|
Dėl krikščioniškų religinių simbolių naudojimo viešojoje erdvėje
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas
2009 m. lapkričio 3 dienos Europos žmogaus teisių teismo sprendimas drausti religinių simbolių, įskaitant Nukryžiuotojo, naudojimą viešuose pastatuose kelia nerimą dėl galimų šio sprendimo pasekmių mūsų tautos kultūrai, identitetui, tradicijoms ir laisvei. Toks teismo sprendimas sukuria pavojingą precedentą, kai tarptautinės institucijos primeta kultūrų ir tradicijų įvairove pasižyminčioms valstybėms bei visuomenėms tam tikrą uniforminę vertybių sistemą, atspindinčią tik vienos pakraipos pasaulėžiūrą. Minėtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimas verčia atkreipti dėmesį į religijos laisvės, valstybės ir Bažnyčios atskirumo, individualių ir kolektyvinių žmogaus teisių klausimus.
Tauta ir visuomenė negali egzistuoti be kultūros ir tradicijų. Būtent kultūra ir tradicijos suteikia visuomenei ir tautai savitumą ir tapatybę. Tuo tarpu kultūra ir tradicijos visuomet yra susiję su tam tikromis toje visuomenėje priimtomis vertybinėmis ir moralinėmis nuostatomis, kurios dažnai turi religines šaknis. Kultūrą grindžiančios vertybinės nuostatos negali būti atskirtos nuo kultūros tuo pat metu nesunaikinant pačios kultūros. Savo vertybinių bei moralinių šaknų netekusi kultūra neišvengiamai praranda savo gyvybingumą ir ilgainiui sunyksta.
Tauta negali būti laisva, jei ji neturi galimybės privačioje ir viešojoje erdvėje puoselėti savo tradicijų, kultūros ir naudoti šią kultūrą bei tradicijas išreiškiančių simbolių. Tai puikiai suvokė okupantai, siekiantys užgniaužti tautos laisvę, palaužti jos dvasią bei susilpninti tautinę savimonę. Dar visai neseniai mūsų tautai teko išgyventi laikus, kuomet tautiniai, valstybiniai ar religiniai simboliai viešojoje erdvėje buvo naikinami, o jų naudojimas persekiojamas.
Šiandien dažnai visuomenės, bendruomenės bei tautos teisė puoselėti savo identitetą, kultūrą, tradicijas, religiją yra bandoma supriešinti su individualiomis žmogaus teisėmis. Tačiau neturi būti pamirštama, kad žmogaus teisės neegzistuoja beorėje, vertybiškai neutralioje erdvėje. Jos visuomet egzistuoja konkrečiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Žmogaus teisė puoselėti savo kultūrinį, tautinį, religinį identitetą netektų prasmės, jei nebūtų gerbiama konkrečių tautinių, religinių, pasaulėžiūrinių grupių teisė laikytis savo vertybių, tradicijų ir jas puoselėti. Todėl individualios žmogaus teisės neturi būti įgyvendinamos paneigiant tautos ar bendruomenės teisę puoselėti ir augančiai kartai perduoti jos identitetą, sudarantį kultūrinį bei tradicinį paveldą. Prioriteto suteikimas egocentriniam individualizmui, kuomet individui leidžiama pasinaudojant teisiniais instrumentais apriboti bendruomenės ar visuomenės teisę puoselėti tam tikras vertybes bei tradicijas vien todėl, kad kažkas joms nepritaria ar yra jų trikdomas, neprisideda prie tikros žmogaus teisių plėtros.
Dažnai viešosiose diskusijose minimas valstybės ir Bažnyčios atskirumas nereiškia, kad religiniai simboliai ir tradicijos, sudarančios valstybėje gyvenančios ir valstybę kuriančios tautos kultūrinio paveldo bei identiteto dalį, turi būti pašalintos iš viešų erdvių, įstaigų ar mokyklos. Visa kas sudaro mūsų tautos kultūrinį paveldą turi teisę būti puoselėjama visuomenėje, valstybėje ir mokykloje. Neįmanoma vienu metu pasisakyti už nacionalinės kultūros puoselėjimą ir tuo pat metu uždrausti naudoti tą kultūrą išreiškiančius simbolius. Uždraudusi naudoti religinius simbolius mokyklose, visuomenė prarastų galimybę perduoti tų simbolių išreiškimo tapatybę ir vertybes būsimai kartai, tuo pačiu rizikuoja prarasti savo tapatybės šaknis bei identiteto išsaugojimo ateityje perspektyvas.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pasaulietinės valstybės principas nereiškia, jog valstybė turi būti priešiška tautos istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi esantiems religiniams simboliams ar religinių tradicijų puoselėjimui viešojoje erdvėje. Reikalavimas iš viešosios erdvės ar mokyklų pašalinti religinius simbolius nerodo, kaip kartais mėginama teigti, valstybės neutralumo bei neužtikrina tikro pliuralizmo. Toks reikalavimas tik rodo, kad prisidengiant neutralumo ir pasaulietiškumo šūkiais prioritetas atiduodamas ateistinei pasaulėžiūrai bei sekuliarizmo ideologijai.
Nukryžiuotasis simbolizuoja paties Dievo, tapusio tikru žmogumi ir atidavusio savo gyvybę vardan žmonijos ateities, meilę kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo tautybės, rasės, lyties, amžiaus, padėties. Kryžiaus simbolis liudija Dievo žmogaus asmens vertę Dievo akyse. Būtent ant žmogaus, kaip asmens sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą sampratos pagrindo susiformavo Europos kultūra bei Vakarų civilizacija. Kryžiaus simbolio buvimas viešojoje erdvėje bei ugdymo įstaigose liudija šias Europos, o kartu ir mūsų tautos kultūros šaknis.
Pamatinis religijos laisvės principas reiškia laisvę išpažinti pasirinktą religiją, jos laikytis ir ją skleisti. Tačiau pats kryžiaus buvimas viešojoje erdvėje negali jokio asmens priversti priimti tikėjimą, apriboti jo laisvę išpažinti kitą religiją ir ją skleisti. Todėl nerimą kelia Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, pakeičiantis religijos laisvės sampratą ir sukuriantis iš esmės naują žmogaus teisę nebūti trikdomam nepatinkančių religinių simbolių. Tokio precedento įtvirtinimas reikštų, jog kiekvienas individas, nepatenkintas krašto, kuriame gyvena kultūrą atspindinčiais simboliais, be pagrįstos priežasties galėtų kelti bylą prieš valstybę Europos žmogaus teisių teisme.
Todėl sveikiname Lietuvos Vyriausybės sprendimą kartu su kitomis šalimis palaikyti Italiją Europos žmogaus teisių teisme, dalyvaujant trečiąja šalimi bei siekiant apginti valstybių ir tautų teisę puoselėti savo kultūrą, pasirinktas tradicijas ir vertybes. Europa gali išlikti tik jei bus gerbiama ją sudarančių tautų laisvė puoselėti savo kultūrą ir krikščioniškas kultūros šaknis.
© 2010 XXI amžius
|