Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Slaptieji takai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

,,Teisė žinoti“ ar ,,Teisė nežinoti“?

Gintaras Visockas

LRT žurnalistė Rita Miliūtė

Prieš keletą dienų LRT laidoje ,,Teisė žinoti“ buvo analizuojami Garliavos įvykiai. Padėtis – išties kebli. Teisinėje valstybėje piliečiai privalo paklusti teismų, antstolių, policijos bei prokurorų reikalavimams. Bet kaip rasti teisingą išeitį, jei didelė grupė piliečių nepasitiki nei teismų, nei antstolių, nei prokurorų veiksmais?

Atsakymo į šį klausimą Ritos Miliūtės laidoje neišgirdau. Žymiosios žurnalistės laida buvo akivaizdžiai tendencinga. Laidoje dalyvavo išskirtinai tik vienos pusės atstovai: psichologas Dainius Pūras, teisininkai Stasys Šedbaras, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris...  Garliavoje protestuojančios grupės R. Miliūtės laidoje niekas negynė, niekas jai neatstovavo. Tiesa, svarbių pastebėjimų pateikė laidoje dalyvavęs žurnalo ,,Veidas“ redaktorius Algimantas Šindeikis. Pavyzdžiui, jis teiravosi, kodėl Drąsiaus Kedžio dukrelę, iki tragedijos gyvenusią pas senelius, staiga sumanyta perduoti motinai, kuri bendrauja su vyru, įtariamu pedofilija? Ar teisėjo paaiškinimai dėl itin operatyvaus sprendimo mus įtikina? Vienur bylos tiriamos metų metais, o čia – stebėtinas operatyvumas. Keblių klausimų galima pateikti ir daugiau. Sakykim, ar mes galime būti tikri, jog D. Kedžio žūties aplinkybės ištirtos nešališkai ir objektyviai? Ar tikrai S. Šedbaras ir E. Kūris tiki versija, jog D. Kedys pats nusižudė, jog prieš mirtį gurkšnojo degtinę, jog tas pistoletas jam nebuvo pamėtėtas?

Tad niekaip nesuprantu, kodėl R. Miliūtė į laidą praėjusį trečiadienį nepasikvietė nė vieno atstovo iš grupės, kuri dieną naktį Garliavoje saugojo D. Kedžio dukrelę ir taip viešai demonstravo nepasitikėjimą Lietuvos teisėsauga? Juolab kad demonstratyviai pasipūtęs teisininkas E. Kūris laidoje ne sykį leido sau netaktiškai pareikšti, girdi, tie, kurie mitinguoja Garliavoje, nėra pilietinė visuomenė, mat pilietinė visuomenė kritinėse situacijose turėtų elgtis visai kitaip. Kaip ,,kitaip“? Visur ir visada nuolankiai pritarti abejotinos reputacijos prokurorams, teisėjams, antstoliams?

Nenoriu pasirodyti esąs banalus, tačiau dar sykį privalau pabrėžti: LRT yra visuomeninis transliuotojas. Tad LRT privalo išklausyti pačias įvairiausias, pačias nepriimtiniausias nuomones. Šiuo atveju R. Miliūtė privalėjo į laidą pakviesti bent jau vieną atstovą iš protestuotojų Garliavoje, kuris būtų bent jau pabandęs paaiškinti ir kitą poziciją. Pakviesti į laidą buvo galima, sakykim, „XXI amžiaus“ komentatorių Giedrių Grabauską-Karoblį, daug ir išsamiai rašiusį šia tema, arba šią temą internetinėje žiniasklaidoje smulkiai narpliojusį Vadimą Jušką. Galima buvo pakviesti ir kunigą Joną Varkalą, kuris remia Garliavos protestuotojus. Surasti padorių, sąžiningų, iškalbingų, išsilavinusių ir visuomenėje bent šiokį tokį autoritetą turinčių žmonių iš Garliavos tikrai buvo įmanoma. Tereikėjo noro ieškoti.

R. Miliūtės laida priminė rungtynes, kuriose akivaizdžiai žaidžiama į vienus vartus, tačiau visi, įskaitant ir teisėjus, apsimeta nepastebį šios neteisybės. Jei teisininkai S. Šedbaras ar E. Kūris būtų principingi, jie galėjo bent jau pateikti retorinį klausimą: o kodėl laidoje nėra mūsų oponentų? Žinoma, buvo ir dar viena išeitis: palikti televizijos studiją pareiškiant, jog laidoje jie dalyvaus tik tuo atveju, jei bus atstovaujamos visos suinteresuotos pusės.

Todėl ir sakau: R. Miliūtės laida man suteikė teisę žinoti, ką mano teisininkai S. Šedbaras ar E. Kūris, bet nesuteikė teisės žinoti, ką apie skubotą Kėdainių teismo (vieno teisėjo!) sprendimą manė tūkstančiai į Garliavą suvažiavusių žmonių.

Rašydamas šį tekstą sulaukiau skaitytojo Vytauto Bacevičiaus laiško, kuriame jis rašo: „Šiandien per LTV Miliūtė vedė laidą „Teisė žinoti“ apie Kauno ir Garliavos įvykius. Tai – žmonių balvonijimas padedant seniems sovietiniams teisininkams S. Šedbarui ir E. Kūriui. Buvo skaldomos malkos nedalyvaujant teisėjai Venckienei, jai buvo skaitomas pamokslas, kokio buvo galima tikėtis iš pokomunistinės teisėsaugos vadukų. Šie du tarybinio teisingumo ponai nenorėjo suprasti, kad Garliavos žmonių protestas – tai Lietuvoje veikiančios sovietinės teisėsaugos pasmerkimas. Laikas, vai laikas daryti rimtą „teisėsaugos“ reformą, kol Lietuvoje nekilo žmonių protestai kaip Kirgizijoje. Neramumų mums, aišku, nereikia, tačiau šedbarų ir kūrių mums taip pat nereikia“.

V. Bacevičiaus laiškas – pernelyg kategoriškas, tačiau iš tikrųjų LRT turi liautis rengti vienpusiškas diskusijų laidas. Juk antrosios pusės išklausyti nenori ne tik R. Miliūtė. Tendencingos ir kai kurios LRT žurnalisto Rimgaudo Geleževičiaus laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“. Šis profesionalus laidų rengėjas irgi mėgsta kviestis į laidą tik tuos, kurių nuomonės daugmaž panašios. Todėl daugelis jo laidų –  paviršutiniškos, nuobodžios, lėkštokos.

Tiesa, praėjusį pirmadienį pastebėjau nedidelę pažangą. R. Geleževičius net keletą kartų garsiai dievagojosi, jog į laidą buvo pakviestas ir konservatorių atstovas. Bet dėl nežinomų priežasčių konservatorius į laidą neatvyko. Tad jis, laidos vedėjas, yra tikrai nekaltas, kad diskusijoje dalyvauja vien opozicjos atstovai. Už tokį prisipažinimą R. Geleževičių galima pagirti. Belieka tikėtis, jog nuostata į laidą kviestis visų oponuojančių pusių atstovus išliks ir ateityje.

Laida įdomi tik tada, jei joje dalyvauja priešingoms nuomonėms atstovaujančios grupės. Štai kad ir Arno Klevečkos „Sąmokslo teorija“. Ten – dvi akivaizdžios priešiškos stovyklos. Ir jau vien dėl to A. Klevečkos autorinė laida įdomesnė už daugelį LRT diskusijų. Akivaizdu, kad šis laidos organizatorius nori ginčytis ir tuo pačiu ginčytis verčia laidos svečius. Vien ši aplinkybė laidai suteikia žavumo. Žinia, kai kada A. Klevečkos svečiai ginčijasi per daug triukšmingai ir itin jausminguose pasisakymuose paskęsta pati diskusijos esmė, tačiau A. Klevečkos „Sąmokslo teoriją“ įdomu žiūrėti.

Parengti įdomią ir prasmingą diskusiją – sunkus uždavinys. Tokiais atvejais ne viskas priklauso nuo laidos vedėjo profesionalumo ar geros valios. Esama aplinkybių, kurios laidos rengėjui – nepavaldžios. Tačiau dėmesio vertas diskusijas įmanoma organizuoti. Kai reikia pateikti sėkmingų diskusijų pavyzdžių, visuomet prisimenu RTVi laidas „Osoboje mnenije“, „Klinč“, „Kod dostupa“ ar „Narod protiv“. Jose sėkmingai dalyvauja išskirtinai priešingas nuomones turintys pašnekovai, o žurnalistai nebijo ginčytis su tais, su kurių pozicija galbūt kategoriškai nesutinka. Į laidas kviečiami net tie, kurie laikomi stalinistais, stagnatoriais ar ekstremistais. Pavyzdžiui, į tokias laidas dažnai kviečiamas Aleksandras Prochanovas, visuomet randantis ką gero pasakyti apie buvusią sovietinę santvarką ar Stalino vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau žurnalistė Olga Žuravliova, kuriai dažnai tenka ginčytis su šiuo garbaus amžiaus rašytoju, žurnalistu, politikos komentatoriumi, sugeba suderinti kelis, regis, nesuderinamus dalykus. Ji išryškina skirtingas pozicijas, pateikdama pačius įvairiausius ir prostaliniškai, ir antistaliniškai nusiteikusiųjų argumentus. Žodžiu, neįžeidžia nė vienos konfliktuojančios pusės. Jos laidose kariaujama argumentų, faktų, palyginimų kalba, kuri žiūrovui suteikia ne tik emocijų, bet ir žinių bei priverčia mąstyti..

Įdomios ir laidos, kuriose dalyvauja rašytojas Eduardas Limonovas. Lietuvai vargu ar gali būti priimtina E. Limonovo koncepcija, kai kalbama apie Balstijos valstybių ir Rusijos tarpusavio santykius. Bet ir šis ne vienerius metus Rusijos kalėjime dėl ekstremizmo kalintas žmogus turi dėmesio vertų pastebėjimų. O kai prie apskritojo diskusijų stalo susėda, sakykim, demokratas Borisas Nemcovas ar Garis Kasparovas, ginčai su E. Limonovu tampa ne tik jausmingi, triukšmingi, bet ir informatyvūs.

Štai kad ir gegužės 19-osios RTVi laida „Narod protiv“, kurioje į klausimus atsakinėjo daug metų Rusijoje pragyvenęs žurnalistas Meloras Sturua. Jis labai įdomiai prognozavo tolimesnius Rusijos ir Amerikos tarpusavio santykius. Jo manymu, Rusija ir Amerika privalo bendradarbiauti, nes tik tokiu atveju jos sugebės atlaikyti kitų pasaulio žaidėjų, sakykim, Kinijos, Europos Sąjungos ar Indijos iššūkius. Specialiai stebėjau, ar salėje sėdėję ekonomistai, politologai bei studentai ponui M. Sturua pateiks bent vieną palankų klausimą? Palankaus klausimo nepasitaikė nė vieno. Visi su ponu M. Sturua ginčijosi, polemizavo, replikavo. Tačiau ginčijamasi buvo prasmingai: stengiantis nuoširdžiai suvokti oponento mintį bei pateikiant konkrečius kontrargumentus. Kokių nors įžeidinėjimų ar pasipūtimų nebuvo nė kvapo.

Štai tokią laidą stebėti verta jau vien dėl to, kad joje galima išgirsti keletą skirtingų, argumentuotų koncepcijų. Tad esama galimybės jas čia pat palyginti. O stebėdamas R. Miliūtės laidą „Teisė žinoti“ neišgirdau nieko naujo, išskyrus iki kaulo smegenų pabodusius, primityvius, esmės neužkabinančius šiandieninės teisėsaugos atstovų pasiteisinimus. Beje, paremtus ne konkrečiais faktais, o mažai ką sakančiomis frazėmis, kaip antai: piliečio teisė ir pareiga – paklusti valdžiai, nesvarbu, ar gera, ar bloga. E. Kūris nepateikė nė mažytės užuominos, kaip derėtų reformuoti Lietuvos teisėsaugą, kad daugiau nebekiltų tokių drastiškų mitingų Garliavoje.

Tad kam iš viso veržtis į TV ekranus, jei be banalios tiesos „piliečiai privalo laikytis įstatymų“, nepasakoma nieko naujo.

© 2010 „XXI amžius“