| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Grovo Kyburgo kelionė Lietuvon 1397 metais
Rankraštį rado, spėja, Prūsijos archyve prof. I. Žegota-Onacevičius, nežinia ar lotynų, ar vokiečių kalba. Išvertęs į lenkų kalbą, padavė T. Narbutui. Šis išspausdino Mažesniuose istoriniuose raštuose 1856 metais su tokia antrašte: Prūsijos kryžiuočių vyriaus. Špitlerio grafo Konrado Kyburgo 1397 metais atliktos pasiuntinybės pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą dienoraštis. 1900 metais jį išvertė dr. Jonas Basanavičius. Buriniais laivais išplaukę iš Ragainės, aštuntą dieną atvykome į Kauną. Kauno pilies viršininkas gudas Ivanas Fedorovičius labai maloniai visus priėmė. Nedelsdamas išsiuntė žygūną pranešti didžiajam kunigaikščiui Vytautui apie mūsų atvykimą. Trečiadienį mums pranešė, kad netrukus atvyks pareigūnas, kuris mus nulydės pas kunigaikštį. Kaunas jau praradęs savo senovinę didybę: labai praretėję namai, iš daugelio tik griuvėsiai likę. Visa seniau taip gausiai apgyventa papilė šiandien daržovėmis užsodinta. Nelengvai ir neveikiai atsistatys, nes šiais laikais prekyba labai sunkiai vyksta. Čionykštė pilis nuostabiai įrengta ir papuošta, senovėje buvo labai stipri tvirtovė su tvirtai įrengtais dideliais mūriniais, ugnies nebijančiais namais (Gedimino ir Algirdo darbas). Ir ji prarado savo tvirtumą ir grožį, nebepajėgtų atsilaikyti prieš priešus. Neteko mums matyti nė vienos nuo seno garsėjusios patrankos. Tiesa, sandėliai dideli, gerai užlaikyti ir, kaip sakoma, netušti, gali turėti dar daug atsargų ir ginklų. Dalis mūrų nuo Nemuno pusės visai sveiki, o nuo Neries, kur yra didieji vartai, dar ir dabar išlikę bjaurios sunaikinimo žymės. Už griuvėsiu krūvų yra gerai apsaugota medinė aštrių kuolų tvora: iš tolo net patrankų negali būti sugriauta, nes griuvėsiai tarsi pylimas dengia ją. Užlipę ant to pylimo kareiviai atsidurtų prieš muškietų ir strėlių ugnį, o patys negalėtų pataikyti į už tvoros pasislėpusius apgultuosius. Pilies įgula, keturi tūkstančiai vyrų, dalis jų lietuviai, dalis žemaičiai. Jie kartu dirba prie tvirtovės. Mums ten esant atkasinėjo iš griuvėsių trobesį, tarsi pilies užpakalinę sieną, bet mums tų darbų nerodė. Mes gyvenome papilėj, dešiniajame Neries krante. Prieš mūsų langus buvo raitininkų stovykla. Galėjo būti 45 tūkstančiai žirgų. Būriai buvo įvairiai apginkluoti. Iš tolo temačius sunku būtų ir aprašyti tą ginkluotės įvairumą: suskaičiavome 5 ar 6 būrius. Geriausiai atrodė tie, kurie buvo apsišarvavę kaip sunkiai ginkluoti lenkų raiteliai. Kiti, nors ir geležimi apsidengę, buvo nuogais šarvais, iš viršaus nepridengtais atrodė lyg nebaigti. Kai kurios dalys buvo su kepurėmis, bet tokiomis negražiomis, bjaurinančiomis raitelio išorę, kad reikėjo stebėtis, kaip žmonės tokį juokingą apdarą išrado. Lengvai ginkluoti raiteliai tikrai gali vadintis lengvąja kavalerija, nes raitelis rankoje turi tik paprastą pagalį, o žirgai tokie menki, kad, rodos, prūsiško vežimėlio nepavežtų, bet sukinėjasi gana vikriai. Buvo dar vienas dalinys senų vyrų su ilgomis barzdomis. Jie buvo apsisiautę trumpas tamsias skraistes su gobtuvais. Šitie atrodė kaip pranciškonai, tik įvairių spalvų kelnės juos skyrė nuo anų. Nepavyko sužinoti, kam buvo surinkta ta kariuomenė. Ji čia atliko pratybas vadovaujant tūlam kunigaikščiui Jurgiui (turbūt Jurgiui Lengveniui). Neabejotina, kad sugrįžo pas savuosius parodyti karinio mokslo pavyzdį. O gal tik prieš mus turėjo pasirodyti ta kariuomenė, nes neseniai buvo surinkta. Mums būnant Kaune, trečią dieną atvyko kunigaikščio rūmų (kiemo) pareigūnas ir tą pačią naktį atvažiavo vežimai, atvedė žirgus jojimui su visokiais kelionei reikalingais daiktais, tarytum būtume turėję 300 mylių keliauti. Mums jau atsikėlus ir pasimeldus, pirmasis mūsų vadovas ponas Mylikantas atvedė pas mus tą pareigūną. Jo pareigos prilygsta taurininko (lot. pincerna) pareigoms: gėrimų tiekėjas ir ragautojas. Vadinosi Ostokaras Astikis (Asteikis?). Žmogus galėjo turėti apie 30 metų, gerai kalbėjo vokiškai. Pasveikino mus savo viešpaties vardu, buvo labai mandagus ir klausinėjo, ar mes svetingai buvome priimti keliaujant nuo sienos. Jame mes pažinome tobulą kiemonį (dvarionį?). Jo kalbos būdas rodė, kad Rygoje bus išmokęs mūsų kalbą. Vėliau pasirodė, kad mes neklydome. Tas paaiškės iš tolimesnio mūsų pasakojimo. Savo būdo tiesumu, mandagiu elgesiu su mumis tas garbingas lietuvis nusipelnė mūsų pagarbą. Jo visapusiškas domėjimasis buvo taip mandagiai išreiškiamas ir taip nežymiai vedantis prasitarti, kad kiekviename pasikalbėjime mums reikėjo būti labai atsargiems. Tą pačią dieną ponas Mylikantas su mumis atsisveikino ir savo laivu nuplaukė atgal į Jurbarką. Mes teiravomės, kada mes išvyksime ir kur rasime didįjį kunigaikštį. Mūsų naujasis vadovas tą paliko mūsų nuožiūrai, pranešdamas, kad bet kurią valandą viskas bus paruošta kelionei ir kad mūsų kelionės tikslas bus Vilnius. Tai užtrukome tik tiek laiko, kiek reikėjo susikrauti į vežimus mūsų daiktus, ryšulius, dovanas ir prekes, kurias mūsų pirkliai turėjo laivuose. Kauną apleidome penkioliktą dieną nuo išplaukimo iš Ragainės, o aštuonioliktą dieną, t. y. 1397 metų birželio 22 dieną, dvi valandos prieš saulės nusileidimą, atvykome į Vilnių. Prie miesto vartų mus pasitiko didysis rėdytojas (maršalas) Albertas Manvydas ir rūmų maršalas Jomantas su bajorais ir miesto vyresniaisiais, šv. Pranciškaus vienuolijos vienuoliais laukęs prie savo vienuolyno vartų su šventintu vandeniu ir kryžiumi. Priėmę jų pasveikinimą, užėjome į Šv. Marijos Panos bažnyčią, vadinamą Smėlynę. Tas pastatas, nors mūrinis, bet vis tiek gaisro sunaikintas, riogsojo be stogo. Tik jo galas tebuvo stogu apdengtas, kad būtų galima pamaldas laikyti. Vargšams vienuoliams davėme išmaldą. Vėliau mums papasakojo, kad didysis kunigaikštis pažadėjęs ateinančią vasarą savo iždo lėšomis restauruoti bažnyčią ir vienuolyną ir kad tam reikalui laukia amatininkų iš Lucko. Prie pilies vartų didžiojo kunigaikščio kiemonys mus pasveikino paprastai: su duona, druska ir indu alaus ant auksinio padėklo. Prie vartų nusėdome nuo žirgų ir, gausaus kiemonių ir vyčių (raitelių-bajorų) būrio vedami, nuėjome į katedrą. Prie durų, pašlakstyti švęstu vandeniu, aprūkyti mira, trumpai pasimeldę, nuėjome į mums skirtas patalpas Žemojoje arba Kreivojoje pilyje. Ta medinė troba ant Neries upės kranto vadinosi pasiuntinių rūmais (kiemu, dvaru), bet greičiau turėtų vadintis kalėjimu: tokiu tvirtu mūru apjuosta. Ten radome visus patogumus ir malonų poilsį po kelionės, nors ji mūsų visai nenuvargino. Mums teko atlikti ne vieną pasiuntinybę pas užsienio valdovus, tačiau turime prisipažinti, kad niekur neradome tokio patogumo, tokio malonaus priėmimo, tokios tvarkos kelionėje ir visame elgesyje, kaip dabar Lietuvoje. Lietuviai moka ne tik gražiai priimti, bet svečiui jie palieka visišką laisvę viešėti kaip jam patinka: niekas nereikalingas aplinkui nesipainioja, niekas nelenda į akis, kiekvieną kartą pamojus, būna patarnaujama ir išpildomi visi pareikalavimai. Čionykščiai mūsų tarnai visi suprato vokiškai, todėl buvome kaip namie. Mūsų vertėjas nedaug buvo mums reikalingas. Be to, atvykęs jis tuojau susirgo. Mūsų tarnai pašaukė gydytoją. Iš pažiūros tai buvo paprastas kaimietis. Jis apžiūrėjo ligonį, nieko neklausdamas ir pats netaręs nė žodžio, iš didelio krepšio, kurį turėjo plačiu diržu užsikabinęs ant peties, išsiėmė kažkokią į medžiagos mazgelį įrištą žolę, liepė paduoti vandens. Paskui iš to paties krepšio išsitraukęs mažą puodelį, gerai išvirino, išspaudė, sumaišė su stipriu midumi ir davė stiklą karšto išgerti. Rytojaus dieną mūsų ligonis atsikėlė sveikas: drugys nustojo krėtęs, daug valgė ir gėrė, kaip ir visada darydavo. Gavome žinią, kad didžiojo kunigaikščio Vilniuje nesą, esąs kelionėje, užporyt būtinai atvyksiąs. Birželio 23 dieną atvažiavo ir mūsų vežimai. Tą pat dieną aplankėme Vilniaus vyskupą kunigą Andrių. (Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vosyla kilęs iš PagirioPaliesėsLuono vietovės, buvusios Jotvingių žemės. Pavardės galūnė ne slaviška. Pagirio žemė buvo Lietuvos DK teritorijoje.) Senelis labai dailus, augalotas, budrus, raudonas, truputį nutukęs. Kalba gerai lotyniškai ir kaipo svetimšalis savo mintis gana gerai išreiškia vokiškai. Priėmė mus taip iškilmingai, mandagiai ir pamaldžiai, kad mes manėme esą pas popiežių. Jis čia nepalyginamai daugiau reiškia kaip mūsų vyskupai ir daugumas jų Vokietijoje. Kalbėjomės tiktai apie tikėjimo dalykus: jisai tvirtino, kad Lietuva, žiūrint paklusnumo Apaštališkajam sostui, esanti viena iš uoliausių krikščioniškųjų kraštų. Jis savo amžių pragyvenęs tarp lietuvių, todėl nuodugniai pažįstąs tą tautą ji noriai duodasi vadovaujama iš aukščiau. Tą jis mums pareiškė užtikrindamas, kad Lietuva, pametusi savo senovines tikybines arba stabmeldystės institucijas, kurios buvo jos tautiškumo pagrindas, esanti nutautėjimo kelyje, bet tas kelias nesąs toks erškėčiuotas kaip buvo prūsams. Kokia opi hipotezė! Meilus saldžiakalbis senelis tarsi užbūrė mus! Paskui išgirdome gretimoje menėje lyg sidabrinio varpelio garsą. Vyskupas atsistojo, ir mes paskubėjome padaryti tą pat, žemai mums pasilenkė ir pakvietė pasidalinti su juo menkomis vaišėmis. Mums dar žemiau nusilenkus dėkojant, varpelis suskambo antrą kartą. Įėjus į valgomąjį, padavė vandens rankoms nusiplauti, paskui pats vyskupas palaimino valgį. Man parodė pirmąją vietą. Aš drovėjausi užimti, tai pasakė, kad mano asmenyje nori pagerbti didįjį magistrą. Jo pareigos Bažnyčioje esančios aukštesnės kaip vyskupo, tokios jaunos avidės ganytojo. Prie stalo susėdo dar trys pralotai ir du vienuoliai pranciškonai. Menė buvo didelė, švariai išbaltinta, sienose nebuvo jokių papuošalų, tik Nukryžiuotojo Išganytojo paveikslas priekinėje sienoje. Dėl to stalą radome visai nevienuoliškai apstatytą valgiais. Staltiesė buvo labai graži: spalvota, apvedžiota kokios pusantros pėdos pločio sidabriniais kutais. Indai gryno sidabro. Valgiai tik žuvis, pyragai, vaisiai ir spirginiai meduje, nes buvo šeštadienis ir šv. Jono Krikštytojo šventės vigilija. Užsigardžiavome labai skaniais gėrimais. Atsistoję nuo stalo, nusimazgoję rankas, padėkojome Dievui, paskui šeimininkui, atsisveikindami paprašėme leisti apžiūrėti katedrą. Atsakė, kad bažnyčia dieną būnanti atvira norintiems pasimelsti, todėl ir šviesa tenai vis deganti ir altoriaus tarnai skelbia Aukščiausiojo garbę. Tačiau sugrįžę į mūsų viešbutį, nusimetę viršutinius rūbus, turėjome truputį pailsėti, nes diena buvo labai karšta. Pavakariais atėjo vyskupo pasiųstas vadovas, senukas kunigas su žila galva ir barzda. Kai mes išsiruošėme kartu su juo eiti į bažnyčią, jau buvo arti saulėleidžio. Naujas mūsų draugas buvo kapitulos narys, vadinosi Bėrvaldas, gimimo vokietis, kilęs, rodos, iš Augsburgo. Birželio 26 dieną, antradienį, mums pranešė, kad atvyko didysis kunigaikštis. Jis liepė savo vardu mus pasveikinti ir pranešti, kad netrukus būsime jo priimti. Tai trys valandos prieš saulei leidžiantis, pasipuošusių dvaro tarnautojų ir bajorų lydimi, kariškai muzikai grojant, raiti nujojome. Prie rūmų durų mus pasitiko didysis rėdytojas (maršalas) su kambarinių bajorų būriu. Kieme ir labai didelėj priemenėj dviem eilėmis stovėjo turtingai aprengti tarnai. Mums per penkis žingsnius priėjus prie priėmimo menės durų, jas atidarė milžiniško ūgio durų sargai, stovėję po keturis iš lauko ir viduje. Rankose jie turėjo sidabrinius ar plieninius kirvius (alebardas). Ant galvų užsidėję aukštas juodas kailines kepures, įvijai apvyniotas aukso grandinėlėmis, kurių galai su pakabėlėmis karojo jiems ant pečių. Kepurių pabarzdėse buvo auksiniai žvynai. Patys buvo su ilgais ūsais, barzdos nuskustos. Menės gale, išpuoštoje kėdėje, sėdėjo didysis kunigaikštis Vytautas. Iš šalių stovėjo po du visai baltai aprengti jauni vaikinai (pažai). Kiek atokiau stovėjo brangiais persiškais kilimais uždengti du stalai, už jų ant kėdžių be atramų sėdėjo ministrai, tarėjai, sekretoriai ir t. t. Mums į pusę salės atėjus didysis kunigaikštis ir kiti atsistojo, mes jam žemai pasilenkėme, paskui pasilenkėme į kairę ir į dešinę pusę vieni kitiems. Vienas maršalas garsiai pranešė mūsų vardus ir mūsų atvykimo tikslą. Į tai didysis kunigaikštis sėdėdamas palenkė galvą. Paskui kitas maršalas mus pakvietė prisiartinti prie sosto laiptų. Priėjome. Didysis kunigaikštis atsistojo, padavė mums ranką ir priėmė didžiojo magistro raštą. Pridėjęs prie širdies liepė padėti ant stalo. Aš trumpai pagal etiketą prabilau. Į tai pats didysis kunigaikštis taip pat pagal etiketą atsakė keliais žodžiais. Paskui jis maloniai pasiteiravo apie pono magistro ir kelių jam pažįstamų ordino pareigūnų sveikatą. Pasibaigus dar trumpam ceremonialui, paslapties sekretorius Mikalojus, perskaitęs mūsų pasiuntinybės raštą, iš lėto trumpai papasakojo jo turinį. Tada mus pakvietė į maršų salę ir tuo viešas priėmimas pasibaigė. Privatūs priėmimai prasidėjo trečiadienį. Pakviesdavo po kelis sykius į dieną. Menė arba, teisingiau pasakius, diplomatinė didžiojo kunigaikščio darbovietė, yra didelė, iš trijų pusių langų apšviesta salė. Sienos padengtos puikiais rytietiškais kilimais, suolai su čiužiniais, Damasko šilku aptrauktais. Prieš galinę sieną stovi didelis, gražus stalas, auksu ir sidabru austu kilimu užtiestas. Ant jo stovi ¾ masto aukštumo kryžius, prieš jį kunigaikščio karūna (mitra), kardas ir auksinė ar kitokio metalo lazda, ne ilgesnė kaip 2-jų mastų. Šalia dar kažkoks dailus, brangus daiktas, kaip maža urna. Ties stalu sienoje, tarp dviejų aukštai esančių keturkampių langų kabo kažkokio šventojo paveikslas sidabriniuose rėmuose. Ties juo sidabre bei aukse išpjaustytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Prieš jį mažame auksiniame filigraniškai padarytame krepšelyje žibėjo maža lempelė iš romėniško kristalo, kabanti ant auksinės grandinėlės. Dešinėje pusėje stovėjo kitas stalas, gražiai apdengtas raudona galionuota medžiaga su kutais kraštuose. Ant jo daug popierių, rašalinės, plunksnos. Prie jo rašė sekretorius. Prie įėjimo durų stovėjo vaikas, saugojo klepsidrą. Kiekvieną kartą ją apversdamas lazdute suduodavo į stiklinį varpą. Mums įėjus vidun didysis kunigaikštis atsikėlė nuo sekretorių stalo, širdingai mus pasveikino, pasodino ant laisvų kėdžių su atramomis ir maloniai kalbėjo. Kiek kartų ištarė Šventojo Tėvo Benedikto XIII vardą, vis pasikeldavo ir nusiimdavo kepurę. Minėdamas Romos arba Lenkijos karalių vardus, nusiimdavo kepurę nepasikeldamas. Ištardamas mūsų magistro vardą, tik kilstelėjo kepurę. Ant galvos dėvėjo lengvą ispanišką skrybėlę, pats apsivilkęs geltoną šilkinę kamzolę didelėmis auksinėmis sagomis ir ištūgomis užsegiotą net iki kaklo. Kelnės buvo rausvos, totoriškos. Iš po jų matėsi raudonos odos batai su auksiniais pentiniais. Virš kamzolės susijuosęs auksu siuvinėta juosta su brangia sagtimi. Nuo juostos kabojo ąsutės kardui pakabinti. Iš viršaus buvo apsisiautęs trumpoką tamsiai mėlyną lietuviškai kirptą švarką (liemenę). Iš po kamzolės užsegimo aukščiau juostos kyšojo brangakmeniais nusagstyta durklo rankena. Kalba jis gana gražiai vokiškai ir lotynų kalbos graibosi, tarsi norėdamas parodyti savo mokytumą. Mat buvo mokinys mūsų ordino brolio Hano Vindeheimo, kuris pradžioj buvo Kęstučio vergas, vėliau tapo jo draugu ir mokė jo vaikus Trakuose. Ten ir savo amžių pabaigė. Buvo kalbėta apie riterį šitą. Didysis kunigaikštis gyrė jo darbą ir mokslą, įrodė melagingumą seniau paleistos paskalos apie jo apostaziją (grįžimą į pagonybę). Prie tos progos prašiau paaiškinti paslaptį keturių mūsų ordino brolių (riterių), neseniai pabėgusių į Lietuvą. Bet jis nutraukė kalbą ištardamas, kad nieko nežinąs apie juos, tik tiek, kad jie perėję Lietuvos sieną ir nežinia kur nukeliavę su savo mergomis. Kuo reikėtų tikėti? O kunigaikščio veidas linksmas, giedras, jaunatviškas, beveik nieko nepasikeitęs nuo to laiko, kai jį buvau matęs Įsrutyje. Tik tada buvo ne toks vikrus. Tačiau atrodo ligūstas, nors ir gerokai nutukęs. Ypač meilios jo akys, jos patraukia širdį į jį. Sako, kad tą jis paveldėjęs iš savo motinos. Jis mėgsta labiau mandagumu į save patraukti kaip dovanomis. Pastarame dalyke kartais jis būna labai šykštus, kartais vėl per daug dosnus. Su žmonėmis visada gražiai pasielgia. Jo kieme (rūmuose) viešpatauja patogumas ir mandagumas. Niekada per daug negeria svaiginančių gėrimų. Valgo santūriai. Didysis kunigaikštis yra labai darbštus. Šalį valdydamas užsiima viskuo, viską turi žinoti. Būdami privačiuose priėmimuose mes patys matėme jo neprilygstamą darbštumą. Kalbėjo su mumis apie viso dėmesio reikalaujančius dalykus, tuo pat metu klausėsi kažkokius raportus ir davinėjo paliepimus. Žmonės laisvai gali prieiti prie jo, tik kas nori pas jį patekti, pirmiau turi būti ypatingo dvarionio (bajoro) išklausinėtas, kada gauna trumpą savo prašymo santrauką raštu paduoti valdovui arba kartu su jam paskirtu tarnautoju pats eina išklausyti, kas jam bus atsakyta. Kasdien matydavome daugybę žmonių, ateinančių su prašymais, arba su keliais nors pravadiniais iš tolimų kraštų. Sunku suprasti, kaip jam užtenka laiko tokiai daugybei darbų. Kas rytą klausosi šv. Mišių, paskui iki pietų dirba kabinete. Pietus valgo trumpai. Po pietų neilgai užtrunka savo šeimoje arba tarp juokdarių dvarionių. Paskui raitas joja apžiūrėti kokios steigiamos gamyklos, namų ūkio arba laivų statymo. Jis griežtas tik karinėje stovykloje, šiaip jau labai geras. Tinkamoje vietoje moka atleisti ir nubausti. Mažai miega, mažai juokiasi, daugiau šaltas, galvojantis negu purkštus. Geras ar piktas gauna naujienas, nepastebėsi jo veidą pasikeičiant. Šiame dalyke jis pasikeitė nuo to laiko, kai išvyko į Prūsiją. Jo žmona turi jam didelę įtaką. Bet kas tai per moteris! Retenybė tarp Ievos dukterų. Nors didžioji kunigaikštienė beveik visada, išskyrus karo žygius, būna su savo vyru, tačiau šįkart į Vilnių neatvyko, sakė, sirguliuojanti, likusi Trakuose. Todėl jai skirtas dovanas tenai nusiuntėme. Greitai atvyko jos aukštybės dvarionis ponas Giniotas (Ginetas) su padėka didžiajam magistrui, su dailiomis atdovanomis jam ir visu ryšuliu skanėstų mums. Jei kada buvo koks kunigaikštis, kurio likimui turėjo įtakos žmona, tai iš tikrųjų šiame dalyke negalėjo prilygti Vytautui. Dar jaunystėje vedęs Lukomlės kunigaikštytę Mariją, septyniolika mėnesių su ja pagyvenęs, prarado ją, nes ji mirė, pagimdžiusi dukterį. Dar Algirdui gyvam tebesant. Pakartojęs moterystės ryšį su Smolensko kunigaikštyte Ona, jis rado joje angelą išlaisvintoją. Ta pati ponia, išplėšusi jį iš Jogailos budelių rankų arba iš Krėvos pilies kalėjimo, surado jam prieglobstį ir malonę pas mūsų ordiną. Tačiau jis apvylė turėtą pasitikėjimą ir būtų, be abejo, žuvęs, jei ne jos pačios akylumas. (Šitas Vytauto gyvenimo dalykas lig šiol neišaiškintas. Regimai, jog prieš ar tuojau po pabėgimo nuo kryžiuočių, turėjo koks pavojus atsitikti. I. Žegotos-Onacevičiaus pastaba.) Dabar jis vėl Jogailoj arba bet kuriame jo brolių gali rasti tokią bičiulystę, su kokia jau jam teko susidurti. Ir šaunioji didžioji kunigaikštienė tuo dalyku neabejoja. Te Dievas įkvepia į jos širdį tą nepasitikėjimą bei atsargumą, kurie galėtų prisidėti išgelbėti jos vyrą. Mes ypač šitą dalyką rūpinamės perteikti jam pačiam žodžiu, o jai raštu išreikšti. Kas gi nemato, jog mažiausias priklausomumas nuo karaliaus Jogailos, netvirto savo kalbose ir dažnai užmirštančio krikščioniškos doros jausmus, klausančio nelabųjų lenkų patarėjų patarimų, siekiant patraukti veikti jų pačių tikslams pasiekti, kas gi, sakau, nemato, kiek galima tikėtis pragaištingų intrigų Vytautui, neturinčiam savo žemėje ainių, nė tikrų brolių, kurie galėtų jį tvirtai paremti. Argi troškimas valdyti nėra varginantis (erzinantis) dalykas? Ar kada nors neatsitraukė nuo jo broliška meilė ir pareiga? O Jogaila turi daug tikrų brolių. Birželio 30 dieną po pietų iškeliavome iš Vilniaus. Sėdę į patogiai mums paruoštus laivus, Neries upe nuplaukėme į Kauną. Ten apsistojome liepos mėn. 3 dieną. Srauniai tekanti upė būtų su lengvais laivais mus anksčiau būtų nunešusi, jeigu nebūtų reikėję naktimis stovėti, nes esant mažai vandens dugne akmenys ir visokios žvejų užtvaros naktimis buvo pavojingos. Kaune mes atsisveikinome su ponu Otokaru. Kitas pareigūnas Manstautas palydėjo mus toliau plaukiant Nemunu net iki Jurbarko, kur mes atvykome liepos 7 dieną, sekmadienį. Pagal didžiojo kunigaikščio paliepimą čia mes dar laukėme žygūno (kurjerio). Jau keturias dienas mūsų laukė mūsų laivai. Viską, ką reikėjo, atlikę, susėdę į tuos laivus, sveiki, kaip buvome išvykę, 1397 Viešpaties metų liepos mėn. 12 dieną, ketvirtadienį, parvykome į Ragainę. Šį dr. J. Basanavičiaus verstą tariamai prof. I. Žegotos-Onacevičiaus rastą straipsnį spausdiname, norėdami išryškinti Vytauto Didžiojo charakterį, minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines .
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |