės literatūros (A. Maceinos, J. Šalkauskio ir kitų raštų), duodavo paskaityti ir padėdavo jos gauti nusipirkti. Įtakos turėjo ir mano bendramintis bendraklasis Romualdas Dulskis. Jis po armijos iš karto pasuko į kunigų seminariją. Kartą vienas iš mano pažįstamų parapijiečių, matyt, atpažinęs pašaukimą ir manyje, uždavė klausimą: „O kodėl tu negalėtum?..“ Šie žodžiai man įstrigo į atmintį ir paskatino ryžtingai siekti kunigystės. Tėvai neprieštaravo, tik kiek nustebo sužinoję mano ketinimus ir siūlė prieš stojant į kunigų seminariją viską gerai apsvarstyti.“ Dar prieš įstojant į kunigų seminariją, Vytenis buvo pakviestas į Kauno autoinspekcijos skyrių prie Įgulos bažnyčios. „Man buvo pasakyta neva aš esu pažeidęs saugaus eismo taisykles, tačiau saugumiečio tikslas buvo užmegzti su manimi pokalbį, – prisimena kunigas studijų pradžią. – Pokalbio pabaigoje jam pasakiau, kad apie viską, ką su juo kalbėjau, turėsiu pranešti savo dvasios tėvui, todėl saugumietis atšalo ir patarė to nedaryti. Paskui dar keletą kartų paskambino man į namus, bet vėliau paliko ramybėje.“ Taip 1980-ųjų rugsėjį V. Vaškelis sutiko vilkėdamas seminaristo rūbus. Be didelių trukdžių 1985 m. balandžio 14 dieną kartu su dabar jau vyskupu Jonu Ivanausku bei dar septyniolika bendrakursių Vytenis Vaškelis buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Ukmergės parapijos vikaru. „Čia dar kartą teko pabendrauti su saugumiečiu, – prisimena kunigas. – Jis man priekaištavo dėl Juozo Girniaus knygos „Žmogus be Dievo“ platinimo. Ši knyga, kritikuojanti ateizmą, saugumiečiams buvo vienas didžiausių priešų.“  

1989 metų pradžioje kun. V. Vaškelis vyko į Armėniją pagelbėti katalikams, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo. Jerevano ligoninėje aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo garsioji vienuolė Motina Teresė iš Kalkutos ir kitos seserys. Pasibaigus šv. Mišioms, Motina Teresė kunigą asmeniškai palaimino. 1989 metais kun. V. Vaškelis skiriamas Kėdainių rajono Šventybrasčio ir Apytalaukio parapijų administratoriumi, o 1990 metais – dar ir Kėdainių miesto mokyklų kapelionu. 1991 metais kun. V. Vaškelis buvo trumpai išvykęs pastoraciniam darbui į Novosibirską, Omską, Tomską ir kitas vietoves. 1991 metų rugsėjo 19 dieną paskirtas Kiaunorių ir Pakapės parapijų klebonu. Nuo 1991 gruodžio 9 dienos – Raudondvario parapijos klebonas. 1996-aisiais tapo Kauno II dekanato dekanu, o 1999 metais – Kauno arkivyskupijos ekonomu. 2001 balandžio 17 dieną paskirtas Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu.

Mieliausia – vaikystės parapija

Šv. Antano Paduviečio parapija kun. Vyteniui Vaškeliui – mieliausia. Gal todėl, kad čia, kur dabar klebonauja, prabėgo jo vaikystė, o gal todėl, kad čia subrendo kaip tikras dvasininkas. Čia, pasak kun. V. Vaškelio, su Dievo pagalba vyksta nemaži pastoraciniai darbai.: „Parapijoje sekmadieniais gieda keturi chorai: jaunimo, Sumos, vaikų ir moterų chorelis. Bažnyčioje Viešpatį garbina ir bendruomenės „Gyvieji akmenys“ šlovinimo grupė, – teigia kunigas. – Parapijos „Caritas“ (Radvilėnų pl. 15) rūpinasi vargšais, nemažą būrį parapijos socialiai remtinų vaikų globoja mokytojos D. Gromnickienė ir A. Puidokienė. Parapijos katechetės seserys Teresė, Otilija ir Vita, taip pat Vincenta ir Sofija rūpinasi parapijiečių, ypač vaikų ir jaunimo, dvasiniu ugdymu bei padeda pasiruošti priimti Sakramentus. Parapijoje yra įvairių maldos grupių – adoruotųjų, Paslaptingosios Marijos Rožės būrelis, gyvąjį rožančių kalbančiųjų, Avinėlio užtarėjų būrelis, Šventojo Rašto grupelė, Motinų maldoje grupelė, Marijos legiono maldos grupė ir rožinio grupelė. Tęsiama „Atgaivink“ parapijos programa. Šv. Antano parapijoje yra Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos vienuolyno antrieji namai (Studentų g.). Čia gyvena Šventosios Šeimos vienuolijų atstovės, yra Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių ir pranciškonų pasauliečių Ordino narių. Parapija turi keturias šarvojimo sales (Radvilėnų pl. 15a). O kitame pastate (Radvilėnų pl. 15) yra  katalikiška biblioteka.“ Kad pastoracinė veikla sėkmingai vyktų, pasak klebono, neužtenka vien tik vietos dvasininkų pastangų. Į sielovados darbus aktyviai įsitraukia pastoracinė Taryba ir kiti aktyvūs parapijiečiai. Žinoma, kaip ir visiems krizės laikais, stinga lėšų. 2008 metais parapija atgavo savo namus, kuriems sutvarkyti reikia daug pinigų. Tačiau, nepaisant sunkumų, parapijoje įvairiausi pastoraciniai bei remontų darbai vykdomi sėkmingai.  Paminėtos vidinio išgydymo pamaldos, kurios Kaune vyksta Vytauto Didžiojo ir Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčiose.  

Egzorcizmas – išgydymas Dievo pagalba

Žodis egzorcizmus išvertus iš lotynų kalbos reiškia išlaisvinimas. Kunigas egzorcistas – tai dvasininkas, turintis Bažnyčios deleguotą teisę ir pareigą išlaisvinti žmones iš piktųjų dvasių įvairių varginimų ir gan retai pasitaikančių apsėdimų. „Prisimenu, kad besimokydamas kunigų seminarijoje, o ypač tapęs kunigu, jutau, kaip tolydžio auga troškimas pagelbėti tiems žmonėms, su kuriais bendraudamas sužinodavau apie jų vidines gyvenimo žaizdas, – sako kun. V. Vaškelis. – Tada drauge su jais melsdavausi įvairiomis užtarimo bei išlaisvinimo maldomis. Kai buvau paskirtas į Kauno Šv. Antano Paduviečio  parapiją, buvo pradėtos kas mėnesį aukoti šv. Mišios (jos vyksta kiekvieną paskutinį mėnesio – išskyrus gruodį – pirmadienį, 18 val.), per kurias ir po jų meldžiamės už ligonius. Manau, kad dalyvavimas žmonių išgydymo tarnystėje buvo Šventosios Dvasios vedimas ir taip pat tam tikras rengimasis su įsipareigojančia atsakomybe prisiimti egzorcisto pareigas“ (Kauno arkivyskupijoje yra dar du tokį statusą turintys kunigai – Ruklos Šv. Dvasios parapijos klebonas, teologijos daktaras kun. Arnoldas Valkauskas, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčios rektorius, teologijos licenciatas kun. Kęstutis Rugevičius – G. B.).

Galingiausias egzorcizmas – išpažintis

„Su asmenimis, kurie prašo egzortų, dažniausiai trumpai pasikalbu telefonu ar dažnai susitikęs su jais bendrauju bažnyčioje, tada paaiškėja, kad jiems pirmiausia reikia ne egzorcizmo, o tinkamo pasirengimo Susitaikymo sakramento malones priimti, – sako kunigas. – Jei tikintysis kelis ir daugiau metų atidėliojo išpažintį, jam pirmiausia būtina atgaila, o jau paskui bus matyti, ar dar jam reikės egzortų maldų, kad pagaliau būtų visiškai išlaisvintas nuo piktojo puolimų; galbūt užteks paprasčiausių išlaisvinimo ir Šventosios Dvasios pripildymo maldų. Žmonės kartais sumaišo egzorcizmą su išlaisvinimo maldomis. Todėl reikia paaiškinti. Egzorcizmas – tai oficialios Bažnyčios apeigos, per kurias meldžiama, kad Viešpats išlaisvintų piktųjų dvasių varginamą asmenį, o jei tai būtų apsėdimas, Jis jas išvarytų iš individo ir nutremtų į pragaro buveines.

Tuo tarpu išlaisvinimas yra asmeniškos maldos už žmogų, kuris kenčia (lengvesne forma) nuo šėtoniškų inspiracijų. Pavyzdžiui, nuo svaigalų priklausomybės. Nors tai liga, bet tai kartu ir žmogaus asmenybę apraizgantys piktojo voratinkliai. Tokiam asmeniui ir kitiems, kurie turi panašių priklausomybių ir tikrai nori tapti laisvi, labai gali padėti išlaisvinimų ir užtarimų maldos, kuriomis veiksmingai meldžiasi ne tik pavieniai dvasininkai, bet ir pasauliečių maldų grupelės“.

Bažnyčios Katekizme rašoma apie egzorcistus, kurie pirmiausia turi ištirti, ar asmuo yra piktosios dvasios apsėstas arba jos veikiamas, ar serga psichikos liga, o gal jį kokia nors kita negalia kamuoja. Toks tyrimas vyksta egzorcistui kalbantis su besikreipiančiuoju į jį.

