Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Gavėnios konferencija

Alvyra Grėbliūnienė

Sesuo Viktorija Autorės nuotrauka

Kiekvieno mėnesio 12 dieną Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje aukojamos šv. Mišios meldžiant  Palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimo bei jo paskelbimo šventuoju.  Koplyčioje prie Jo relikvijų Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos  (PJMD) skyrių nariai iš įvairių parapijų prieš šv. Mišias meldžiasi rožinį, o po jų veda maldos pusvalandį. Kovo 12 dieną tai atliko PJMD Panaros pilnų namų bendruomenės (PNB)  skyriaus nariai. Prieš šv. Mišias vyko konferencija „Viešpaties Gailestingumas, Gavėnia ir pal. Jurgis Matulaitis“, kurią vedė ses. Viktorija MVS. Ji pažymėjo, kad Gavėnios laikotarpiu Bažnyčia kalba apie kryžių ir kančią. Kryžiaus ir kančios tema taip pat labai svarbi pal. Jurgiui: daugelyje vietų savo „Užrašuose“ t. Jurgis dėkoja Dievui už kryžiaus patirtį savo paties gyvenime. Jo vyskupiškasis šūkis Nugalėk blogį gerumu spinduliuoja nuolatiniu Dievo kvietimu atverti širdis Jo Gailestingumui, priimti Jo Kryžiaus pergalės vaisius.  

Sesuo atkreipė dėmesį, jog esminis ir didysis Dievo Gailestingumo darbas, Jo atsakymas į blogį, į nuodėmę yra Kristaus Kryžius, į kurį akis ir širdis ypač kreipiame Gavėnios metu. Gavėnia, o ypač Didžiojo Tridienio liturgija, mums primena, jog Kristaus Mirtis ir Prisikėlimas yra tobula ir galutinė gėrio pergalė prieš blogį.

Klausytojai drauge prisiminė vieną iš svarbiausių Dievo Gailestingumo patirčių  pal. Jurgio Matulaičio gyvenime, kurią jis liudija 1924 metais rašytame laiške draugui kun. Pranciškui Būčiui.  Apie 1906 metus, besigydydamas Varšuvoje, pal. Jurgis su didžiule energija ėmėsi socialinio veikimo: organizavo katalikų darbininkų būrelius, kaip atsvarą plintančioms socialistinėms, antikrikščioniškoms idėjoms. Atidavęs visą save šiai kovai ir darbui dėl Bažnyčios, sulaukė ne pritarimo ir įvertinimo, bet pasmerkimo, grasinimo suspenduoti – atimti teisę eiti kunigo pareigas. Sukrėtimas buvo toks stiprus, jog, kaip pats rašo, turėjo jį tiesiog persirgti: daugiau kaip savaitę išbuvo užsidaręs savo kambaryje. Šią, širdies gelmes palietusią ir perkeitusią susitikimo su Dievu maldoje patirtį, apibūdina labai glaustai ir paprastai: „Besergant ta liga, Dievas davė man suprast šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. Ir pagijau iš Dievo malonės“. Antroji laiško dalis – liudijimas naujo, perkeisto gyvenimo, kurį t. Jurgis suvokia gavęs per šią be galo skaudžią asmeninio kryžiaus patirtį: „Pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau obalsiu pasiėmiau: vince malum in bono“.

Sesuo kvietė visus atidžiai įsižiūrėti į šią t. Jurgio patirtį, kad, jos padrąsinti, išdrįstume patikėti, kad ir mūsų asmeniniai kryžiai ir sunkumai gali būti malonės vieta. Kiekvienas iš mūsų, atsidūręs išmėginimo, kančios, savo asmeninio kryžiaus akivaizdoje, visuomet stovime prieš tą patį pasirinkimą: pasiduoti pykčiui ir nevilčiai ar, apkabinus savo kryžių, glausti jį prie Kristaus Kryžiaus, kad mūsų kryželiai, Jo malonės perkeisti, galėtų tapti mums išganymo įrankiais ir naujo, perkeisto gyvenimo šaltiniu. Tai kaip tik tie momentai, kuomet pasijutę esą visiškai priklausomi nuo Dievo, galime iš tiesų patirti Jo Gailestingumo slėpinį.

Baigdama pašnekesį sesuo kvietė susimąstyti apie tikinčiojo laikyseną Dievo Gailestingumo slėpinio atžvilgiu, kuri atsispindi pal. Jurgio „Užrašuose“ randamose jo maldose: priimti gailestingumą – patirti visišką savo priklausomybę nuo Dievo, priimti savo nevertumą, leisti Dievui žvelgti į tamsiausias mano būties kerteles, skausmus, nuodėmę, kančią, neviltį ir t. t.; dėkoti už gailestingumą – atpažinti kasdien man teikiamas Dievo malones, atrasti progas dėkoti; pasitikėti gailestingumu – būti vilties ir pasitikėjimo žmogumi, nuolat prisimenančiu savo patirtas malones ir įsitikinusiu, jog Dievas yra ir visuomet bus ištikimas.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje rožinio maldą vedė kun. Vitas Kaknevičius, šv. Mišias celebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis su gausiu būriu kunigų. Homiliją sakė Šiaulių vyskupijos Micaičių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos klebonas kun. Alionidas Budrius.

Po šv. Mišių maldos pusvalandį vedė Panaros PNB matulaitiečiai Saulė Sadeckaitė ir brolis Marius. Tai buvo pagal arkivyskupo J. Matulaičio „Užrašus“ paruošta kelionė kančios, tikėjimo, maldos ir meilės keliu. Viskam prašyta Palaimintojo užtarimo, pagalbos. Kančia priartina žmogų prie Dievo.  Tik sugretinus savo, žmogaus, kančią  su Kristaus Kančia gali suvokti savo kančios menkumą. Priminti Šventojo Rašto žodžiai, kad be gerų darbų tikėjimas miręs. Pakviesta užtarimo malda padėti jaunimui ir visiems klaidžiojantiems dvasinėje dykumoje, pagelbėti savo tautos žmonėms, kad būtų sugrąžinta  į jų širdis meilė, kad pyktis neužvaldytų ir nenuodytų žmonių širdžių.

,,Globok mus, vesk Dievo Šviesos ir Tiesos keliu, kad mūsų nepasiglemžtų dvasinė sausra“, – nuaidėjo bažnyčios skliautais maldos žodžiai, prašant Palaimintojo Jurgio Matulaičio nužtarimo. Saulė Sadeckaitė perskaitė savo kūrybos eilėraštį ,,Kryžių kelias“.

Marijampolė

© 2010 „XXI amžius“