| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jeigu tautoje stigs meilės, viskas suirs Mūsų pašnekovas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Neseniai minėjome Kovo 11-ąją. Gimtajame Lazdijų krašte ta proga Jums įteiktos Lazdijų rajono garbės piliečio regalijos. Kokie įspūdžiai iš šio renginio, kokie Jūsų ryšiai su gimtine, ką ji Jums reiškia? Turbūt čia prasidėjo Jūsų formavimasis siekiant kunigystės? Mano jaunystė prabėgo Lazdijų rajone, Gudonių kaime. Mokiausi Seirijų vidurinėje mokykloje. Taigi į Dzūkijos žemę šaknis esu giliai įleidęs. Šis kraštas man labai brangus. Iš vaikystės turiu labai daug gražių prisiminimų. Turbūt pirmasis ir svarbiausias gera, pamaldi motina, kuri nė vieno sekmadienio neapleisdavo be šv. Mišių. Paskui, kai šiek tiek ūgtelėjau, mokė katekizmo, vedė pirmosios išpažinties, šv. Komunijos. Žinoma, labai anksti Viešpats ją pasišaukė, neilgai džiaugiausi tik 12 metų. Iš tos ankstyvos vaikystės dar vienas brangus prisiminimas ne tik Krikštonių klebonas kun. Reitelaitis, kuris visoje apylinkėje garsėjo savo mokslingumu ir kaip gydytojas, bet ir šiame krašte besislapstęs labai šventas kunigas Antanas Skeltys. Šis kunigas man padarė, ko gero, labai didelę įtaką, kad baigęs vidurinę mokyklą pasirinkau kunigystę. Jis neagitavo, kad stočiau į seminariją, bet jo pavyzdys, duotos kai kurios knygos, manau, labai daug lėmė. Jums Lazdijuose teko ir dirbti. Ką galėtumėte papasakoti apie tą laikotarpį? Lazdijuose dirbau pusantrų metų. Tas laikas mano atmintyje išlikęs kaip šviesus prisiminimas. Labai daug vaikų rengiau Pirmajai Komunijai. Tada už vaikų mokymą užkliuvau sovietinei valdžiai net laikraštyje rašė, kad ne tais laikais esu gimęs. Ten dirbti kunigui buvo lengva, nes žmonės ne tik klausydavo, ką kunigas kalba, bet ir reaguodavo. Todėl tie pusantrų metų išliko atmintyje. Ypač keli faktai, kuriuos paminėjau tuo metu, kai buvau pagerbtas Lazdijuose. Tada kai kas išdrįsdavo išstoti iš komjaunimo. Manau, tai buvo žygdarbis atiduoti komjaunimo bilietą ir pasakyti, kad komjaunimas nesiderina su tikėjimu. Buvo mokytojų, kurie manęs viešai negalėjo palaikyti, bet kai šaltą sausio dieną sovietinės valdžios vejamas iš Lazdijų kroviausi daiktus, viena mokytoja palinkėjo, kad ir naujoje vietoje taip gerai sektųsi dirbti su vaikais, kaip ir Lazdijuose. Malonu buvo išgirsti tokius žodžius būtent iš mokytojos. Man tai buvo labai svarbu. Tai turbūt formavo nuostatą ir toliau darbuotis dėl Bažnyčios, tikinčiųjų teisių, o kartu ir dėl Lietuvos laisvės? Lazdijuose buvo pirmieji mano kunigystės žingsniai. Jaunas kunigas dirbdamas bręsta juk seminarija jo pakankamai nesubrandina, tik nurodo gaires, pamatus. Ten buvo ir kunigiškas, ir kartu pilietinis brendimas. Pirmieji susidūrimai su prievarta man, jaunam kunigui, sakė: daryk tik tai, ką įpareigoja sąžinė. Manau, kad ten buvo pakankamai geras brendimas, jis ir nulėmė tolesnį mano gyvenimą. Kaip dažnai tenka grįžti į tėviškę ir pabendrauti su savaisiais? Iš tiesų dažnai nenuvažiuoju. Kelis kartus per metus apsilankau ten dar gyvena du broliai. Bet jei ir visai savųjų nebūtų, vis tiek nuvažiuočiau, nes ten abu tėveliai palaidoti, brangi bažnyčia, kurios slenksčius būdamas vaikas numyniau. Kiekvienas kampelis yra labai brangus, todėl visada, kai į tą kraštą važiuoju, širdyje būna labai gera. Ir negaliu suprasti žmonių, kurie lengva širdimi palieka Lietuvą, išvažiuoja. Manau, kad jie praranda labai daug. Gyvenimas kažkur toli negali kompensuoti to, ką žmogus praranda nutoldamas nuo savo šaknų. Jūs apdovanotas Lazdijų rajono garbės piliečio titulu. Pastaraisiais metais keletas kunigų įvairiose Lietuvos vietose irgi buvo įvertinti ir tapo garbės piliečiais, metų žmonėmis. Kiek tai svarbu patiems dvasininkams ar tie titulai yra vienas iš sielovados būdų? Nemanau, kad titulai kunigams yra labai svarbūs. Kažkada, kai ruošėmės kunigo tarnystei, mes prisiekėme ir įsipareigojome šias pareigas eiti negalvodami apie jokius titulus ar ordinus. Aš pradėjęs kunigo tarnystę galėjau tikėtis tik būti išjuoktas, pažemintas, suniekintas, baudžiamas, persekiojamas. Tik šitokio pagerbimo mes tada laukėme. Žmogiškai, be abejo, visada smagu, kai kažkas pasako gerą žodį. Sutikčiau, kad pagerbimas ne tiek reikalingas ir svarbus pačiam asmeniui, kiek visuomenei parodo, kad dvasininkas kunigas ar vyskupas visiems gali padaryti kažką labai reikalingo ir gero. Sakėte, kad kai atvykstate į kaimą, liūdina sodybų tuštėjimas dėl migracijos, emigracijos, gimstamumo mažėjimo. Net kreipėtės į Seimą, kviesdamas gelbėti kaimą, jaunimą, kad jis neskęstų alkoholio liūne. Kokios atsinaujinimo perspektyvos Lietuvos kaime, kuris visada buvo tvirta atrama Bažnyčiai ir visai tautai? Perspektyvos tikriausiai nedžiuginančios. Kaimas visada buvo Bažnyčios atrama. Kaimo aplinka, kurioje formuojasi žmogus, yra pakankamai sveika. Iš kaimo ateidavo daug jaunuolių į kunigų seminarijas. Žmonės brendo sveiki, natūraliai religingi. Bet kas buvo, praėjo, niekada nesugrąžinsi į Lietuvos gyvenimą to, kas buvo prieš 50 ar 80 metų. Tam turėjo įtakos įvairūs procesai, urbanizacija. Visam pasaulyje kaimai tuštėja pramonė ir miestai auga kaimų sąskaita. Taigi kaimai ir toliau mažės. Tačiau didžiausias blogis ne kaimų mažėjimas ir miestų augimas. Didžiausias blogis yra tai, kad labai kenčia kaimo kokybė. Jei kaimas sumažėtų pusiau ar dviem trečdaliais, o likusieji būtų visai sveiki, būtų dar pusė bėdos. Deja, kaimas prasigėręs. Aišku, geria ir mieste, bet čia taip nepastebime, o kaime, kai prie kokios nors parduotuvės matai visą dieną stovinėjantį būrelį vyrų, kurie nieko nedirba tik gurkšnoja alutį ar ką stipresnio, būna labai liūdna. Manau, kad ir Bažnyčios, ir visų valdžios institucijų dėmesys Lietuvos kaimui yra labai reikalingas. Jei Lietuvos kaimas nebus morališkai sveikas, nuostoliai bus dideli. Kalbant apie moralines problemas turbūt tiktų prisiminti popiežiaus enciklikos Caritas in Veritate pristatymą Seime. Enciklikoje, be kita ko, kalbama ir apie žemės ūkį, atkreipiamas dėmesys į šeimos ūkį, kuris yra visuomenės tvirtumo pagrindas. Kaip manote, ar dabartiniai valdžios sprendimai įgalina Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo taikymą? Popiežius Benediktas XVI parašė labai svarbią encikliką Caritas in Veritate (Meilė tiesoje). Džiaugiuosi, kad buvo galimybė šią encikliką pristatyti visuomenei būtent Seime. Pristatymas gavo gerą rezonansą. Enciklikoje Popiežius kalba apie daugelį svarbių dalykų, bet pagrindinė ašis ekonominis ir socialinis gyvenimas turi būti pagrįstas meile. Jeigu tautoje stigs meilės, viskas suirs. Man įstrigo į atmintį vieno politiko pasisakymas, kad šiandien Lietuvoje labiausiai trūksta meilės. Jis turėjo mintyje pagarbą, tarnavimą, dėmesį žmogui. Šiandien Lietuvoje to labai trūksta. Žmonės juk pikti ne tik dėl to, kad jiems sumažėjo pensijos, bet ir todėl, kad jiems nėra skiriama pakankamai dėmesio. Atrodo, kad rūpinamasi tik turtingiausiais, tais, kurie turi daug pinigų. O tie, kurie yra maži, silpni, paliekami likimo valiai. Meilės trūkumas yra destruktyvus, žmonės tampa pikti, pradeda vieni kitus kaltinti, kartais ir per daug, nes valdžia irgi nėra stebukladarys, iš oro paimtų pinigų skirstytoja. To negalima tikėtis. Ačiū Šventajam Tėvui, kad jis visam pasauliui pasakė svarbią tiesą. O kaime iš tiesų galėtų gyventi pakankamai smulkūs ūkininkai. Aš pats buvau Olandijoje ir mačiau, kaip gyvena turintys iki 20 ha ūkininkai. Gyvena turtingai. Kooperuojasi. Kaimuose nėra būtina siekti, kad vyrautų kokie dvarponiai po tūkstančius hektarų susipirkę. Dabar Seime irgi sklando mintys apie šeimos ūkius. Tai būtų naminės degtinės gamybos fabrikėlių legalizavimas. Kaip Jūs žiūrite į tai? Žiūriu su dideliu liūdesiu. Manau, kad už pastangų leisti legalizuoti naminės degtinės gamybą slypi dideli pinigai ir yra žmonių, kuriems visai nesvarbu nei Lietuvos kaimas, nei miestas. Jiems rūpi tik pinigai ir asmeninė nauda. Jei iš tiesų naminė degtinė bus legalizuota, tai bus žengtas dar vienas žingsnis ne į Lietuvos ateitį, bet į Lietuvos pražūtį, nes visos kalbos, kad tai bus legalu, ten bus tikrinama, bus pagaminama tiek, kiek nustatyta, tėra kalbos. Nieko panašaus nesitikėkime. Bus tik dar daugiau alkoholio pardavimo taškų. Jei šiandien teigiama, kad 200 žmonių turi vieną tašką, kur parduodama nelegali degtinė, tai tada turėsime dar daugiau tų taškų ir bus dar didesnė nelaimė. Raginčiau visus geros valios žmones melstis ir protestuoti, kad šitas įstatymas nebūtų priimtas. Enciklikoje Šventasis Tėvas pabrėžė, kad ekonomika turi remtis etikos principais. Teigiama, kad dabartinę ekonomikos krizę nulėmė ir moralinė krizė. Enciklikoje kalbama ir apie jaunus žmones, kurie raginami mylėti savo tėviškę ir likti joje, neemigruoti. Kita vertus, mūsų jaunoji karta išugdyta šiomis sąlygomis. Kaip žiūrite į pagrindines jaunimo problemas? Jaunimas iš esmės yra geras. Dievas leidžia ateiti į pasaulį kiekvienam žmogui sveikam ir geram. Jaunimas turi pakankamai idealizmo, nori vis daugiau, vis geriau. Tik tą jaunimą dažnai nuvilia ir sugadina patys tėvai. Jei jaunas žmogus augdamas mato, kad tėvams rūpi tik pinigai, išgėrimai ir panašūs dalykai, pamažu jis pats perima tuos negatyvius dalykus. Todėl, manau, čia kartu turėtų dirbti šeima, mokykla, Bažnyčia. Jeigu tos trys institucijos sugebėtų darniai ir vieningai jaunimui perteikti vertybes, mes turėtume visai kitokį jaunimą. Dabar labai dažnai jauni žmonės negauna pagrindų šeimose. Mokykloje jie randa gerų dalykų, bet jaunimą moko ir gatvė, klasės draugai, ir dažnai tie, kurie neturi vertybių, būna aktyvesni. Mokykla duoda tik kai ką, bet ne viską. Bažnyčia gali daryti įtaką tik daliai jaunimo. Pavyzdžiui, per tikybos pamokas. Lietuvoje jas lanko apie 50 proc. mokinių. Didesnė dalis žemesnių klasių. Vyresni dažniau renkasi etiką. Visai suprantama, kad jauni žmonės nori žinoti ne tik apie tikėjimą, bet ir kitus dalykus filosofiją, psichologiją ir t. t. Svarbiausia vieta, kur jaunimas galėtų gauti labai daug, yra jaunimo organizacijos. 20 metų aš stebiu ateitininkus. Jie labai šauniai veikia ir būtų didelė Dievo palaima, jeigu į šią organizaciją įstotų kuo daugiau jaunimo. Nedejuokime, bet darykime, ką galime šiandien padaryti. Pakalbėkime apie visuomenės vienybės problemą. Tai svarbu ne tik jaunimui. Ganytojų laiške Padėkos už laisvę metams rašoma, kad daug svarstėme, kas kieno turi atsiprašyti, kas kam turi atleisti, idant praeities žaizdos netrukdytų atkurti klestinčią valstybę. Kviečiama sutelkti jėgas. Susidaro įspūdis, kad atsiprašymo už kolaboravimą su praeities režimu laikas lyg ir atėjo į pabaigą. Kai kas mano, kad reikia baigti liustraciją, kai kam atrodo, kad ji dar neprasidėjo. Ką manote apie vienybę? Atkreipėte dėmesį į labai jautrią temą. Turbūt nelengva pasakyti: imkim ir viską užmirškim. Žmogus nėra kompiuteris įjungi ar išjungi kokią nors programą. Ką mes atsinešėme iš sovietmečio, to niekada iš atminties neištrinsim. Liustracija buvo labai prasta. Beveik buvo sudarytos tokios sąlygos, kad žmogus, nusikaltęs visuomenei ir tautai, kažkiek pasipasakojęs, gal dešimt kartų daugiau praleidęs, jau gauna įstatymo apsaugą, tampa nekaltas. Aš nesu nusistatęs prieš tuos žmones, kurie prievarta buvo įtraukti į saugumo ar kompartijos tinklą, bet jiems išeiti ir pasikeisti tokios liustracijos neužtenka. Žmogus gali apsivalyti per išpažintį, jei nuoširdžiai išpažįsta savo klaidas. Jei žmogus padarė visuomenei matomų nusikaltimų, jis turėtų viešai apgailėti savo klaidas, nes jei to nepadaro, tai maža vilties, kad visuomenėje įvyks susitaikymas. Abejoju ir vyskupų raginimo poveikiu. Aišku, mes turime raginti visuomenę, kad ji būtų vieningesnė, kad tie, kurie nukentėjo, nuolat negalvotų apie tuos, kurie juos kankino. Tačiau tikra vienybė gali ateiti tik tuo atveju, jei žmogus, padaręs didelių klaidų, jas rimtai apgaili. Pavyzdžiui, mane tiesiog pritrenkia gyvenimo realybė. KGB archyvuose esu radęs, kad daugybė dirbo KGB kolaborantais, skundė, išdavinėjo. Tačiau iš tų tūkstančių tik viena moteris Kybartuose atėjo ir pasakė: Klebone, dovanokit, aš Jus skundžiau. Manau, nereikia stebėtis, kad šiandien Lietuvoj tiek daug sąmyšio, nesusišnekėjimo. Žmogus, kol neišsivalo, neužgydo vidinių žaizdų, per gyvenimą eina sužeistas. Dažnai dėl to jis būna piktas, viskuo nepatenkintas. Ne kartą sovietinio teismo buvote teistas, patyrėte pažeminimą. Kaip sakėte, tik viena moteris atsiprašė, o Jus kaltinę prokurorai, teisėjai ar atsiprašė? Nieko panašaus nebuvo. Manau, kad atsiprašė tie žmonės, kurie mažiausiai buvo nusikaltę. O tie, kurie daug blogo padarė, duok Dieve, kad jie bent širdyje prieš mirtį Viešpatį atsiprašytų, bet man atrodo, kad jie eina su savo žaizdom ir sunkiu akmeniu ant širdies ir jiems laisvos Lietuvos kelias yra labai sunkus. Ne vienetai iš tokių žmonių bėga iš Lietuvos, galbūt tikėdamiesi pabėgti ir nuo savo praeities. Bet, deja, pabėgti nuo jos negalima. Mes paskui save ją nešamės, kad ir kur būtumėm. Esate minėjęs, kad labai svarbi mūsų politinių vadovų, politikų, valstybės veikėjų moralinė atsakomybė. Galbūt dėl to ir nėra susitaikymo, kad valdžios sluoksniuose daug korupcijos, savanaudiškumo. Tautos išrinktųjų pamaldumas yra jų reikalas, bet priimami įstatymai yra visos tautos reikalas. Ar netikintis politikas gali priimti moralų, krikščioniui priimtiną įstatymą? Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinės politikos moralumą? Tikėjimas yra žmogaus moralės pagrindas. Atmeskim Dievą ir tas pagrindas pradeda svyruoti, aižėti. Šiandien mes gyvename pliuralistinėje visuomenėje, žmonės yra labai skirtingi. Norėti, kad visi išrinktieji būtų krikščioniškų pažiūrų, giliai tikintys, kasdien melstųsi nerealu. Žmogus turi prigimtinę teisę į laisvę, nes Viešpats ir ateistui duoda laisvę būti tuo, kuo jis nori būti. Iš tiesų, kai žmonės renka deputatus į Seimą ar į savivaldybes, jie turėtų kreipti dėmesį, ar tas politikas turi kokius nors moralinius pagrindus. Aš visada rinkčiausi tuos, kurie tiki į Dievą. Iš tokių galima daugiau tikėtis. Aš pats esu sutikęs žmonių, kurie neturėjo tikėjimo, bet buvo dori. Tekdavo bendrauti su rusų disidentais, kai kurie iš jų buvo tikintys, o kiti tikėjimo beveik neturėjo, bet tikrai kovojo už tiesą ir sąžinės laisvę, parodė gražių aukos pavyzdžių. Panašus buvo Sergiejus Kovaliovas. Duok Dieve, kad mūsų politikai būtų panašūs. Vieni tikintys, o kiti, kad ir mažiau tikėjimo turėtų, bet nepristigtų meilės, noro tarnauti žmogui. Tada mes turėtume gerus įstatymus ir Lietuvoje nebūtų korupcijos, viso to, ką šiandien turime. Politiką dvasiškai nuskurdina kanoninis draudimas kunigams aktyviau dalyvauti politikoje. Ar tai nenuskurdina politikos dvasingumo? Geras klausimas, kurį dažnai girdžiu. Bažnyčios patirtis šiuo atžvilgiu labai didelė. Jei šiandien prisimename žemės reformos tėvą prel. Mykolą Krupavičių, tai jau tais laikais jam buvo nurodyta trauktis iš politikos. Beveik prieš 100 metų Bažnyčia jau buvo suvokusi, kad ganytojo pareigos su politiko darbu yra sunkiai suderinamos. Matome, kaip partijos tarpusavyje riejasi. Kunigo buvimas vienoje ar kitoje partijoje galėtų prisidėti prie dalies žmonių nutolinimo nuo Dievo. Bažnyčia yra suvokusi, kad kunigo funkcija yra padėti žmogui augti kaip asmenybei. Tokie žmonės vėliau galės kurti moralią politiką.
Pagal Mindaugo BUIKOS pokalbį laidoje
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |