Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Dėl Medininkų tarp Rusijos ir Lietuvos greičiausiai egzistuoja nerašyti susitarimai“ (1)

Buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius Autoriaus nuotrauka

Liepos 31-ąją Lietuva minėjo Medininkų žudynių 19-ąsias metines. Paminklai žuvusiems pareigūnams pastatyti, kasmet Medininkuose rengiami pompastiški minėjimai. Tačiau svarbiausio dalyko Lietuva taip ir nenuveikė: neįvardino nei žudynių užsakovų, nei vykdytojų. Tiesa, vienintelis įtariamasis Konstantinas Michailovas-Nikulinas kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Bet šiam buvusiam Rygos OMON milicininkui pateikiami kaltinimai kelia įtarimų, jog už grotų kali niekuo dėtas žmogus.

Apie Medininkų įvykius su buvusiu krašto apsaugos ministru Audriumi BUTKEVIČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Kaip pakomentuotumėte Medininkų žudynių bylos eigą. Judame į priekį ar bejėgiškai tūpčiojame toje pačioje vietoje?

Panašu, kad lietuviška Temidė tąso bylą ir kaltinimus taip, kaip katė pagavusi pelę: iš pradžių žaidžia, visiems demonstruoja grobį ir savo šaunumą, o kai reikalas pradeda smirsti, nukiša į tolimiausią kampą. Ar nesusmirs ir ši byla, vos tik jos imsis Europos žmogaus teisių teismas?.. Lietuvos teismo pralaimėjimu Strasbūre net neabejoju. K. Michailovas-Nikulinas nuteistas dar gerokai iki teismo. Nežinau, pelnytai ar ne, bet juk neatsakyta  į esminius šios istorijos klausimus.

Medininkų skerdynės – teroristinis aktas ar politinė diversija?

Čia esminis skirtumas politinio ir teisinio vertinimo požiūriu. Jeigu tai „politinė diversija“, vadinasi, jos organizatoriai yra konkreti valstybė ir politinė jėga, realūs, teisėtai ir viešai veikiantys lyderiai. Jeigu tai „teroristinis aktas“ – tada čia gali būti „nekontroliuojamos“, „savaveiksmės“ grupuotės, už kurių veiksmus jokie vieši ir teisėti asmenys neatsako.

Teroristinis aktas ir politinė diversija iš esmės niekuo nesiskiria ir turi tuos pačius tikslus: diskredituoti valdžią kaip nesugebančią veikti ir iššaukti iš anksto prognozuojamus valdžios atstovų veiksmus, kuriuos savo naudai panaudoti teroristai ar politiniai diversantai jau pasiruošę! Tai – aksiomos! Taip yra ir Medininkų atveju! Jeigu tai politinė diversija, už ją atsakinga buvusi SSRS valdžia ir jos teisių perėmėja Rusijos Federacija. Jeigu „teroristinis aktas“ – užtenka apkaltinti nekontroliuojamą OMON’ą... Panašu, kad Lietuvos politinė ir teisinė valdžia nuėjo šiuo keliu. Net SSRS valdžios oficialiuose pareiškimuose OMON buvo „nekontroliuojamas“. Ką jau kalbėti apie Rusijos Federacijos vadovybę, kuri iš esmės yra pagrindinio SSRS oponento, prezidento Boriso Jelcino politikos paveldėtoja.

Priminsiu: Vladimiras Putinas yra B. Jelcino statytinis. Ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas iš ten pat. Medininkų atveju svarbus yra kitas klausimas: kas yra tikrasis politinių diversijų ar teroro objektas? Prieš ką šie veiksmai buvo nukreipti? Konkretinu: Medininkų žudynės – neabejotinai politinis veiksmas. Kurią valdžią jis atakavo: SSRS su Michailu Gorbačiovu priešakyje, Rusijos Federacijos valdžią su Borisu Jelcinu ar Lietuvos valdžią?..

Net istorikai, o teisininkai – juo labiau, ignoruoja Lietuvos istorinių įvykių ryšius su procesais SSRS ir pasaulyje. Problema ne ta, kad iškraipoma istorija. Kai kada politinė realybė sąmoningai ignoruojama vien todėl, kad tokia yra „generalinė linija“! Taip yra ir su Medininkų įvykiais.

Medininkų skerdynės greičiausia buvo surengtos neatsitiktinai. Kodėl jos buvo surengtos, kokia tuomet buvo Lietuvos ir Rusijos politinė atmosfera?

Žudynės privalo turėti savo logiką ir motyvus. Jeigu politikoje kas nors vyksta, tai visuomet kažkas yra užsakovas, kažkas vykdytojas ir kažkas tuo naudojasi. Taigi kam į naudą Medininkų įvykiai? Atsakymas egzistuoja, žinoma, jeigu atmesime, mano požiūriu, absurdiškas versijas, sakančias, kad šiuo atveju buvo suvedinėjamos asmeninės sąskaitos ar kad Medininkų pareigūnus nužudė kontrabandininkai...

O dabar apžvelkime politinių įvykių kontekstą. Taip, kaip dariau 1991 08 01 LR AT specialiajame posėdyje, skirtame Medininkų žudynėms. Jau tada bandžiau paaiškinti, kad mes privalome matyti ne tik lietuviškų įvykių kontekstą, bet matyti, kas vyksta visoje buvusios SSRS teritorijoje. Smurto protrūkių visoje SSRS teritorijoje daugėjo! Tai politiniai ženklai, būsimų politinių veiksmų pateisinimo argumentai. Krizė nenumaldomai artėjo! Iki GKČP pučo Maskvoje – tik keliolika dienų.

Mums čia, Lietuvoje, iš politinių partnerių B. Jelcino aplinkoje buvo žinoma, kad tai tik dienų klausimas. Mes laukėme, kad B. Jelcino reformatorių ir M. Gorbačiovo komunistų konservatorių konfliktas išaugs tiek, kad atsiras nauji laisvės laipsniai. Taip būna bet kurios krizės metu. Turėjome ruoštis išnaudoti atsirandančias galimybes. Tą vėliau ir padarėme. Rugpjūčio pučas Maskvoje, keistai greitas jo organizatorių pralaimėjimas. Dabar, kai žinome, kaip efektyviai JAV spec. tarnybos papirko Irako karinę vadovybę, tai jau neatrodo mįslė, tačiau tuo metu tikėtis tokių išeičių pagrindo nebuvo jokio... 

Tačiau grįžkime į 1991 pirmųjų liepą. SSRS teritorijoje kovoja dvi jėgos: B. Jelcinas naudojasi Lietuvos politika kaip ledlaužiu, nuolatos stimuliuodamas mus savo palaikymu – pagalba 1991 metų sausio įvykių metu, vėliau – valstybinės nepriklausomybės pripažinimas. Taip, vos prieš keletą dienų iki Medininkų žudynių! Mums, Lietuvai, ši pagalba brangiai kainuoja: esame laikomi B. Jelcino forpostu, atimtu iš SSRS placdarmu, todėl esame be perstojo atakuojami M. Gorbačiovo ir jo ortodoksų pajėgų!

Visus įvykius akylai stebi JAV, NATO, tuometinės ES valstybės ir reikalauja, kad visos pusės prisilaikytų „taikaus politinio dialogo“ rėmų. Aktyviai dirba jų specialiosios tarnybos. Vyksta tikra politinių veikėjų verbavimo ir papirkinėjimo šienapjūtė! Garsioji traktuotė „nei taika, nei karas“ geriausiai apibūdina tą situaciją. Tačiau toks politinis vyksmas situaciją paverčia patine visoms politinėms jėgoms.

Mes, t. y. Lietuva, dusome nuo valstybingumo vystymą varžančių SSRS sienų, ekonomika „rūgo“, B. Jelcino komanda ir jėgos nyko negalint vykdyti pasižadėtų reformų, finansinė parama tirpo, M. Gorbačiovo autoritetas  tarp saviškių ir užsienyje mažėjo kiekvieną dieną, komanda dairėsi naujų šeimininkų, komunistų „ortodoksų“ gretos retėjo, jie buvo nuperkami vienas po kito… Reikėjo katalizatorių, kurie leistų pereiti į naują politinę situaciją.

Politikoje tokiu katalizatoriumi dažniausiai tampa jėgos panaudojimas. Ši galimybė politinės diversijos ar teroristinio akto pavidalu prieinama ir „dideliam“, ir „mažam“. Tai, ką pasakiau, tinka ir Medininkų atvejui. Todėl bandant objektyviai atsakyti į klausimą, kam buvo naudingi Medininkų įvykiai, būtina nagrinėti visų politinių jėgų suinteresuotumą. Beje, tai neįrodys „kaltumo“ ar „atsakomybės“, bet tiesiog padės suprasti aplinkybes. Gandai apie Lietuvos vadovybės suinteresuotumą Medininkų tragedija nuolat skleidžiami, todėl pakalbėkim atvirai.

Taip, mes išnaudojome, kiek tai buvo įmanoma, šio įvykio politinius atgarsius, juos labai efektyviai išnaudojo ir B. Jelcinas. Geras politikas privalo panaudoti net ir savo klaidas, net ir nacionalinę tragediją. Kaip, pavyzdžiui, padarė prezidento L. Kačynskio brolis organizuodamas savo prezidentinių rinkimų kampaniją... Žinoma, tuos įvykius bandė išnaudoti M. Gorbačiovas ir komunistai ortodoksai.

Politinį „klinčą“ pirmasis sulaužė B. Jelcinas. Manau, tai įvyko suderinus su JAV vadovais: Rusijos Federacija pripažino Lietuvos nepriklausomybę! Pripažino ir JAV prezidentas. Dž. Bušas skrenda į Maskvą susitikti su B. Jelcinu. M. Gorbačiovas – antrame plane. Jis atstovauja tik fikcijai – SSRS...  To meto aplinkybėse tai buvo tolygu postūmiui, sugriaunančiam kortų namelį – SSRS. Veiksmas, į kurį SSRS vadovybė negalėjo neatsakyti! Pirštinė mesta! Tokio iššūkio negalima ignoruoti. B. Jelcino komanda, manau, šito ir tikėjosi!

M. Gorbačiovo ir komunistų ortodoksų aplinkoje skubiai kuriamas planas, kuris leistų viso pasaulio akivaizdoje pagrįstai įvesti karinę padėtį Lietuvoje. Tam reikalingas pretekstas! Tokiu pretekstu gali būti tik ginkluotas konfliktas, civilių aukos… Todėl  konstruojama situacija kaip senais dvikovininkų laikais: būtina mesti iššūkį Lietuvos ir pasaulio politinei sąmonei taip, kad priešininkas negalėtų ignoruoti! Įžeidimas turi būti politiškai nepakeliamas, drastiškas, akivaizdžiai nurodant kaltininką! Tokiu iššūkiu ir tampa Medininkų posto užpuolimas, pirštu rodant į OMON grupuotę. Juk jie, o ne kas kitas turėjo ilgalaikę Lietuvos pasienio postų užpuldinėjimo istoriją...

„Pripažinimo euforijos“ apsvaiginti lietuviai turėjo pirmieji į Lietuvą susirinkusių pripažinimo proga užsienio žurnalistų akivaizdoje atakuoti OMON pajėgas. Tikintis tokių veiksmų iš lietuvių pusės į Vilnių skubiai permetamos Rygos OMON grupuotės pajėgos. Tikimasi konfliktą eskaluoti, siekiant didesnės jėgų koncentracijos, galbūt įtraukiant ir Latvijos rusakalbius gyventojus.

Vėliau turėjo akivaizdžiai paaiškėti, kad OMON „nekaltas“, o ginkluotą konfliktą pradėjo „neteisėta“ Lietuvos valdžia, užpuolusi „teisėtus“ SSRS ištikimus pareigūnus. Reikia pabrėžti: žaidimas „kas yra teisėtas ir kas kieno kontroliuojamas“ buvo nuolatinė to meto realija. Pavyzdžiui, OMON, kai reikėdavo, būdavo „nekontroliuojama SSRS valdžios“, o kai reikėdavo, būdavo laikoma „ištikimais pareigūnais“.

Jeigu SSRS gynėjų planas būtų pavykęs, OMON būtų pateikę akivaizdžius savo nekaltumo įrodymus. Pakišti „nekaltą“ OMON ir priversti lietuvius jį atakuoti buvo karinė gudrybė, plano dalis, leidžianti vėliau tarptautiniu požiūriu pagrįstai panaudototi jėgą prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Tai jūs manote, kad OMON yra „nekaltas“ Medininkų įvykiuose?

OMON situacija primena atvejį, kai Drąsiaus Kedžio oficialiai laikomas ginklas numetamas prie kažkieno nušautos moters lavono ir vėliau visa „istorija“ konstruojama panaudojant šio „įrodymo“ suteiktą raktą. Beje, šia nesąmone  Lietuvoje netiki niekas, išskyrus prokuratūrą. Ir tai – simptomatiška. Aš nesakau, kad omonininkai nekalti ir kad  jais, vargšeliais, nieko nenumanančiais, buvo pasinaudota. Atvirkščiai, siūlau neprimityvinti situacijos! OMON buvo plano dalis, OMON „ugnį šaukė į save“. Tačiau realūs Medininkų epizodo šiame plane vykdytojai turėjo būti kiti!

Kas tie kiti?

Tai tik spėjimai. Tačiau  likus savaitei iki Medininkų skerdynių į Lietuvą buvo permestas ALFA grupės padalinys, pagarsėjęs Sausio įvykių metu. Beje, apie šį faktą yra viešai kalbėjęs Vytautas Landsbergis.

Arba vėl: kodėl ignoruojamas SSRS vidaus reikalų kariuomenės padalinys, dislokuotas Sniečkuje, jo kuopa, dislokuota Vilniuje. Beje, kaip tik šios kuopos specialios parengties kariai, elitinės pajėgos, pagerbtos išskirtine „avietine berete“, 1991 m. pučo metu įsiveržė į saugomą Parlamento teritoriją. Susidūrimo metu žuvo KAD savanoriškų pajėgų karys Artūras Sakalauskas ir buvo paimtas į nelaisvę šio SSRS padalinio karys Batrakas. Pas jį buvo rastas automatas AK su duslintuvu, analogiškas ginklams, naudotiems žudant Medininkų posto pareigūnus, ir specialūs šaudmenys, pagal savo gamyklinius numerius atitinkantys tas šaudmenų tūteles, kurios buvo rastos Medininkų įvykio vietoje.

Kaip tik ši karinė dalis, kurios vadovybė buvo laikoma išskirtinai ištikima SSRS vadovybei, gavo antrą provokacinę užduotį – įvelti mus į konfliktą sukėlus susišaudymą prie parlamento.

Aš manau, kad Medininkų žudynės – tai „politinė diversija“. Tokiu atveju jos organizatoriai neturėjo naudoti vietinių OMON, prikišamai rodančių savo priklausomybę SSRS gynėjams. Mūsų tuometiniai priešai buvo šunsnukiai, bet tikrai ne idiotai!

Kitas klausimas, jeigu nagrinėjama tik „teroristinio akto“ versija. Tada galimybė rasti žudynių užsakovus sąmoningai uždaroma.

Tačiau, kaip suprantu, tai tik versija, ir jūs negalite atmesti galimybės, kad žudynių užsakovai buvo visai kiti?

Senas priežodis sako, kad žmogus, pareiškiantis „to negali būti“, netinka būti tardytoju. Anglai sako: „Jeigu kas krypuoja kaip antis, kvaksi kaip antis ir atrodo kaip antis, tai jis ir yra antis...“ Gyvenime taip pat mačiau, kaip tokie „atrodymai“ buvo iš anksto sąmoningai konstruojami karinėmis gudrybėmis. Ką jūs kviečiate dar įtarti? B. Jelcino grupuotę? Taip, tam tikrą naudą iš šios politinės žmogžudystės jie pešė! Bet tik tiek, kad JAV prezidento vizito išvakarėse buvo sukompromituota SSRS valdžia. Tai tapo iš anksto neplanuoto  M. Gorbačiovo ir Dž. Bušo susitikimo tema. M. Gorbačiovui nemalonus klausimas, B. Jelcinui – maloni smulkmena! Tačiau ką daugiau jie būtų sugebėję išpešti iš šios situacijos? Jūs pats paminėjote gandus, esą ši žmogžudystė buvo įvykdyta Lietuvos vadovybės užsakymu Džordžo Bušo vizito išvakarėse.

 Pavyzdžiui, kalbama apie tai, kad vienas iki šiol veikiantis politikas žudynių naktį nenuvyko į savo budėjimo postą Medininkuose, nors buvo atėjęs jo metas ten budėti kartu su pareigūnais.

Galiu pasakyti, kad mūsų nauda šiuo atveju būtų tik agresijos prieš mus demonstravimas. Po 1991 m. sausio mėnesio įvykių mums buvo reikalingas šis argumentas. Be to, nuolatiniai pasienio postų užpuldinėjimai OMON pajėgomis, siekiant paruošti opiniją Medininkų atvejui, mūsų buvo efektyviai išnaudoti pasaulinėje viešojoje erdvėje. Ką naujo mes dar galėjome pasakyti?..

Jeigu neklystu, tada atsidūrėte tarsi tarp priekalo ir kūjo: vieni reikalavo imtis atsakomųjų akcijų, kiti ragino neprarasti rimties.

Teko išgirsti netikėčiausių kaltinimų. Vieni kaltino, kad jeigu ne KAD ir valstybinė siena, tai Lietuvoje nebūtų ką atakuoti. Kiti, atvirkščiai, reikalavo „imtis ryžtingų veiksmų“ ir „ginklu atsakyti į užpuolimą“. Guodžiausi tik tuo, kad kvailių skaičius begalinis! Turėjau suvaldyti situaciją Lietuvoje: išsaugoti funkcionuojančią sieną ir neleisti įtraukti mūsų į konfliktą. Buvau įsitikinęs, jog į šūvius mums negalima atsakyti šūviais.

Jaučiau ir žinojau, kad ana pusė tik ir laukia, kada mes imsimės atsakomųjų veiksmų. Tokia situacija Lietuvai buvo itin pavojinga. Oficialusis Vilnius jokiu būdu negalėjo parodyti, esą konflikto eskaluotojai – Lietuvos pareigūnai. Mums teko paleisti veikti visu pajėgumu savo pajėgas, kovojančias su provokatoriais, tramdyti potencialius „saviškius“. Ištirti, kas yra kas, paprasčiausiai nebuvo laiko. Mes laukėme provokacijų, nes tuometinis Krašto apsaugos departamentas, kuriam vadovavau, stebėjo visus didžiausią pavojų keliančius objektus: KGB rūmus, OMON bazę, Šiaurės miestelį...

O toji naktis buvo išskirtinė. Tą naktį regėjome keistą aktyvumą: ir Vilniaus centre esančiuose KGB rūmuose, ir kariniame miestelyje. Mes pastebėjome, jog vyksta kažkoks bendras šurmulys.

(Bus daugiau)

© 2010 „XXI amžius“