|
Evangelizuoti save ir kitus
Nors visų laikų Kristaus mokiniams patikėta pasiuntinybė ir atsakomybė skelbti bei liudyti Jį kitiems yra neabejotinai svarbi, tačiau dar svarbiau: kiekvienam Jo sekėjui apsivilkti Juo (Rom 13, 14), tai yra kiek įmanoma labiau leisti savyje ir per save veikti Šventajai Dvasiai, kuri yra tobuliausia žmonių širdžių Evangelizuotoja.
Pasak kun. kapucino Raniero Cantalamessos, viena iš šiuolaikinių stabmeldystės rūšių yra IQ, intelekto koeficientas. Išrasta daugybė metodų jam išmatuoti, nors, laimė, iki šiol jie visi laikomi mažai patikimais (...). O kas rūpinasi patikrinti širdies koeficientą? Į šį tėvo Raniero klausimą galėtume taip atsakyti: kai tylos valandėlėje į savo vidų kviečiame Dievo Dvasią, tada Ji apšviečia mūsų intelektą, ir mes, malonei veikiant, savyje pastebime buvusį rafinuoto egoizmo veikimą mūsų dėmesį nuo uolaus bei sąžiningo savo darbų ir pareigų atlikimo į atitraukiančius šalutinius užsiėmimus. Pavyzdžiui, veltui praėjusios brangaus laiko valandos, kai užsimiršę savo protą bei vaizduotę maitinome menkaverte, o kartais ir žalinga interneto informacija, sumenkino mūsų vidinį IQ ir mus (daugiau ar mažiau) atribojo nuo mūsų dieviškosios paskirties ir esaties.
Šis dažnas savo vidinio gyvenimo (Dievo akivaizdoje) tyrimas mums yra palaimingas, nes dar aiškiau suprantame, kad ne tik mums patiems kaip sausros iškankintai žemei reikia vandens - Viešpaties pagalbos, idant kaskart maldingai budėdami pajėgtume išvengti net ir mažiausių tuštybių bei netvarkingų prisirišimų, bet taip pat kad gebėtume iškart adekvačiai įvertinti susidariusią situaciją ir atlikti nors mažą artimo meilės patarnavimą aplinkiniams.
2009 m. rudenį Prancūzijoje, Arso kaimelyje, per rekolekcijas (Kunigų metų proga dalyvavo 1200 kunigų iš 78 šalių) rekolekcijų vedėjas Vienos kardinolas Christophas Schonbornas paliudijo įsimintiną asmeninį išgyvenimą. Kartą, kai jis važiavo traukiniu, įlipo pulkas išgėrusių jaunuolių. Jie buvo išlaikę brandos egzaminus ir važiavo į šia proga organizuojamą šventę. Jie atpažino Austrijos kardinolą, kalbėjusį brevijorių, ir pradėjo tarpusavy laidyti nežymias pašaipėles. Kardinolas Christophas pasakojo: Padariau labai dorybingą pastangą ir jiems nusišypsojau. Paskui, kai jaunuoliai išlipo iš traukinio, jis apgailestavo ir kalbėjo: (...) Karčiai apverkiau pats save: priešais tave buvo koks dvidešimt jaunuolių, kurie aiškiai kažko iš tavęs laukė... Galėjau bent paklausti: Kaip praėjo egzaminai? Ar pavyko gerai išlaikyti? Sveikinu! Tačiau aš nenorėjau būti trukdomas, nes kalbėjau brevijorių.
Kardinolas liudijimą baigė pamokančiais žodžiais: (...) Aš jiems nepaskelbiau Evangelijos bent paprastu Jėzaus prašymu samarietei: Duok man gerti. Jie būtų galėję sakyti sau: su mumis kalbėjosi kardinolas ir pasveikino išlaikius egzaminus. Būtent taip pražiopsotas metas, kai Jėzus mus kviečia: Dabar, pirmyn, skelbk jiems Evangeliją, nebūtinai aukštomis kalbomis, bet paprasčiausiai savo dėmesiu.
Ši gyva iliustracija tebus mums visiems neužmirštama pamoka. Juk daugelis esame galbūt nesyk praleidę progą paprasčiausiais žodžiais maloniai pasiteirauti, kaip jis gyvuoja? Jei pašnekovas dėl kažko susikrimtęs, derėtų jį išklausyti, ar užklausti: kuo galėčiau padėti? Taip prasideda evangelizacija: kai laimi žmogaus palankumą, gali laimėti jo sielą Dievui.
Nors pasak, popiežiaus Pauliaus VI, gerai žinome, kad šiuolaikinis žmogus, persisotinęs žodžių srautu, vis mažiau pasitiki gražiais žodžiais, dažnai pavargsta klausytis ir nebegirdi, kas jam kalbama ir anot, daugelio psichologų ir sociologų, nūdienos žmogui žodžio civilizacija baigėsi, tapo nereikalinga, neveiksminga - dabar jis gyvena vaizdinių civilizacijoje, bet kaip kartais jis ilgisi jo dvasią gydančio bei stiprinančio žodžio.
Tegul mūsų širdyje išsilieja Dievo meilė, nes remiantis Goethe Fausto žodžiais: Tik meilė atperka ir išgelbsti, o mokslas ir pažinimo troškimas gali pražudyti. Tai tikrai vyksta, jei perdėtas žavėjimasis mokslu ir technologijomis veda į puikybę ir griauna meilės civilizacijos pamatus. Ir priešingai: kai skelbiamas Viešpaties žodis įleidžia šaknis žmonių sąmonėje ir širdyje, meilė pasiekia visuotiniškumą, nes amžinai ugdo (1 Kor 8, 1).
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|