Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Slaptieji takai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Neblėstanti emigracijos srovė

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Airijos premjeru Brianu Cowenu Džojos Gundos BARYSAITĖS (president.lt) nuotrauka

Emigrantų eilė Airijoje Nuotrauka iš www.irishtimes.com

Prieš dvi savaites Airijoje apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Airijos lietuvių bendruomenių bei organizacijų atstovais. Lietuvai labai reikia išeivijos patirties, įgūdžių ir sugebėjimo atkakliai dirbti, jiems sakė prezidentė. „Lietuva – per maža šalis, kad galėtų švaistyti savo žmones – didžiausią turtą. Tikiuosi, rasite tinkamų būdų, kaip savo žinias panaudoti tėvynės labui“. Ji taip pat sakė, jog sprendimas išvykti iš Lietuvos ar grįžti į ją – kiekvieno lietuvio asmeninis reikalas. (Šiuo metu Airijos lietuvių bendruomenė vienija apie devyniasdešimt tūkstančių narių.)

Prezidentė sakė, jog Airija ir jos žmonės yra draugiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu, ir kartu palinkėjo visada didžiuotis Lietuva, neprarasti jausmo, jog esame lietuviai, nesvarbu, kur būtume. Ji taip pat paragino tautiečius nuotoliniu būdu mokytis Vilniaus Ozo gimnazijoje,  naudotis specialiai išeiviams skiriamais studijų finansavimo Lietuvoje krepšeliais.

Kitą dieną duodama interviu „Bloomberg“ televizijai Lietuvos vadovė išreiškė nerimą dėl euro zonos plėtros pristabdymo ir vis sunkėjančių galimybių įvykdyti Mastrichto kriterijus. Prezidentės teigimu, Lietuvai pernai nebuvo kito kelio, kaip tik apkarpyti biudžetą, kurio vertė siekė maždaug 9 proc. 2009 metų bendrojo vidaus produkto, kad šaliai pavyktų biudžeto deficitą 2012-aisiais sumažinti iki 3 proc. BVP. Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis tai pačiai televizijai irgi sakė esantis susirūpinęs dėl galimo Europos Sąjungos sprendimo atidėti euro zonos plėtrą. Taip abiejų šalių vadovai išreiškė savo nepritarimą pasiūlymui  vienai Estijai įsivesti eurą. Tačiau nori to ar nenori, panašios Lietuvoje ir Latvijoje „antikrizinės“ priemonės nepadėjo ne tik subalansuoti valstybės biudžeto, bet tik dar drastiškiau pablogino ekonominę padėtį, dėl ko dar labiau išaugo emigracija.  

„Mus pradėjo neraminti atsirandančios diskusijos, ar nevertėtų atidėti euro zonos plėtros arba pakeisti Mastrichto kriterijus“, – „Bloomberg“ televizijai sakė V. Dombrovskis. Latvijos vyriausybės vadovo nuomone, įsivesti eurą trukdo „kontrolės mechanizmo stygius euro zonoje“, taip leisdamas suprasti, kad dėl neteisingų reikalavimų Graikija, suklastojusi savo statistiką, įsivedė eurą, ir dėl to šalyje kilo finansiniai neramumai. Bet ar ne panašiai gali nutikti ir Lietuvai, kai gausiai privaišinta ir prabangiuose viešbučio apartamentuose apgyvendinta TVF atstovė Lietuvai pareiškia, kad Lietuvos ekonomika kyla ir puikiai rengiasi euro įvedimui?

Tą pačią dieną prezidentė D. Grybauskaitė Davoso pasaulio ekonomikos forumo organizatorių Briuselyje surengtoje darbinėje sesijoje „ES 2020 strategija: tolesni žingsniai“ apie pasaulinės krizės sprendimo klausimus kalbėjo labai abstrakčiai. Esą Europos Sąjunga turi imtis ryžtingesnių veiksmų, rodyti solidarumą bei atsakingumą ir įveikti krizę planuojant ateitį iki 2020 metų. „Problemos yra tarptautinės, globalios, o sprendimai, deja, tik nacionaliniai, atskirų valstybių lygmenyje. To jau nebepakanka. Europai būtina vienytis, turėti bendrą politiką, veiksmų koordinavimą ir priimti bendrus sprendimus. Dar daugiau – ir tarptautinėms organizacijoms reikia reformų ir globalių sprendimų.“ Todėl prezidentė paragino Europą mažiau kalbėti apie problemas, o kuo skubiau imtis konkrečių sprendimų, kurie padėtų ne tik atskiroms šalims, bet būtų naudingi visai Europai ir pasauliniu mastu. Į tokias gana abstrakčias D. Grybauskaitės kalbas vargu ar Europos vadovai galės atsižvelgti ar, dar daugiau, ką nors padaryti. Juk Europos Sąjunga tam ir susikūrusi, kad susivienytų, tačiau vienybės deklaravimas nepriartina sudėtingų problemų sprendimo. Tiesa, Prezidentė paminėjo ir vieną konkrečią problemą – „Baltijos regione ypatingą vaidmenį turinčią naująją atominę elektrinę“, kuri užtikrins energijos tiekimo saugumą regione. Bet iki elektrinės statybos dar labai toli – nėra lėšų, be to, galimam jos projektui trukdo Rusijos ar Baltarusijos siūlymai statyti regione dar galingesnes elektrines.

Grįžtant prie emigracijos klausimo, reikėtų pastebėti, kad ji viršija visas prognozes. Prasidėjus krizei, nors nemažai išeivių, netekę darbo ar dėl kitų aplinkybių nusprendė grįžti į Lietuvą, dar daugiau žmonių būtent dabar ryžosi išvažiuoti. Oficiali emigracijos statistika pastarosiomis savaitėmis ūgtelėjo prasidėjus diskusijoms dėl privalomojo sveikatos draudimo. Savo išvykimą pernai deklaravo bemaž 22,2 tūkst. emigrantų – beveik penkiskart daugiau nei ankstesniais metais. Daugiau kaip pusė jų pasuko į Jungtinę Karalystę, Airiją, JAV ir Vokietiją. Tačiau per metus gerokai sumažėjo imigrantų – nuo 6,5 tūkst. iki 2,8 tūkst. Deklaruota tarptautinė migracija pernai krito nuo -2,3 iki -4,6 migranto tūkstančiui gyventojų. Vieni gyventojai emigruoja ketindami grįžti (kai užsidirbs pinigų, baigs mokslus ar pan.) ir iš tiesų sugrįžta, kad ir vėliau negu planavo. Kiti išvyksta laikinai, bet taip ir negrįžta (tai vadinama tipišku protų nutekėjimu, krizė esą padidina tokių atvejų tikimybę). Treti planuoja emigruoti visam laikui, bet parvažiuoja (iš ilgesio ar dėl kitų asmeninių priežasčių, negalėdami rasti darbo ir pan.). Išeiviai, nesugebėję prisitaikyti užsienyje, vadinami nepavykusiais migrantais. Ketvirti negrįžta, kaip ir buvo suplanavę (susituokia ar dėl kitų priežasčių). Kalbama ir apie vadinamąjį virtualų grįžimą – migranto dalyvavimą gimtinės socialiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime iš užsienio ir to teikiamą ekonominę bei socialinę naudą. Bet ta „nauda“ tolydžio vis mažėja, emigruojant tos pačios giminės šeimoms – nebelieka kam teikti paramą.

Emigracija per pirmuosius keturis šių metų mėnesius, lyginant su 2009-aisiais, padidėjo bemaž triskart. Anot Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo Dainiaus Paukštės, šis skaičius išaugo, nes kilus triukšmui dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD) tūkstančiai žmonių suskubo deklaruoti išvykimą. Tačiau net ir tų, kurie tik dabar palieka Lietuvą, banga yra didesnė.

„Mane šokiravo skaičiai už laikotarpį  iki gegužės 1 dienos. Išvykimas išaugo 288 proc., lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu“, – prieš kurį laiką Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdyje sakė D. Paukštė. Gyventojų registro tarnybos turimi duomenys rodo, kad pernai sausio–balandžio mėnesiais išvykimą deklaravo 5 572 žmonės, šiemet jų skaičius perkopė 16 tūkst. Kitaip tariant, kas mėnesį Lietuva neteko 4 tūkst. gyventojų arba po 130 per dieną. „Tai kelia didžiulį nerimą, situacija tampa nevaldoma. Žmonės išvyksta šeimomis, pasiėmę atžalas“, – kalbėjo Migracijos departamento atstovas. Anot jo, „jei emigracija viršija 3 proc. (toks yra vidurkis), vadinasi, kad valstybėje yra kažkas negerai“. Lietuvoje šis rodiklis siekia 13–14 proc. (ES esą tik keturios valstybės patiria tokio lygio emigraciją. Beje, visos jos yra iš naujųjų bloko narių). Statistika rodo, kad per praėjusius metus Lietuvoje neliko Šilutės dydžio miesto – gyventojų skaičius sumažėjo beveik 21 tūkst. Nors gimstamumas augo, o mirtingumas mažėjo, natūrali kaita vis tiek išliko neigiama.

Migracijos departamento atstovas aiškino, esą valstybės pareigūnų pareiškimai rodo, jog nėra koordinuotos pozicijos: „Vienas iš Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų emigrantams siūlo: socializuokite vaikus ten, kur išvykote, asimiliuokite vaikus. Manau, kad ne tokia valstybės pozicija turi būti.“ D. Paukštės žodžiais, emigracija yra kardinaliausia protesto forma – toks žingsnis rodo, kad žmogus negali susitvarkyti reikalų savo šalyje: „Kaip gali patarti grįžti, kai svarstomas darbo santykių liberalizavimas, kai siaurėja socialinės garantijos? Žmonės reaguoja į tai, kas darosi viduje.“

Aštrios kritikos negailėjo ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas: „Ateityje svarbiausias kelias ir būdas – užtikrinti realius veiksmus, skatinant ekonomikos ir verslo plėtrą, susitvarkyti su pastarųjų penkerių metų valstybės valdymo krizės pasekmėmis. Tai priklauso ne nuo abstrakčios komisijos veiklos, o nuo nedelsiant būtinų ir realių Vyriausybės bei Seimo veiksmų, įskaitant smulkaus verslo plėtrą. Be sparčios verslo plėtros nebus nieko gero, bus tik blogai ir dar blogiau.“

Tie, kuriems tenka lankytis mokyklose ar bendrauti su jaunais žmonėmis, pastebi, kad net 95 proc. iš jų sako, kad išvyks iš Lietuvos, nes čia nemato perspektyvų. Dar blogiau, kai nepaisant viltingų kai kurių mūsų politikų kalbų apie pagalbą emigrantams, vyksta išeivių vaikų asimiliacija – Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje 5–6 metukų vaikai lietuviškai moka tik pasisveikinti.

Kodėl vis mažiau lietuvių sugrįžta į Lietuvą? Lietuvius traukia aukštesnio ekonominio išsivystymo šalys, nemažai išeivių nuo grįžimo sulaiko pasunkėjęs prisitaikymas tėvynėje. Tyrimai rodo, kad prieš porą metų norinčiuosius grįžti išeivius užsienyje laikė įvairios priežastys: pradedant „tradicinėmis“ – šeima/vaikai/draugai (55 proc.), neras darbo/gerai apmokamo darbo (30 proc.), geresnės socialinės garantijos svetur (24 proc.), baigiant asmeninėmis – mokslinės ambicijos (9,1 proc.), kvalifikacijos praradimas (3 proc.), neigiamas požiūris į gėjus (3 proc.). Kas dešimtą nuo grįžimo sulaikė verslas/darbas (12 proc.), kas šeštą – prarasti socialiniai ryšiai Lietuvoje ir baimė grįžti į niekur, viską pradėti nuo nulio (15 proc.), net pašaipos, kad sugrįžo, baimė (3 proc.).

Tad pusę milijono (500 tūkst.!) pasiekusi lietuvių emigracija ne tik neteiks laukiamos pagalbos, bet ir atneš didžiulę žalą mūsų šaliai – mes prarasime didžiulį darbinį potencialą, prarasime pensijų fondo įnašus, prarasime jaunąją kartą. Ar dėl to siekėme Nepriklausomybės?

© 2010 „XXI amžius“