|
Solidarumas tikėjimo broliams Artimuosiuose Rytuose
Mindaugas BUIKA
Popiežius ragino nepalikti gimtųjų vietų
Būsimoji Artimiesiems Rytams skirta Vyskupų Sinodo asamblėja, kuri Vatikane šaukiama spalio mėnesį, žinoma, suteiks galimybę regiono hierarchams pasidalinti nuomonėmis kaip stiprinti savo bendruomenes ir jų liudijimą. Tačiau Sinodas suteiks progą ir visiems pasaulio katalikams sugrįžti prie svarstymų apie savojo tikėjimo ištakas. Vienas iš būdų prisiliesti prie tų šaknų yra katalikiškų organizacijų, kurios Artimuosiuose Rytuose įgyvendina pastoracinius, švietėjiškus ir socialinius projektus, rėmimas. Šios organizacijos, susibūrę į Paramos Rytų Bažnyčioms draugijų asamblėją (ROACO), birželio 21-25 dienomis Romoje svarstė savo svarbių darbų vystymo aktualijas kaip tik artėjančio Vyskupų Sinodo perspektyvoje.
Audiencijoje priėmęs ROACO susitikimo dalyvius popiežius Benediktas XVI patvirtino Katalikų Bažnyčios siekį dėl stabilios taikos įtvirtinimo Šventojoje Žemėje, Irake ir visame Artimųjų Rytų regione. Tai turi būti įgyvendinta gerbiant žmogaus teises ir įveikiant bet kokią vietos gyventojų, šeimų ir bendruomenių religinę, kultūrinę ar socialinę diskriminaciją, kurią patiria ir krikščionys. Savo ruožtu taip pat būtini aktyvūs taikos Artimuosiuose Rytuose kūrėjai, o viso pasaulio bažnytinės bendrijos pareiga remti šias savo tikėjimo brolių ir seserų pastangas. Pabrėžęs, kad regiono krikščionys patiria daug smurto dėl ištikimybės Evangelijai, Šventasis Tėvas padrąsino būti tvirtais tikėjime ir nepaisant daugelio aukų, likti ten, kur yra gimę. Tuo tarpu emigravusius krikščionis jis kvietė neužmiršti savo kilmės ir nenutraukti ryšių su Artimuosiuose Rytuose likusiomis gimtosiomis bendruomenėmis.
Priminęs apie neseniai visoje Katalikų Bažnyčioje celebruotus Kunigų metus, popiežius Benediktas XVI savo kalboje akcentavo dvasininkijos vaidmenį Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenių gyvastingumo palaikyme ir tarptautinės paramos jai svarbą. Kartu jis pripažino ir ROACO nuopelnus finansiškai remiant kunigų rengimą ir jų tobulinimąsi Romoje, palaikant įvairius pastoracinius darbus, o taip pat rūpinantis vyresnio amžiaus bei sergančiais dvasininkais. Šventasis Tėvas taip pat nurodė į Artimųjų Rytų didžiosios kunigiško dvasingumo mokyklos istoriją, pradedant apaštalų laikus siekiančia Antiochijos Bažnyčia, davusia daug šventų ir labai išsilavinusių dvasininkų. Šie dvasininkai stengėsi iškelti ne save, o Kristų ir apaštalus, visiškai atsiduodami Dievo Žodžio skelbimui ir dieviškųjų slėpinių šventimui. Toks yra didysis Artimųjų Rytų dvasinis paveldas, kurį reikia išnaudoti mūsų laikmečio pastoracinėje perspektyvoje. Apie tai bus kalbama ir būsimojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje.
Humanitariniai projektai visiems gyventojams
Tai pripažino ir ROACO susitikime dalyvavęs būsimojo Sinodo atsakingasis sekretorius, Kipro maronitų katalikų arkivyskupas Džozefas Sueifas. Jis pažymėjo, kad Artimųjų Rytų krikščionys turi kvalifikuotai, dinamiškai ir kūrybingai dalyvauti savo visuomenės gyvenime, liudydami jose artimo meilės pavyzdį. Duodamas interviu Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS arkivyskupas Dž. Sueifas sakė, kad šiam tikslui Šventasis Tėvas sušaukė ir Artimiesiems Rytams skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją. Ji būtina, kad būtų atnaujintas mūsų kaip bendruomenės įsipareigojimas gyventi viena širdimi ir viena siela. ROACO paramos projektai su šventovių ir seminarijų palaikymu bei mikrokreditų programomis esmingai prie to prisideda.
Apie tokio bendradarbiavimo ir solidarumo raiškos svarbą kalbėjo ir ROACO posėdžiuose dalyvavęs Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos vadovas tėvas Pierbatista Picabala. Mes galėtume šiaip taip išlikti ir be ROACO, kas buvo praeityje (ši paramos grupė įkurta 1968 metais prie Rytų Bažnyčių kongregacijos), tačiau ji dabar suteikia didžiulę pagalbą ir šis solidarumas labai mums pasitarnauja. Tenka pripažinti, kad jeigu Artimųjų Rytų krikščionys nebūtų pajėgūs išlaikyti savo šeimų, tai kvietimas jiems ten pasilikti ir liudyti Evangeliją taptų nelabai patikimas.
Mes turime būti realistai: juk negalėtume kalbėti apie krikščionybės ateitį Artimuosiuose Rytuose, jeigu žmonės ten negalėtų gyventi, pastebėjo kunigas P. Picabela. ROACO grupei priklausančios organizacijos ne tik finansiškai remia regiono krikščionis, bet prisideda gerindamos santykius su musulmonų daugumos bendruomenėmis, nes socialinės rūpybos programos pasiekia visus gyventojus, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Anot Šventosios Žemės kustodijos vadovo, paskelbtasis artėjančios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumentas Istrumentum laboris taip pat pabrėžia, kad reikia ne tik stiprinti krikščionių pajėgumus, bet ir savo resursais dalintis su visais vietiniais gyventojais, taip ugdant bendrystės suvokimą ir taiką Artimųjų Rytų erdvėje.
Į paramos Rytų Bažnyčios organizacijų grupę įeina ir Caritas Internationalis, kurios struktūros gana aktyviai veikia Šventojoje Žemėje. Kaip tik šiomis dienomis buvo paskelbta Jeruzalės Carito ataskaita už 2009 metus, patvirtinusi teikiamą pagalbą dešimtims tūkstančių šeimų. Ataskaitoje nurodoma, kad išlaikomi keli sveikatos apsaugos centrai, šimtams neturtingų vaikų ir jaunų žmonių suteikiamos stipendijos bei parama studijoms. Pradedantiems verslininkams skiriami mikrokreditai, padedama, kuriant naujas darbo vietas. 1964 metais įkurtas Jeruzalės Caritas, kuriam vadovauja pats Šventosios Žemės patriarchas Fuadas Tualis. Pastaruoju metu jis ypač telkė dėmesį humanitarinei pagalbai kovų ir blokadų išsekintiems Gazos sektoriaus gyventojams.
© 2010 XXI amžius
|