„Nors kiekvienas atvejis labai skirtingas, tačiau tuos, kuriuos kankina piktojo įtakos, jų ligų, skausmų priežasčių nesuvokia ir nepajėgia išgydyti net medikai, – pastebi kun. V. Vaškelis. – Pasitaiko, kad sunkesniais atvejais šie žmonės per egzortus blaškosi, mosikuoja rankomis, šaukia, vapalioja netinkamus žodžius, juos krečia drebulys, kartais apima traukuliai, vemia. Teko susidurti su atvejais, kai dėl užkeikimų ir prakeikimų, kuriuos siuntė blogos valios žmonės, ligonius kamavo skrandžio, pilvo ir kitose kūno dalyse „šokinėjantys“ skausmai. Jiems atrodė, kad jų skrandyje kažkas juda. Po maldų viskas aprimdavo“.

Labiausiai nukenčia pasinėrę į magiją

Piktosios dvasios veikimą dažniausiai patiria tie žmonės, kurie ne tik atstumia Dievo meilę ir pagalbą, bet ir susidomi įvairiomis magijos rūšimis (kunigas turi omenyje ne tą magiją, kur atliekami įvairūs triukai). „Vieni piktosios dvasios varginamieji tampa nervingi, suirzę, jaučia nerimą ir vidinę įtampą, juos kankina nemiga, kiti jaučia dusinimą, smaugimą, širdies ritmo, žarnyno veiklos sutrikimus, įvairius skausmus, – teigia kunigas. – Tiesa, tie simptomai gali būti tik šiek tiek susiję šėtono veikimu arba būti ligų ženklai. Todėl būtina ištirti. Pasikalbėjus dažnai paaiškėja, jog velnio aukomis tampa žmonės, pakliuvę į puikybės žabangus. Dažnai tokiais demonų laimikiais tampa ekstrasensų, parapsichologų, būrėjų ir kitokių magų bei šamanų pagalbos ieškoję ar spiritizmo seansus bandę žmonės. Todėl neigiamai vertinu tokį gydymą, kai kreipiamasi į visatos jėgas,  prašoma kosmoso energijos ar panaudojami horoskopai. Todėl niekam nepatarčiau gydytis homeopatija, kur gydymas skiriamas pasitelkus magiją ir horoskopus. Pasak kunigo, piktąją dvasią prišaukti gali ir žodžiai, todėl negalima keikti jokio žmogaus, net ir to, kuris tau blogą padarė, nes visi keiksmai ir prakeiksmai dažnai sugrįžta bumerangu. Nuo jų kenčia ne tik prakeiksmus pasiuntę žmonės, bet gali nukentėti ir niekuo nekalti jų vaikai ar vaikaičiai. Todėl jei kartais nesusivaldę pasakome kokį piktą žodį, reikia tuoj pat to žmogaus atsiprašyti ir pripažinti pasikarščiavus ir jokiu būdu nelaikyti pykčio širdyje. Juk Kristus mokė: melskimės už savo priešus, nes dažniausiai tik malda jiems gali padėti. 

Labai didelė nelaimė ir laisvas kelias piktojo veikimui – nemeilė ir santarvės stoka šeimoje. „Didžiausia šiandienos nelaimė, kai abu sutuoktiniai išvažiuoja dirbti į užsienį ir palieka savo vaikelį auklėti ar prižiūrėti seneliams ar visai svetimiems žmonėms, – pripažįsta kunigas. – Tada vaikas, kaip tas medis, atitrūksta nuo savo šaknų, netenka saugumo ir tėvų meilės. Toks Dievo planas: gimdytojų meilės vaikams niekas negali pakeisti. O meilė žmogui vienas svarbiausių ir būtiniausių dalykų gyvenime.“ 

Visada save sustiprinsime dvasiškai palaikysime, jei laikysimės dešimties Dievo įsakymų, rūpinsimės kūno ir sielos reikalais – laiku pasninkausime, sveikai gyvensime, tinkamai dirbsime ir ilsėsimės, nevartosime svaigalų ir narkotikų, nesilpninsime savo organizmo. Blogas televizijos laidas pakeisime dvasingesnėmis, perskaitysime naudingą knygą, labiau mylėsime gamtą ir nepamiršime malda už viską padėkoti viso to, kas aplink gera ir gražu Sutvėrėjui.

Kun. Vytenis Vaškelis su savo bendrakursiais kunigystės 25-metį švęs balandžio 13-ąją Šiluvoje. Čia 12 val., vadovaujant vysk. Jonui Ivanauskui, kunigai aukos padėkos už tarnystę Dievui  šv. Mišias.

© 2010 „XXI amžius“