|
SSRS didvyris, nužudęs 3000 vaikų
Per pirmąsias Antrojo pasaulinio karo dienas povandeninis laivas M-96, kuriam vadovavo A. Marinesku, buvo permestas į Paldyjskij karinę jūrų bazę, vėliau į Taliną. Kurį laiką šis povandeninis laivas saugojo Rygos įlanką, tačiau aktyviuose kariniuose veiksmuose nedalyvavo. 1941 m. rugpjūčio mėnesį karinė SSSR vadovybė šį laivą norėjo perkelti į Kaspijos jūrą kaip mokomąją bazę, tačiau dėl operacijos sudėtingumo šio plano buvo atsisakyta. 1941 m. spalio mėnesį povandeninio laivo M-96 vadą A. Marinesku buvo nutarta išbraukti iš kandidatų į KPSS narius dėl jo nuolatinio girtavimo ir azartinių žaidimų organizavimo (diviziono komisarą Karo tribunolas nuteisė 10 metų kalėjimo, tačiau bausmę pakeitė išsiuntimu į frontą).
1942 m. rugpjūčio 14 dieną A. Marinesku raportavo laivyno vadovybei, kad jo povandeninis laivas nuskandino vokiečių sunkiąją plaukiojančią bateriją SAT-4 Xelene. 1946 metais ši nuskandinta plaukiojanti baterija buvo perduota kaip trofėjus SSRS. Maža to, grįždamas iš reiso A. Marinesku laivas neperspėjo pakrančių apsaugos, neiškėlė karinės vėliavos ir dėl to jo vos nepaskandino saviškiai.
1942 m. gruodį M-96 išėjo į reisą turėdamas užduotį Narvos įlankoje išmesti diversinę grupę, kuri turėjo užgrobti vokiečių šifravimo mašiną. Tačiau mašinos rasti nepavyko. A. Marinesku už šią operaciją buvo apdovanotas Lenino ordinu. 1942 metų pabaigoje A. Marinesku buvo suteiktas 3-iojo rango kapitono laipsnis, jis vėl grąžintas į kandidatus tapti KPSS nariu jau su puikia charakteristika, nors diviziono vadas Sidorenka vis dėlto pažymėjo, kad A. Marinesku būdamas sausumoje linkęs girtuokliauti.
1943 metais A. Marinesku vadovaujamas povandeninis laivas C-13 į reisą neišėjo, nes neblaivus laivo vadas vėl įsivėlė į incidentą. Tad į reisą povandeninis laivas išėjo tik 1944 metų spalio mėnesį. Pirmąją reiso parą A. Marinesku aptiko ir atakavo vokiečių transporto laivą Zigfridas, tačiau paleistos keturios torpedos taikinio nepasiekė, ir povandeniniui laivui teliko iškilti į paviršių bei apšaudyti transporto laivą iš 100 ir 45 milimetrų kalibro patrankų. Po to A. Marinesku pastebėjo, kad pamuštas transporto laivas ėmė skęsti. A. Marinesku nusprendė, kad taikinys sunaikintas. Už tai šaunusis laivo vadas gavo Raudonosios vėliavos ordiną. Iš tikrųjų laivas Zigfridas paprasčiausiai buvo nutemptas į Gdansko uostą ir ten suremontuotas.
Grįžęs į uostą A. Marinesku vėl spėjo pasižymėti girtuokliavo, pešėsi su gyventojais. Baltijos laivyno vadas admirolas V. F. Tribucas buvo nusprendęs perduoti A. Marinesku Karo lauko teismui, tačiau pasigailėjęs leido kaltę išpirkti dar viename koviniame reide.
1945 m. sausio 30 dieną povandenis laivas C-13 atakavo ir nuskandino vokiečių keleivinį laivą Vilhelmas Gustloffas su 6600 žmonių: 918 jūreiviais, priklaususiais 2-ajai mokomajai povandeninių laivų divizijai, 173 laivo įgulos nariais, 373 moterimis medicinos seserimis ir apie 5000 karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos. Tarp karo pabėgėlių buvo trys tūkstančiai vaikų.
Pagal dabartinius archyvinius duomenis pabėgėlių laive galėjo būti 9343 civiliai žmonės, o kariškiai tai menkai apmokyti jūreiviai ir medicinos tarnybos pareigūnai. A.Hitleris į tai reagavo be emocijų juk vyko karas ir žmonės žuvo visur. Ir A. Marinesku į asmeninius A. Hitlerio priešus nebuvo įtrauktas, Vokietijoje gedulas paskelbtas nebuvo (per visą karo eigą Vokietijoje gedulas buvo paskelbtas tik vieną kartą po pralaimėjimo prie Staliningrado).
Paskutinis, šeštasis, A. Marinesku reisas, trukęs nuo 1945 metų balandžio 20 iki gegužės 13 dienos, vadovybės buvo įvertintas neigiamai. Pagal povandeninių laivų brigados vado 1 rango kapitono Kurnikovo raportą: A. Marinesku turėjo daug progų ir galimybių atakuoti priešo transporto ir konvojaus laivus, tačiau laivui A. Marinesku vadovavo neryžtingai ir nemokšiškai, dėl to negalėjo priartėti prie taikinių. Povandeninio laivo vado elgesys nepateisinamas, todėl jokie koviniai rezultatai pasiekti nebuvo.
1945 gegužės 31 dieną brigados vadas Kurnikovas Baltijos karinio jūros laivyno vadovybei raportuoja, kad A. Marinesku ištisai girtuokliauja, tarnybiniais reikalais neužsiima ir jį laikyti povandeninio laivo vado pareigose nebėra prasmės.
Tačiau šie faktai vis dėlto nesutrukdė sovietinei propagandai eilinį nevykėlį kapitoną paversti SSRS didvyriu ir asmeniniu Hitlerio priešu.
Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška
Paruošta pagal karo istoriko M. Morozovo knygą Vilhelmo Gustoffo žūtis. Legendos ir prasimanymai. Karo istorijos rinkinys Didžiojo Tėvynės karo mitai
http://gulag.ipvnews.org/
© 2010 XXI amžius
|