| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mokytojai ir tie, kurie buvo šalia Benjaminas ŽULYS
Dienos šviesą išvydo Nijolės Dlugauskaitės ir Kęstučio Kasparo solidžios apimties knyga Širdies ir gero žodžio negailėję, kurios pristatymas vyko gegužės 21 dieną Kauno karininkų ramovėje. Tai dokumentiniai, publicistiniai pasakojimai apie praėjusių laikų Lietuvos mokytojus, jų patriotizmą, apie lietuvišką žodį, dorą, pasiaukojimą vardan nueitos, dabartinės ir ateinančios dienos. Tie mokytojai tai Povilas Kazėnas, Ona Kuodytė-Kazėnienė, Antanas Dlugauskas, mokytojų šeima Petras, Antanas Vytautas Barniškiai, Jadvyga Barniškytė, Kazėnų šeimos draugė Elena Jumaševičienė, Jonas Kazėnas, Juozapas Stakauskas ir daug kitų. Nešė šviesą ir tiesą Knygos įžangoje poetas publicistas Robertas Keturakis rašo, kad knygą Širdies ir gero žodžio negailėję galima priimti kaip žvilgsnį į tą Lietuvos šviesuolių kartą, kuri lėmė tautinio atgimimo stebuklą XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje ir tapo 1918 metais atgavusios Nepriklausomybės savimonės pagrindu. Toji šviesuolių karta lėmė ir lietuvybės atsparumą tragiškiausiais nacistinės ir bolševikinės okupacijos dešimtmečiais. Tai buvo ne vien tautinės mokyklos kūrėjai. Tai buvo ir galios, perėmusios iš vyresniosios kartos gyvastingiausias vertybes. Tai buvo asmenybės, gebėjusios išsaugoti per tragiškas istorijos pervartas priešiškumo nuožmumą, nužmoginimo ir teroro siautėjimus, savo atsakomybės jutimą ir gebėjimą nepamesti visumos, kurioje švyti ir savosios tautos būtis. N. Dlugauskaitė turėjo dar kartą pajusti, ką reiškia jų kartos atodūsis: kaip būtų gerai, kad mus būtų neištikęs toks likimas. (Iš A. Kazėnienės laiško 1946 m. artimiesiems, ištremtiems į sovietinį lagerį.) K. Kasparas ne kartą ieškojo kagėbistiniuose archyvuose bylų, kuriose švytėjo mokytojų begalinė dvasios galia ne tik ištverti, bet ir ištesėti viską, kuo visą gyvenimą tikėjo patys bei visu likimu stengėsi įtikinti kitus. Mokytojas Povilas Kazėnas vienas iš tų, kurie tvėrė mūsų tautinę mokyklą, siekė lietuvybės, buvo šeimos, padorumo, patriotizmo pavyzdžiu. Dar ankstyvoje jaunystėje vadinamajame Šiaulių Biržų Panevėžio trikampyje įsteigtoje keturklasėje Saulės progimnazijoje jam teko laimė sutikti plataus akiračio mokytojus Igną Barzdžiūną bei P. Spudą, kunigą Antaną Grigaliūną, Matą Šalčių. Povilas įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, priklausė miesto skautų organizacijai. 1925 metais jis įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių. Povilas turėjo gabumų ne vienai specialybei, bet labiausiai jį traukė mokytojo darbas. P. Kazėnas pradėjo dirbti Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokytoju, tačiau netrukus krašte įsiviešpatavę naciai uždarė visas lietuviškas mokyklas. Mokytojai Povilas ir jo žmona Ona Kazėnai ištremti iš Klaipėdos atvyksta į Kauną. Povilas įsitraukia į pasipriešinimo okupantams judėjimą. Antrosios rusų okupacijos P. Kazėnas sulaukė Kaune, įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą, vadovavo Kazlų Rūdos ryšių punktui. P. Kazėnas pradėjo gaminti dokumentus besislapstantiems nuo rusų kariuomenės lietuviams. Mokytojas pasiunčiamas dirbti į Klaipėdą, o netrukus grąžinamas į Kauną. Čia jo laukia NKVD pinklės. Naktinės kvotos, tardymai, kankinimai palaužė sveikatą, bet ir kankinamas Povilas visus kaltinimus neigė, nieko neišdavė. Jis, išsekintas Kauno saugumo rūsiuose, sunkiai sergantis persiunčiamas į NKVD lagerį Sevpečlagą šiaurėje. Čia 1945 m. gruodžio 25 dieną mokytojas P. Kazėnas mirė. 1989 metais Povilo dukra Nijolė (Dlugauskaitė) kreipėsi į Lietuvos TSR prokuratūrą dėl tėvo reabilitacijos. Baudžiamoji byla prieš P. Kazėną 1990 m. vasario 7 dieną buvo nutraukta nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo likęs vienas mėnuo... Nė vienas nepalūžo Knygoje Širdies ir gero žodžio negailėję tarp artimų žmonių, su kuriais suvedė gyvenimas, pasakojama ir apie Jono ir Elenos Jumaševų šeima. Elena gimė Rusijoje, bet atvykusi į Lietuvą išmoko lietuvių kalbą, pritapo prie lietuviškos aplinkos. Klaipėdoje su artimiausia drauge Ona Kazėniene dalyvavo miesto moterų labdaros draugijos Globa veikloje, antrajame Lietuvos moterų suvažiavime. Elenai buvo sunku, kad jos tautos vardu buvo daromas nusikaltimas prieš jos antrąją tėvynę ir ji įsitraukė į pasipriešinimo veiklą. E. Jumaševienę tardė rusai kagėbistai, bet Elena, puikiai mokėdama rusų kalbą, gudriai išsisukdavo iš tardytojo pinklių. Vis dėlto ir ją ištrėmė į Pečioros statybos įmonę. Čia ji pirmoji sužinojo apie P. Kazėno mirtį. 1951 metais amžinybėn išėjo artimiausia jos draugė O. Kazėnienė, ir artimiausiu žmogumi liko jos dukra Nijolė. Jonas Jumaševas mirė 1971-aisiais , Elena 1993 metais. Ir jie neužmiršti Ryški asmenybė savo laikmečiu buvo mokytojas Petras Barniškis. Jam teko ne vien mokyti vaikus disciplinų, doros, bet ir laviruoti tarp lietuvių bei lenkų kalbų dėstymų. Ypač prieštaringa buvusi Veiverių mokytojų seminarija. Nepaisant pirmųjų tautinio atgimimo žingsnių, čia siautėjo reakcija. Kurį laiką seminarijoje buvo tik viena lietuvių kalbos pamoka per savaitę. Rusų valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Vilniaus ir Kauno gubernijų mokyklose, kur mokėsi daugiau lietuvių, imta plačiau mokyti lietuvių kalbos, ypač jei tokiose mokyklose dirbo tautiškai susipratusių mokytojų. P. Barniškis, Vandžiogalos pradinės mokyklos vedėjas, dirbo drauge su dukra Marija. Jo sūnus Antanas mokytojavo netolimoje Ibėnų mokykloje. Jadvygos Barniškytės vaikystė paženklinta nuolatiniais šeimos persikėlimais. Kaunas, Sibiras. Visa tai ne tik darbščių tėvo bei motinos rūpestis, bet ir kasdieninis duonos kąsnis, uždirbamas, kaip virsta Barniškių tradicija, mokytojo darbu. Jadvyga 1926 metais įstojo į Saulės mokytojų seminariją. Tokioje idealistinėje aplinkoje formavosi tuometinio lietuviško jaunimo pažiūros. Jadvyga labai norėjo būti mokytoja, buvo besiruošianti stoti į mokytojų seminariją, bet, deja, gyvenimo siūlas nutrūko pernelyg anksti. Knygoje minimi ir kunigai: kunigo švietėjo Juozapo Stakausko iniciatyva Panevėžyje buvo atidaryta mergaičių gimnazija, kunigas Juozapas Bardišauskas aktyviai dirbo su pavasarininkais, ateitininkais, kunigas Kazimieras Čiplys buvo dar ir dramaturgas, rasta net 16 jo parašytų pjesių mėgėjų teatrui. Knyga Širdies ir gero žodžio negailėję dėl gausių istorinio laikotarpio detalių, archyvinių dokumentų ir tikrai unikalių nuotraukų praauga giminės istorijos žanrą ir tampa tikrai verta dėmesio plačiajam skaitytojų ratui. Pristatyme kalbėję jos autoriai, taip pat dr. Kazimieras Garšva, mokytojų Barniškių vaikai Kazys ir Eugenijus teigė, kad ši knyga turėtų būti kiekvienoje mokykloje.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |