| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||||||||||||||
|
Istorija ir dabartis Jotvingių žemės pašaukti... Zigmas Tamakauskas, Kauno Dainavos poliklinikos Stebėtojų tarybos pirmininkas
Kauno Dainavos poliklinikos administracijos ir jos Stebėtojų tarybos iniciatyva su poliklinikos darbuotojų būreliu lankėmės senojoje Jotvingių žemėje. Su mumis kartu važiavo miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Abramavičius bei Socialinių, sveikatos ir šeimos reikalų komiteto pirmininkė Loreta Kudarienė. Lietuvos istorijos takeliais Pirmoji stotelė Marijampolėje, prie Vytauto Didžiojo paminklo. Jis, pasak sutiktų žmonių, turėjo būti pastatytas jau prieškaryje, minint Lietuvos valdovo mirties 500 metų jubiliejų, tačiau nesuspėta sutrukdė sovietinė okupacija. Tik dabar keliolika metų vietos Vytautų klubo brandinta mintis įsikūnijo: iškilų ir dinamišką devynių metrų aukščio Vytauto Didžiojo paminklą iš granito iškalė marijampolietis skulptorius Julius Narušis, skyręs šiam darbui dvejus metus. Paskui pagerbėme ir Marijampolės Tauro apygardos partizanų atminimą prie netoliese esančio skulptoriaus Alfonso Ambraziūno sukurto paminklo žuvusiems laisvės kovotojams. Pervažiavus Lietuvos-Lenkijos sieną Seinai, gavę pavadinimą nuo Seinos upės pavadinimo ir žinomi nuo XVI amžiaus. Seinų, kaip ir Punsko kraštas, yra etnografinės Lietuvos ir lietuvių kalbos ploto tęsinys. Čia XVII amžiaus pradžioje įsikūrę dominikonai įkūrė spaustuvę. Joje 1863 metais buvo išspausdintas pirmas šiame krašte lietuviškas leidinys. 1906 metais įsteigta Šaltinio spaustuvė Seinai tapo lietuviškos spaudos centru. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seinų kunigų seminarija išugdė nemažai žymių kunigų Antaną Tatarę, Martyną Sidaravičių, Praną Būčį, Joną Totoraitį ir kt. Jau būdamas klieriku Seinų seminarijoje aktyviai lietuvybę skleidė Pranas Kuraitis, vėliau tapęs filosofu, vienu žymiausiu neotomizmo atstovų Lietuvoje. 1919 metais Lenkija savo karinėmis pajėgomis užėmė Seinų kraštą. Prasidėjo brutalus lietuvybės naikinimas: buvo uždarinėjamos lietuvių draugijos, gimnazijos, mokyklos. Iš Seinų kunigų seminarijos buvo išvaryti lietuviai dėstytojai ir klierikai, ištremtas ir Seinų vyskupas Antanas Karosas. 1908 metais seminarijos vicerektoriumi tapęs kunigas Romuald Jalbrzykowski įvedė lenkų kalbą, trukdė seminarijoje besireiškiantį lietuvių tautinį judėjimą, net draudė klierikams skaityti lietuviškus laikraščius. Lietuvybė Lenkijoje šiandien Sudėtingi lietuvių ir lenkų santykiai tęsiasi iki dabar. Seinuose mūsų dvylikos žmonių būrį labai šiltai sutiko Lietuvos Respublikos konsulas diplomatinės atstovybės vadovas Seinuose dr. Liudvikas Milašius su žmona Laimute. Jaukiai įrengtame konsulate bendravome ne tik su konsulato darbuotojais, bet ir su Punsko valsčiaus savivaldybės sekretoriumi Jonu Vaičiulioniu. Paaiškėjo, kad problemų besą daugybė, kurias valdžia labai vangiai sprendžia. Štai, pavyzdžiui, dar 1995 metais buvo pateiktas gyventojų pasirašytas prašymas pavadinti gatvę Seinuose dirbusio vyskupo Antano Baranausko vardu. Rodos, katalikams lenkams tai turėtų būti visai priimtinas dalykas. Tačiau, deja, toli gražu taip nėra rafinuotas lenkiškas nacionalizmas jiems aukščiau už katalikybę: tuoj pat atsirado pasiūlymas minėtą gatvę pavadinti Napoleono ar kitais vardais, kad tik nebūtų lietuviško vardo, kad ir susijusio su Katalikų Bažnyčios vardu. Pagaliau valdžia gyventojų veidmainiškai paklausė, ar jie sutiktų papildomai sumokėti registracijos mokestį, jei būtų pakeistas gatvės pavadinimas. Tokiomis negarbingomis priemonėmis administracinė valdžia stengiasi užblokuoti vietos lietuviams rūpimų klausimų svarstymą ir sprendimą. Ir čia pat pagalvojame apie Lietuvoje gyvenančių lenkų mažumos nesibaigiančius reikalavimus, Lietuvos įstatymų nepaisymą, net norą mūsų sostinę pavadinti Wilno... Malonu pažymėti, kad reziduojantis Seinuose konsulas yra kaunietis, nemažą laiko dėstęs Kauno technologijos universitete, ketverius metus dirbęs Lietuvos Respublikos ambasadoje Čekijos Respublikoje. Konsulo žmona, kauniečiams daugiau žinoma mergautine Kuzmickaitės pavarde, buvo Kauno muzikinio teatro solistė, Prahos festivalio Bravo opera dalyvė, dabar populiaraus festivalio Operetė Kauno pilyje koordinatorė, rengianti lietuvių ir lenkų bendruomenėms koncertus ir dailės parodas Seinuose. Lietuvos Respublikos konsulatas savo darbą pradėjo prieš šešerius metus. Jam tuomet vadovavo LR generalinis konsulas Varšuvoje Šarūnas Adomavičius, kuris į Seinus atvykdavo iš Varšuvos. Konsulatas prisideda sprendžiant lietuvių bendruomenės problemas, tarpininkauja derybose su vietos valdžia, rengia ir derina įvairius vizitus Lietuvos įstaigose bei Lietuvos pareigūnų atvykimą į Seinus ir Punską, rūpinasi lietuvių kultūros bei švietimo teisiniu išsaugojimu. Konsulato nuopelnas ir Lietuvių namų atidarymas Seinuose, ir paminklo vyskupui Antanui Baranauskui pastatymas, Lietuvos karių kapų restauravimas Berznykų kapinėse, Žiburio mokyklos įkūrimas. Atsisveikinome su Konsulatu, įteikdami dr. Liudvikui Milašiui Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos padėkos raštą, palinkėdami tvirtybės, didelės kūrybinės diplomatijos saugant šiame krašte lietuvišką dvasią. Lietuvių sielovada Mūsų išvyka Seinuose tęsėsi apžiūrint Katedrą, Antano Baranausko paminklą ir lietuvių karių kapus. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra bazilika pastatyta dominikonų vienuolių rūpesčiu XVII amžiaus pradžioje vėlyvojo renesanso stiliumi. 1632 metais ją konsekravo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Bažnyčioje buvo 11 altorių, dvi eilės kolonų ją dalijo į tris navas. 1706 metais prie jos buvo pristatytas vienuolyno ansamblis. XVIII amžiaus antroje pusėje bažnyčia rekonstruota, pristatant du baroko stiliaus bokštus. Vėliau prie bažnyčios pristatytos dvi koplyčios. Katedros Didįjį altorių puošia Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo paveikslas. Manoma, kad jį piešė dailininkas Pranciškus Smuglevičius. Dešinėje koplyčioje labai vertinama sakraline, istorine ir menine prasme iš liepos medžio išdrožta atidaroma Marijos statula. Uždaryta ji vaizduoja Dievo Motiną, sėdinčią soste ir dešiniąja ranka laikančią Kūdikį. Marija vilki ilgą apsiaustą, siekiantį žemę. Atidarius statulą, pasidaro triptikas, vaizduojantis Mariją jau be Kūdikio, plačiai išskleidusią į abi puses apsiaustą, po kuriuo susiglaudusios žmonių figūros. Sakoma, kad ši statula sukurta XV amžiaus pradžioje. Tokių statulų pasaulyje yra tik šešios. Jau nuo XVII amžiaus ši statula garsėja savo stebuklingumu. Prie jos pasimelsti suvažiuoja daug ligonių ir šiaip nelaimingų žmonių. Jai priskiriamas ir XVII amžiaus viduryje Seinų miestelio apgynimas nuo rusų kariuomenės. 1975 metais Marijos statula iškilmingai vainikuota Vatikano kapitulos vainiku. Tos pačios koplyčios dešinėje sienoje yra palaidotas lietuvių poetas vyskupas Antanas Baranauskas, dirbęs čia XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Tai buvo čia pirmas vyskupas po iškilmingo konsekravimo prabilęs į susirinkusius tikinčiuosius lietuvių kalba. Prisimintina, kad Antanas Baranauskas rūpinosi lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu, 1901 metais pradėjo versti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, kūrė lietuviškas giesmes. Deja, išversti Šventojo Rašto nesuspėjo 1902 metais lapkričio mėnesį mirė. Visi susikaupėme prie Antano Baranausko kapo, kurį jau žymi ne tik lenkiškas užrašas, bet ir mūsų Trispalve papuoštas lietuviškas užrašas, iškovotas 1989 metais labai didelėmis pastangomis, kaip ir šv. Mišios lietuvių kalba. 1983 metais du Romoje gyvenantys lietuviai Barbora Vileišytė, atvykusi iš Varšuvos ir žinojusi apie lietuvių katalikų diskriminaciją, bei klierikas Edmundas Putrimas, naudodamiesi proga, popiežiaus Jono Pauliaus II audiencijos metu paprašė leisti Seinuose aukoti lietuviškas šv. Mišias ir įteikė Seinų lietuvių peticiją. Kunigas salezietis Pranas Gavėnas, kuriam 1980 metais apsilankius Seinų Katedroje vietos klebonas neleido aukoti šv. Mišių lietuviškai, irgi atviru laišku kreipėsi į popiežių Joną Paulių II, iškeldamas lietuviams daromą skriaudą, kad šie savo etninėse žemėse negali melstis lietuviškai. Šį laišką persispausdino ne vienas užsienio lietuvių laikraštis. Bendromis pastangomis kova buvo laimėta. Seinų Katedroje jau kuris laikas meldžiamasi ir lietuviškai. Tačiau kai švenčiant Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų Dievo Motinos su Kūdikiu stebuklingo paveikslo kopija pamaldžiai keliavo per parapijas, Seinų parapijos klebonas Kazimierz Gacki į Katedrą paveikslo neįsileido... Praėjusių metų pabaigoje kardinolas A. J. Bačkis vietos lietuvių sielovadai vadovauti paskyrė Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje dirbusį kunigą Bernardą Augaitį. Reikia tikėtis, kad šis kunigas sugebės sustiprinti vietos lietuvių vienybę, jų dvasią, tautinį savitumą. Paminklas vyskupui A. Baranauskui 1999 metų lapkričio 28 dieną Seinuose netoli Katedros buvo atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas vyskupui Antanui Baranauskui. Buvome laimingi, kad galėjome jį pamatyti savo akimis, nusifotografuoti. Tačiau šio paminklo pastatymo kelias buvo labai nelengvas. Idėja pastatyti vyskupui A. Baranauskui paminklą Seinuose gimė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jėga užėmus Seinus lenkams, ta idėja galutinai žlugo. Pokario metais lietuvių veikla Suvalkų krašte buvo varžoma, nuolat prižiūrima, sekama. Po 1989 metų, keičiantis Lenkijoje politinei situacijai, čia gyvenantys lietuviai su džiaugsmu sutiko brėkštantį Lietuvos Atgimimą. Sustiprėjo Lietuvos ir Lenkijos kultūriniai politiniai ryšiai. 1993 metų pradžioje Lenkijos lietuvių draugijos valdyba kreipėsi į Seinų miesto valdžią prašydama leidimo pastatyti paminklą A. Baranauskui. Buvo sukurtas paminklo statybos komitetas. Prasidėjo diskusijos, kuriose aiškiai reiškėsi valdžios demagogija. Nusikalbėta iki to, kad vyskupas A. Baranauskas buvęs caro valdžios statytinis, kad paminklo pastatymas prieštarautų valstybės interesams ir t. t. Leidimo statyti paminklą neduota. Po kiek laiko į valdžią vėl buvo kreiptasi dėl paminklo statybos. Šį kartą valdžia pasirodė lyg sukalbamesnė, tik siūlė paminklą statyti kuo toliau nuo bažnyčios ir miesto centro, prie naujos statybos rajonų. Lietuviai su tuo nesutiko. Nepalanki vietos spaudos pozicija aštrino padėtį, tolino susitarimą. Pagaliau 1998 metais paminklo statybos klausimą išsprendė Lietuvos ir Lenkijos parlamentų asamblėja. Buvo sutarta su vietos civiline ir Bažnyčios valdžia, kad paminklas turėtų stovėti greta Katedros. Žemės sklypą sutiko parduoti Seinų parapijos klebonas. Aplinką įsipareigojo sutvarkyti Seinų miesto valdžia, o paminklo gamybos išlaidas padengė Lietuva. Paminklas vaizduoja vyskupą, lietuvį, Anykščių šilelio autorių, sugebėjusį ne tik pamatyti Lietuvos miško grožį, bet ir širdimi išgirsti jo garsų skambesį... Žvyruotu keliu pasukome į Berznykus (Beržininkus). Vietos kapinėse yra palaidoti Nepriklausomybės kovose su lenkais žuvę Lietuvos kariai. Per didelį vargą kapus pavyko sutvarkyti, restauruoti antkapius, pastatyti nedidutį paminklėlį, sukurtą skulptorės Dalios Matulaitės. Atsakydami lenkai šalia mūsų žuvusių savanorių kapų pastatė didžiulį vadinamą Panerių kryžių ir akmenį su antilietuvišku užrašu, įžeidžiančiu Lietuvą ir lietuvius. Netgi lenkų spauda tada rašė, kad tai yra spjūvis lietuviams ir Lietuvai. Netrukus link mūsų karių kapus buvo pastatyta dar keletas paminklų ir kryžių antilietuviška simbolika norėta dar kartą pažeminti mūsų valstybę. Subtilios mūsų institucijų pastangos šį klausimą išspręsti kol kas rezultatų nedavė. Kaip mums paaiškino konsulas, svarbiausias šiose derybose yra Berznykų parapijos, vienintelio teisėto kapinių šeimininko, klebono žodis... O jis nusiteikęs antilietuviškai. Matyt, šiuo klausimu mūsų Vyriausybei reikėtų parodyti daugiau ryžto, priminti lenkams, kaip tvarkomas jų kultūros paveldas Vilniuje. Juk galima viską derinti ir tvarkyti abipusiai kultūringai ir draugiškai. Jotvingių dvasios sergėtojas Toliau apsilankėme netoli Punsko esančioje labai unikalioje sodyboje, kurios šeimininkas ir įkūrėjas yra Petras Lukoševičius, buvęs lenkų kariuomenės kareivis. Mirdamas tėvas jam atskleidė kilmės paslaptį, tuo parodydamas jo gyvenimo kryptį: Lietuviai yra tavo tikri broliai. Kad ir kas atsitiktų, prie jų glauskis, tačiau neužmiršk, jog tavo gyslose teka prūsų, jotvingių, taip pat ir tų pačių lietuvių kraujas. Tavyje nieko nėra slaviško ir germaniško. Tai buvo sūnui lyg tėvo paliktas testamentas, atsakomybė ir įpareigojimas saugoti savo protėvių baltų dvasią. Petro motina buvo Dzūkijos krašto lietuvė, tėvas save vadino prūsu, jotvingiu. Nuo kūdikystės namuose sklido motinos dainuojamos lietuviškos dainos bei pasakos apie senovę, buvusią Lietuvos didybę. Namuose šeima kalbėjusi lietuviškai, lankyta lietuviška mokykla ir šeima sukurta su lietuve. Mokslus baigė Lenkijoje, įgijo žemės ūkio specialisto diplomą. Petras Lukoševičius teigia, kad oficialiuose istorijos vadovėliuose daug kas pateikiama neteisingai: Tikrai netiesa, jog XVII amžiuje mirė paskutinysis prūsas mano tėvas visada pabrėždavo, kad mano prosenelė, kilusi iš Piliavos, dar prūsiškai kalbėjo... Sodyba išsidėsčiusi 7,5 ha plote Šilainės kaime, dabar prijungtame prie Ožkinių kaimo. Mus sutiko šeimininkas P. Lukoševičius ir jo idėjos draugas Antanas Baudys. Poliklinikos direktorius Giedrius Andziukevičius jiems įteikė specialiai iškeptą didžiulį lietuviškos duonos kepalą, o man teko garbė įteikti Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos padėkos raštus. Sodyboje yra stendas su gražiai ant medinių lentelių įbrėžtais žodžiais: Atleiski, broli, Tu palaidotas, aš gyvas, bet garbę Tavąją vis šlovins mūsų širdys. Tu šimtmečius miegojęs dabar kelies, ir vėlei matome mes seną Prūsą. Šie žodžiai tarsi nusako ir visos sodybos turinį, apibūdina joje esančius statinius. Vaikščiodami neįprastos sodybos takeliais tarsi matėme jau šimtmečių gelmėje paskendusias mūsų protėvių medines pilis, medinius namelius, prūsų ir jotvingių pilkapius, akmenyje iškaltus jų vadų atvaizdus. Viename akmenyje pavaizduotas ir paskutinysis jotvingių vadas Skomantas... Šventa ramybe dvelkė ir iš akmenų pastatytas aukuras. Su dideliu dėmesiu klausėmės įkvėpto P. Lukoševičiaus ir A. Baudžio pasakojimo, gėrėjomės jų nuveiktais darbais bei ateities užmojais. Gera, kad mūsų tauta turi tokių idealistų, be jokio užmokesčio tarnaujančių baltų kultūrai, gyvai išlikusiai Lietuvai, Jotvingių žemei. Kaip sakė P. Lukoševičius ir A. Baudys, Lietuvos istorija neprasideda su prieš tūkstantį metų nužudyto šv. Brunono vardu juk lietuviai gyveno ir iki tol, tik jie neminimi mums žinomuose istoriniuose šaltiniuose. Savo istorines ištakas turime ieškoti toliau nei mums nurodo galingiausiomis tuometinėmis jėgomis istoriniai surašyti šaltiniai. Terminas baltai vokiečių kalbininkų pradėtas vartoti tik XIX amžiaus viduryje, o mūsų krašte jis atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Žodis aisčiai taip pat atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Lietuva prasidėjo iki šv. Brunono nužudymo Lietuvos pasienyje gal prieš 56 tūkst. metų, ir jos istorija siejasi su senaisiais prūsais bei jotvingiais ir didele teritorija, vadinama Sarmatija, aptinkama dar Klaudijaus Ptolomėjaus žemėlapiuose, datuojamuose II amžiumi. Juose teritorija prie Baltijos vadinama Sarmatija, Baltijos jūra Sarmatų vandenynu. Ne tik Gediminas buvo karaliumi karaliais buvo ir Mindaugas, Treniota, Vaišelga, Švarcas, Traidenis, Daumantas, Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila ir Kęstutis. Sodyboje darbai prasidėjo 2001 metais. Daugiausiai buvo sodinami ąžuolai. Paskui prasidėjo statybos. Joms naudotas medis, molinės raudonos plytos ir lauko akmuo. Statiniai turėjo atspindėti senovės Prūsos gyvenimą. Pamažu kilo istorinė gyvenvietė, atspindinti XIII amžiaus baltų kultūrą. Štai pelkėje suręsta medinė pilis, aplink ją už pylimo padarytas kanalas, priepilis, prūsiškai vadinamas lauksas, toliau mediniai stebėjimo bokšteliai, ramybę teikiantis alkas. Kasinėjant teritoriją rasta daug keramikos šukių, priskiriamų X amžiuje čia gyvenusių žmonių buičiai. Rastas molinis verpstukas, archeologų nuomone, turi ne mažiau kaip tūkstantį metų. P. Lukoševičius drąsiai tvirtina, kad čia buvusi jotvingių žemė, garsėjusi savo karių narsa bei laisva ir nepriklausoma dvasia... Prūsų ir jotvingių gyvenvietė yra vienas iš daugelio žmogaus bandymų dvasia sugrįžti į senovinę vakarų aisčių, prūsų ir jotvingių žemę. Gyvenvietėje viešpatauja aisčių dvasia, teikianti žmogui gyvastingumą, garbingos šio krašto praeities tęstinumą. Sodybos kūrėjai nuvedė mus į senovę menantį sargybos bokštą, ant kalno iškilusią ir vandens grioviu apjuostą medinę pilį, maudynių tvenkinį, vaikščiojome po iš akmenų ir medžių įrengtą alką religinių apeigų vietą. XIII amžiaus prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Pastatams statyti nenaudotos vinys, jos naudotos tik stogams dengti, nes kitaip neleidžia įstatymai. Sudėti akmenyse ar akmens plokštėse įrašyti kalendoriai su seniesiems lietuviams reikšmingomis datomis. Lankytojus prie stovyklos šiandien pasitinka užrašas keturiomis kalbomis prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. Pačioje gyvenvietėje nutiestas naktį apšviečiamas žvyro takelis, jame pastatytas šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas, kuriam jau gal apie 25003000 metų. Antanas skaitė akmenyje įrašytą seną įrašą ir vertė į lietuvių kalbą. Akmuo pažeistas, nes įvedant krikščionybę genčių paminklai buvo naikinami, skaldomi. Bet akmenyje galima įžvelgti žmogaus veidą akis, burną, nosį. Antanas rodė paslaptingas aisčių runas akmenis su įrašais, kuriomis esą rašė ne tik švedai ar norvegai, bet ir lietuviai. Vienoje gyvenvietės dalyje įrengta akmenų galerija išnykusių prūsų genčių atminimui. Ant akmenų iškalti dešimties jotvingių ir prūsų genčių bei jų žymiausių karo vadų vardai, taip pat ir vardas paskutinio jotvingių vado Skomanto. P. Lukoševičius ir A. Baudys mano, kad Prūsa tai Herkaus Manto žemė, o Jotva tai Skomanto žemė. P. Lukoševičius numatęs, kad gyvenvietėje vyks pagrindiniai kultūriniai renginiai su baltų tradicijomis, bus atliekamos religinės apeigos, rengiamos senovės kovos (kai kurie mūsų išvykos dalyviai pabandė įtempti lanką ir strėle pataikyti į taikinį), bus demonstruojami amatai, modernioje pilyje bus restoranas, nakvynės kambariai ir vienu metu čia galės apsistoti beveik šimtas žmonių. Jotvingius mena ir įrengta šventvietė, vadinama aisčių saulės ratu. Ją juosia 11 akmenų. Dešimt jų skirti prūsų gentims atminti, o vienuoliktas akmuo skirtas jotvingiams. Neseniai čia įvyko didelis susirinkimas, kurio metu buvo įkurta Jotvingių-prūsų bendrija. Šios bendrijos pirmininku išrinktas P. Lukoševičius, o pavaduotoju A. Baudys. Buvo sudarytas bendrijos darbo planas. Jame numatyta leisti net savo laikraštį, kuriame būtų užpildyti iki šiol buvę balti istorijos puslapiai. Kuriama prūsų-jotvingių gyvenvietė gausiai lankoma. Čia pabuvojo daug Lietuvos moksleivių, atvyksta turistai ir iš Amerikos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos bei kitų kraštų, kuriems rūpi baltų kultūra. Sodybą lanko ir Lenkijos mokyklų mokiniai. Jotvingių palikuonimi save laikantis senovės baltų genties piliavietės kūrėjas Petras Lukoševičius (jis pats verčiasi automobilių ir traktorių detalių prekyba) didelę pajamų dalį skiria unikalios sodybos tvarkymui. Dar planuoja čia įkurti viešbutį ir restoraną su senųjų tautinių valgių patiekalais bei dūminę pirtį. P. Lukoševičius visada didžiuojasi savo baltiška kilme. Todėl atsisveikindamas su mumis tarė: Mes, baltai, išlaikėme turtingiausią folklorą, kuris yra tvirta jėga, etninės kultūros branduolys. Mūsų baltiškasis mąstymo būdas, pasaulio ir gamtos jutimas, meno ir grožio kūrimo bei išgyvenimo būdas, pasaulėjauta kyla dažnai iš pasąmonės. Mūsų prisirišimas prie tėvų ir protėvių tradicijų turėtų visada išlikti stiprus. Brutalus baltų žemių užkariavimas, bandymas žiauriausiais būdais sunaikinti tai, kas baltiška, mus stumia į pačias mūsų dvasios gelmes iš čia ir kyla mūsų stiprybė, kurios niekas neįstengs sunaikinti. Džiaugiamės mūsų tautiečių idealistinių sparnų didžiais mostais. Tad būkime mes, baltų palikuonys, visada stiprūs, tegul būna visada stipri ir svetimų vėjų gūsių nesudaužoma Lietuva. Dirbkime jos labui.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |