| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Viktoras Šutovičius kunigas, rašytojas, gulago kalinys Vytautas Žeimantas
Gegužinėms pamaldoms Išleidžiame knygą Gegužiniai skaitiniai (Majovaja čytanka), kurią parašė kunigas V. Šutovičius. Tokios knygos būtinumas baltarusių religiniame gyvenime buvo jaučiamas seniai. Kaip žinoma, lenkų politika amžiais neleido baltarusių kalbos į bažnyčią. Tačiau savo kalbos poreikį religiniame gyvenime baltarusiai jautė visada ir visada dėl jos sielojosi. (...) Šituos poreikius, šituos siekius patenkina kunigas V. Šutovičius, tokiais žodžiais kunigas Adomas Stankevičius palydėjo savo draugo ir bendraminčio kunigo Viktoro Šutovičiaus naują knygą, išleistą Vilniuje. Knyga buvo parašyta audringu ir permainingu metu. Vilnius, du dešimtmečius kentęs lenkų okupaciją, 1939 m. spalio 10 dieną vėl buvo grąžintas Lietuvai. Lapkričio 22 dieną Kaune dirbantis generalinis vikaras prelatas Kazimieras Šaulys pritaria knygos baltarusių kalba leidimui. Kunigas A. Stankevičius, anot jo paties, važiuodamas iš Vilniaus į Slonimą paima V. Šutovičiaus rankraštį ir skubiai jį ruošia spaudai. Gruodžio 30 dieną Vilniuje parašo pratarmę ir atiduoda rankraštį F. Skorinos baltarusių spaustuvei, veikusiai Vilniuje, Pylimo g. 1. 1940 metų pradžioje knyga pasiekia skaitytojus. O Lietuvą jau šiurpino sovietinio okupanto veržiami pančiai... V. Šutovičiaus knyga buvo skirta ne politikai, o labai taikiam ir dvasingam tikslui gegužinėms pamaldoms. Vilniaus krašte lietuviai, baltarusiai ir lenkai kasdien arba bent jau dažniau kaip įprasta laikydavo pamaldas Marijos garbei visą jai skirtą gegužės mėnesį. Dažniausiai pamaldos vykdavo bažnyčioje prie išpuošto Marijos altoriaus. Kaimuose, esančiuose toliau nuo bažnyčios, giedodavo giesmes ir patys žmonės, susirinkę į kokią nors erdvesnę trobą prie žalumynais išpuošto Marijos paveikslo. Tokiems tikslams baltarusiai neturėjo spausdinto žodžio. Šią spragą nutarė užpildyti kunigas V. Šutovičius. Ši knyga iš kitų Vilniuje leistų baltarusiškų knygų skiriasi tuo, kad jos titulinis puslapis pakartotas lietuvių kalba. Knygos egzempliorius, patekęs į mano rankas, įdomus ir tuo, kad jame yra Kauno kunigų seminarijos bibliotekos antspaudas. Vadinasi, 1940 metais seminarijoje buvo žmonių, kurie kalbėjo baltarusiškai arba mokėjo šia kalba skaityti. Po knygos pavadinimu autorius parašė: Apie tikėjimą, viltį ir meilę. Ją pradeda įžanginiu skyriumi Prasidedant gegužinėms pamaldoms, kurį siūlo perskaityti balandžio 30 dieną. Po jo eina 31 skyrius kiekvienai gegužės dienai. Anot autoriaus, 10 skyrių skirti tikėjimui, 6 vilčiai ir 15 meilei. Tekstai šviesūs, dvasingi, pilni meilės artimam. O juk virš autoriaus, kaip ir daugelio kitų kunigų, jau buvo pakibęs sovietinis Damoklo kardas. Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinis Viktoras Šutovičius gimė 1890 metais Vilniaus gubernijoje, Ašmenos paviete, Šutovičių kaime, visai netoli dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos valstybinės sienos. Tėvai buvo valstiečiai, bet raštingi. Mokėsi jis Ašmenos miesto mokykloje. 1909 metais atvyko į Vilnių ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Čia greitai suartėjo su Juozapu Rašaliu, Juozapu Hermanovičiumi, Adomu Stankevičiumi, Vladislovu Taločka, kitais, besirūpinančiais baltarusių kultūrine švietėjiška veikla klierikais, vėliau tapusiais baltarusių tautinio atgimimo šaukliais. 1913 metais Vilniuje jis buvo įšventintas į kunigus. Trumpai dirbo vikaru Vilniaus katedroje. Tėvų remiamas ir už savas lėšas pradėjo studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurioje jam didelę įtaką padarė profesorius Bronislovas Epimachas-Šipila, išugdęs daug baltarusių kunigų (Adomą Stankevičių, Kazimierą Stepovičių, Vincentą Hadliauskį), nuo kurių prasidėjo baltarusių tautinės bažnyčios atgimimas. Baltarusių tautines nuotaikas aktyviai palaikė ir Peterburge tuo metu gyvenusi kunigaikštienė Magdalena Radvilienė. Bolševikams užėmus valdžią, V. Šutovičiui studijas teko nutraukti. Lenkų persekiojamas Tėvynėje kunigo laukė didelės permainos. Vilniaus kraštą, kaip ir vakarinę Baltarusijos dalį, buvo užėmusi Lenkija. Rytinėje Baltarusijoje jau tvirtėjo sovietai. V. Šutovičius pradėjo dirbti vikaru lenkų valdomame Breslaujos rajone, šalia dabartinių Lietuvos ir Latvijos sienų. Įsteigė keletą baltarusiškų mokyklų, bažnyčioje su tikinčiaisiais bendravo baltarusių kalba. Todėl lenkų valdžia jį persekiojo, dažnai kritikuodavo lenkiškoje spaudoje. Kaltino nebūtais dalykais, pavyzdžiui, kad jis nepriima lenkų vaikų išpažinties, net vadino komunistiniu agitatoriumi. Į jo parapiją buvo atvykę lenkų kunigai, kurie tikino, kad Dievas nesupranta baltarusių kalbos, kad Romos popiežius bus nepatenkintas, jeigu bažnyčioje skambės ne lenkų, o baltarusių kalba. Tačiau parapijiečiai jų nepriėmė. V. Šutovičius, nekreipdamas dėmesio į persekiojimus, šmeižtą ir šantažą, dirbo toliau. Ir tik Vilniaus vyskupo Jurgio Matulevičiaus palankumo ir užtarimo dėka V. Šutovičiui pavyko išsilaikyti tose kunigo pareigose, vėliau parašys istorikas Michasius Kazlouskis Minske leidžiamame žurnale Naša vera (2002, Nr. 4). Po 1925 metų V. Šutovičiui net kelis kartus buvo kurpiamos teisminės bylos. Iš jo buvo atimta teisė savarankiškai vadovauti parapijai. Lenkų šovinistinėje spaudoje randu ir eilutes apie baltarusių kunigus, siekiančius išguiti lenkus iš jų žemės. Tarp aktyviai tokia provokacine veikla užsiimančių minimas ir V. Šutovičius bei jo bendraminčiai kunigai A. Stankevičius, V. Hadleuskis ir kiti. Jo bendramintis Lenkijos Seimo deputatas kunigas A. Stapovičius bandė užstoti V. Šutovičių, iš Seimo tribūnos sarkastiškai pareiškęs, kad atrodo, jog mes gyvename Honolulu, o ne konstitucinėje valstybėje. Apie tai rašė ir Vilniuje ėjęs laikraštis Belaruskaja dolia (1925 m. gegužės 6 d.). Seimo deputato įsikišimas sutrukdė įkalinti V. Šutovičių. Lenkų kantrybei išsekus, vyskupą J. Matulevičių pakeitus vyskupu R. Jalbžykovskiu, buvo pasielgta paprasčiau neparankus kunigas V. Šutovičius perkeltas dirbti į Lenkiją, kur jo baltarusiškas entuziazmas neturėjo kaip pasireikšti. Amerikoje 1929 m. balandyje V. Šutovičius priima baltarusių kunigo Jano Tarasevičiaus kvietimą ir išvyksta dirbti į JAV. Vilniuje ėjęs baltarusių laikraštis Šliach moladzi ta proga rašė: Žinomas baltarusių veikėjas kunigas V. Šutovičius išvažiavo į Ameriką, kur jau dirba. Iš ten turbūt arkivyskupas Jalbžykovskis jau nesugebės jo išvaryti?! Amerikoje jis išbuvo trejus metus. Gera paukšteliui auksiniame narvelyje, tačiau dar geriau jam ant žaliosios šakelės. Taip ir man Amerikoje, rašė V. Šutovičius. Vilnius, Balstogė, Minskas, Komija 1932 metais sugrįžo į Vilnių, vėliau pradėjo dirbti kunigu Balstogės krašte. Ir čia buvo lenkų persekiojamas. Tuomet viename iš savo laiškų jis rašė: Persekioja mane, bet aš savo kelio neužleisiu ir gyvenime nepalūšiu. Pergyvenau aš bolševikus ir rusų revoliuciją, perėjau amerikietišką gyvenimo mokyklą, pernešiu ir šį kabinėjimąsi ir žmogiško orumo pažeminimus. Man tai dabar nesunku, nes myliu savo tautą ir savo Tėvynę. 1938 metais baltarusių visuomenė gražiai paminėjo V. Šutovičiaus kunigystės 25-metį. Iškilmės prasidėjo Vilniuje. Baltarusių piligrimai kartu su sukaktuvininku praėjo Vilniaus Kalvarijas. Po to įvyko įspūdingas vakaras, kuriame, beje, dalyvavo ir poetas Maksimas Tankas, vėliau tapęs baltarusių literatūros klasiku. Karui baigiantis V. Šutovičius dirbo klebonu Minsko katedroje. 1945 metų pabaigoje sovietų buvo areštuotas, 1946 metais nuteistas 10 metų kalėti už antitarybinę veiklą. Nepelnytą bausmę atliko Komijos gulaguose. Į laivę išėjo tik 1955 metais. Nelegaliai kunigavo Borisove. Rašytojas, švietėjas, vertėjas V. Šutovičius mokėjo beveik dešimt kalbų, daug skaitė. Suprasdamas, kad jo tautiečiams labai trūksta literatūros gimtąja kalba, daug rašė, vertė, bendravo su baltarusiška periodine spauda. Iš pradžių jis aktyviai reiškiasi Vilniuje leidžiamuose katalikiškuose laikraščiuose Krynica ir Belaruskaja krynica. Labai domisi baltarusių folkloru. Renka ir aprašo papročius, dainas, pasakas, mįsles, priežodžius, kitką. Taip įsitraukia ir į literatūrinę veiklą. Ypač jį vilioja dramaturgija. Parašo penkių aktų pjesę 950 metų Baltarusijos krikščionybei. Pradėjo rašyti istorinę pjesę apie Vytautą Didįjį. Šio rankraščio likimas nežinomas. Būdamas Amerikoje daug rašė Čikagoje baltarusių kalba ėjusiam laikraščiui Belaruskaja tribuna, į gimtąją kalbą vertė religinius tekstus. Grįžęs domėjosi Kalėdų ir Joninių tradicijomis, rinko kalėdines giesmes ir dainas. Tačiau išleisti jų tėvynėje nespėjo. V. Šutovičiaus sudarytą rinkinį Kalėdinės dainos išleido Nina Abramčik Berlyne. Prieš pat karą Vilniuje išleidžia knygą Gegužiniai skaitiniai. V. Šutovičius mirė Borisove 1960 metais. Iki jo visiškos sovietinės reabilitacijos buvo likę ilgi 34 metai. Baltarusių istorikas Michasius Kazlouskis rašė: Taip jau yra, kad Baltarusijoje tokie kunigai kaip Viktoras Šutovičius atliko tokį vaidmenį kaip pirmieji Kristaus apaštalai krikščioniškos tikybos pradžioje. Su sunkumais, labai nepalankiomis sąlygomis, dažnai rizikuodami savo gyvybe, jie klojo mūrą naujos katalikiškos Bažnyčios, kurioje gerai ir jaukiai gali jaustis baltarusių kalba ir baltarusių tauta. Tai pasimelskime už juos ir už jų darbus.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |