|
Viltingas Atvelykis
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Atvelykio sekmadienis į mus meta akibrokšto akmenėlį. Kodėl Bažnyčia parinko tokią Evangelijos vietą, kuri byloja apie Kristaus mokinių širdyse esančią sumaištį ir baimę? Juk Velykų šventę šventėme prieš savaitę ir jau tada džiaugsmas, kad Viešpats tikrai prisikėlė, visiškai išsklaidė visus mūsų dvejonių rūkus.
Evangelijoje rašoma apie Jėzaus mokinius, kurie dėl fariziejų baimės viename kambaryje buvo susigūžę į krūvą (Jn 20, 19). Juos ne tik kaustė baimės ledai, bet jie pelnytai buvo verti Mokytojo priekaištų dėl to, kad pernelyg mažai stengėsi tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! (Lk 24, 25).
Ar nebūna taip, kad kartais mes patys tampame panašūs į tuos buvusius bailius apaštalus ir tuo pačiu metu stebimės jų nevykusia reakcija jiems pasirodžiusio Jėzaus atžvilgiu? Dar daugiau. Argi savo aplinkoje nepastebime krikščionių, kurie dėl įvairių kompromisų su savo sąžine praranda vidinę ramybę ir juos kartais pradeda kamuoti ateities nežinomybės baimė, neretai vedanti į nervų ligas, ypač į depresiją? Argi kai kurių jų gyvenimą demoralizuojančių problemų našta nėra atsiradusi dėl jų pačių dvasinio gyvenimo aplaidumo?
Jei į šiuos klausimus atsakėme žodeliu taip, galime sakyti, kad Bažnyčia tikrai nesuklydo pateikdama Evangelijos vaizdelį apie suglumusius pirmuosius Kristaus sekėjus. Ji ir mūsų laikais atverdama savo meilės kupiną Širdį trokšta, kad jos nariai, kurių nemaža dalis dėl tam tikrų nepateisinamų priežasčių vėluoja savo viduje nusityrinti, dvasia atsinaujinti ir su Prisikėlusiuoju susivienyti, padarytų tvirtą sprendimą: pasinaudotų jiems suteikta galimybe velykinę išpažintį ir Komuniją priimti iki Petrinių šventės. Beje, nors Velykų laiku Sakramentų priėmimas (bent kartą per metus) tikinčiuosius priartina prie Dievo Sūnaus, tačiau Katalikų katekizmas pataria sąmoningiems tikintiesiems (pasirengus Sutaikinimo sakramentu) priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.
Tačiau kaip džiugu žvelgti į neįtikėtinai greitai besikeičiančius apaštalus, kai Jėzus juos pasveikino ramybės palinkėjimu ir parodė jiems savo žaizdų randus. Jie atpažino Jį ir tada džiaugsmo banga vos nepartrenkė jų ant žemės. Kaip jie galėjo nedžiūgauti, jei į tą jų širdžių sielvartą atėjo pats Nemirtingasis ir savo pasirodymu, buvimu, artumu, žodžiais ir meile visiškai išgydė tuos, kurie Dievo plane buvo nuo amžių numatyti tapti centrinėmis visuotinės Bažnyčios mokymo ir liudijimo figūromis.
Tad reikėjo apaštalams patirti baimės ir nevilties būsenas, kad palaidoję Jėzų ir paskui Jį išvydę gyvą suvoktų, kas būtų įvykę, jei Jo kapo angą dengiantis akmuo būtų nenublokštas šalin. Jei nebūtų buvę Jo Prisikėlimo, nebūtų gyvenimo, nebūtų mūsų, nebūtų nieko, kas įprasmina nebūtį, ir iš jos vardais šaukia į buvimą.
Su palengvėjimu atsidūstame: dabar yra viskas kitaip. Nepajudinamai tikėkime, kad Jėzus amžinai gyvas. Jis parvertė mirtį ant menčių, Jis išrovė nuodėmės geluonį, Jis sugriovė šėtono tvirtoves. Jis mus, anot vieno išminčiaus, kasdien moko pranokti save pačius: Įžvelgti drugelį vikšre, erelį kiaušinyje, šventąjį egoistiškame žmoguje.
Perfrazuojant vieną Velykų sparnuotą sveikinimą, pritaikykime jį apaštalams ir sau: kas nematoma akiai, tapo regima širdžiai, kas nesuprantama protui, tapo aišku sielai. Ko nepajėgia apglėbti rankos, apglėbia mintys ir ko nepasiekia kojos, pasieks svajonės.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|