Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Rūsių ir pirtelių „protokolai“

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje tiriant galimus piktnaudžiavimus atskleidžiama nemažai įdomių faktų. Su elektrinės uždarymo projektais susijusią Vokietijos bendrovę „Nukem technologies“ valdo Rusijos koncernas, o šios bendrovės atstovu Lietuvoje dirba buvęs KGB darbuotojas Kęstutis Puidokas. Tad gal ir neverta stebėtis, kad darbai sunkiai juda, o jiems skirtos Europos Sąjungos lėšos dingsta tarsi į vandenį. Energetikos ministras A. Sekmokas pareiškė, kad Lietuvos specialiosios tarnybos „prasnaudė“ KGB veikėjų įsiskverbimą į Lietuvai strategiškai svarbias bendroves ir dalyvavimą mūsų šaliai itin svarbiuose projektuose.

Naujas skandalas purto „Lietuvos pašto“ bendrovę. Kovo 30 dieną suimtas šios bendrovės generalinis direktorius Andrius Urbonas. Teigiama, kad jo suėmimas susijęs su A.Urbono veikla dar 2006–2007 metais, kai jis užėmė aukštas pareigas „Hanza-lizingo“ bendrovėje. Įtariama, kad tuo metu A. Urbonas užsiėmė reketu. 2009 metų vasarą buvo pradėtas tyrimas dėl buvusių „Lietuvos pašto“ vadovų ir su jais susijusių verslininkų veiklos. 2009 m. spalio 12 dieną iš pareigų atleistas tuometinis bendrovės generalinis direktorius Ernestas Vaidelys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 2006–2009 metais buvo vykdomos didžiulės aferos – „Lietuvos pašto“ lėšos buvo grobstomos, klastojami dokumentai.

Į žiniasklaidos ir visuomenės akiratį vėl pateko ekspremjeras G. Kirkilas ir jo žentas J. Basalykas. Šie veikėjai pasižymėjo dar nuo „Ekspres“ banko veiklos laikų (1993-1996 metų), kai buvęs remonto dirbtuvių suvirintojas J. Basalykas tapo vienu pagrindinių banko akcininkų. Dar tada kilo įtarimų, kad J. Basalykas buvo tik priedanga, o jo veiklai dirigavo G. Kirkilas ir keli KGB pulkininkai. Tiesa, palaipsniui G. Kirkilo žentas pralobo ir kai kuriose valdžios žinybose pradėjo elgtis tarsi jų vadovas. Paaiškėjo, kad 2009 metų lapkritį J. Basalyko sodyboje prie Šalčios upės įvyko paslaptingas susitikimas, kuriame dalyvavo Gediminas Kirkilas, Jonas Basalykas, Juozas Olekas, Justinas Karosas ir Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis. Daromos gana realios prielaidos, kad būtent po šio susitikimo G. Jasaitis pareiškė, kad Generalinės prokuratūros vadovybė persekiojama už V. Pociūno, pedofilijos ir kitas neva „politines“ bylas. Itin svarbus slaptas pasitarimas įvyko ir 2006 metų vasarą, kai Darbo partijos veikėjo Jono Pinskaus pirtelėje susirinko įtakinga kompanija – G. Kirkilas, „Dujotekanos“ vadovas R. Stonys, keli Darbo partijos veikėjai ir įtakingi „valstybininkų“ klano nariai. Netrukus Seime buvo pritarta G. Kirkilo kandidatūrai į premjerus, o naujai suformuotoje vyriausybėje vis daugėjo EBSW klano statytinių. 2006–2008 metais Lietuvoje buvo absoliuti „valstybininkų“ klano įtaka – jie kontroliavo Kirkilo vyriausybę, Generalinę prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą ir kitas svarbias valdžios žinybas. Atsiranda abejonių ir dėl G. Kirkilo bendražygio Česlovo Juršėno veiklos. Kai kurie įdomūs šio socdemų veikėjo veiklos faktai buvo iškilę jau seniau. 1995 metais Č. Juršėnas pasirūpino, kad iš valstybės biudžeto būtų skirta pusės milijono litų suma užsienyje studijuojančiam jo bičiulio sūnui A. Tolvaišui. Už tokią sumą galima ne tik studijuoti, o tiesiog lėbauti. Šiuo metu vėl prisimintas 2002 metų pabaigoje priimtas įstatymas, kuriame numatytos lengvatos kontrabandos organizatoriams. 2002 metais vykdant operacijas prieš stambius kontrabandininkų klanus įkliuvo ir įtakingos V. Karaliaus grupuotės nariai. V. Karaliaus globėjai ėmė organizuoti gynybą, Seime netrukus pasirodė ir įstatymo projektas, kuriame numatytas bausmių sušvelninimas kontrabandininkams. Vienu iš šio projekto autorių buvo Č. Juršėnas.

Pastaruoju metu dažnai pabrėžiama, kad bene didžiausias šių laikų pasiekimas – mūsų šalyje egzistuojanti laisva rinka. Tačiau kyla klausimas, ar tai tikrai laisva rinka, ar tik jos imitacija? Energetikos sferoje, mažmeninės prekybos maisto produktais ir prekybos metalais srityse dominuoja monopolijos. Net prekybos meno dirbiniais srityje regimi akivaizdūs monopoliniai dėsniai. Tad vargu ar šiuo metu Lietuvoje egzistuojančią ekonominę sistemą galime pavadinti laisva rinka – tai greičiau antirinka. Jei žmonės už šildymą moka po 600–900 litų per mėnesį (tai mėnesio pensija, darbininko ar kultūros darbuotojo mėnesio alga) ir neturi alternatyvos pasirinkti pigesnį šilumos tiekėją, tokios rinkos laisva nepavadinsi. Džiaugiasi tik tie, kuriems per didelius vargus pavyko atsijungti nuo monopolistų primesto šildymo. Naudodamiesi elektros prietaisais už 60–80 kv. m ploto buto apšildymą žmonės sumoka tik 250–350 litų per mėnesį. Iš žmonių surinktų pinigų mokamos astronominės algos energetikos įmonių vadovams, kurių pajamos siekia 13–25 tūkstančius litų per mėnesį. Jie sau už „gerą darbą“ dar pasiskiria po kelias premijas per metus. Tad tokios vietos – tikros aukso kasyklos, „lietuviškas Eldoradas“. Antirinkos pamatas – monopolinių dėsnių įsigalėjimas. Energetikos sferoje „Rubicono“ ir „Dujotekanos“ bei „Gazpromo“ valdomos įmonės diktuoja savo sąlygas, sukūrė iškreiptą energetikos rinką. Juk šilumos kainos Taline ir Rygoje gerokai mažesnės nei Vilniuje. Rygoje šilumos kainos mažesnės net trečdaliu, Taline – 20 procentų. (Beje, atlyginimai Estijoje gerokai didesni, didelės dalies vietos gyventojų pajamos siekia nuo 500 iki 800 eurų per mėnesį.) O ką jau kalbėti apie lietuviškos antirinkos metodus sveikatos apsaugos ir švietimo bei mokslo sistemose. Čia 2009 metais įvestas vadinamasis „krepšelių“ metodas nepasiteisina, tai ir suprantama: juk ligoninė ar mokykla – tai ne turgus ar parduotuvė. Sveikatos apsaugos įstaigos toliau griaunamos, o tai, kad naikinama aukštųjų mokyklų autonomija, visai skandalinga. Valdžią universitetuose perims tarybos, kuriose didelę dalį narių sudarys kapitalizmo rykliai. Tad gali susidaryti įdomus vaizdas – universitetų tarybose posėdžiaus EBSW klano, „Rubicono“ veikėjai ar jų statytiniai, o studentams ir toliau už mokslą teks mokėti didžiules duokles – nuo 6 iki 16 tūkstančių litų per metus. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugelyje universitetų studentai moka nuo 300 iki 600 eurų per metus (nuo 1035 iki 2070 litų). Tokia padėtis verčia iškelti esminius klausimus, kur žengia Lietuva – atgal į XIX amžių? O Lietuvą ant kelių klupdantys monopolinio kapitalizmo magnatai ir jų talkininkai korumpuoti politikai klesti, perka jachtas, vasarnamius, mersedesus, o didelę dalį lėšų slepia, pervesdami į ofšorinių firmų ir bankelių sąskaitas Karibų regione – Olandijai priklausančiose Arubos ir Kiurasao salose, britų valdomose Kaimanų salose ir Europos „pilkosiose“ finansinėse zonose – Kipre ir Gibraltare. Iš ten pinigai vėl perkeliauja į sąskaitas Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Italijos bankuose. Nemažai nubyra ir lietuviškos „koza nostros“ krikštatėvių pameistriams – jiems tarnaujantiems įvairių žinybų klerkams ir žurnalistams. Šie jachtų nusipirkti negali, tačiau važinėja po prabangius Europos kurortus, vyksta į egzotiškas salas ir pasisėmę naujų jėgų vėl grįžta tarnauti naujiesiems feodalams.

Kai žvelgiame į paskutinių dviejų dešimčių Lietuvos istoriją, akivaizdu, kad svarbius sprendimus dažnai nulemdavo ne oficialūs posėdžiai ir pasitarimai, o komunistinės – kagėbistinės nomenklatūros veikėjų rengiamos slaptos sueigos. Visi šie kirkilai, karosai, basalykai ir jų bendrai sudarinėdavo sandėrius su jasaičio tipo teisėsaugos pareigūnais, daugelį metų dangsčiusiais nomenklatūros bosų veiklą. Tokiuose slaptuose susitikimuose nebuvo rašomi oficialūs protokolai, tačiau ten priimti nutarimai būdavo strategiškai svarbūs visai valstybei – buvo sprendžiama, kokios sudėties vyriausybę sudaryti, kokius prokurorus atleisti ir kokius paskirti, kokius įstatymų projektus tvirtinti, o kuriuos atmesti. Ir tokie rūsių ir pirtelių „protokolai“ ilgą laiką nulemdavo Lietuvos likimą.

Lietuvos pašonėje mezgamas energetinis „Gordijaus mazgas“ – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje bus pradėtos statyti dvi galingos atominės elektrinės. O kovo pabaigoje per sprogdinimus Maskvoje, Dagestane ir Ingušijoje jau žuvo 55 žmones, apie 150 sužeista. Keliamos įvairios šių įvykių versijos, bet kol kas aišku viena – Kremliaus režimas spaudžia opoziciją ir demokratinę žiniasklaidą. Jaučiamos vis grėsmingesnės ir Kremliaus nuostatos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tad Lietuvoje labai reikia stabilumo ir ryžto apginti šalies nacionalinius interesus. Tai bus įmanoma tik tuomet, kai bus pažabota korupcija ir skurdas.

© 2010 „XXI amžius“