|
Ar lietuvis gali būti vertas Nobelio taikos premijos?
Darius SIMANAITIS
Neseniai spaudoje pasirodė straipsnių apie Mažosios Lietuvos reikalų tarybos siūlymą teikti Vilių Bražėną kandidatu Nobelio taikos premijai gauti. Ko gero, ne vienas perskaitęs šiuos rašinius galėjo pagalvoti, jog maža kas ką siūlo tai dar visai nereiškia, ar siūlomas kandidatas yra vertas tokio aukšto įvertinimo. Toks skepsis mums gana būdingas. Bet vis dėlto. Kodėl kažkam atrodo, kad Vilius Bražėnas yra vertas tokio aukšto įvertinimo? Kas Viliaus Bražėno veikloje jiems padarė tokį įspūdį?
Vilius Bražėnas apdovanotas gausybe talentų: puikus tenoras, feljetonistas, skautininkas, nepamainomas laužavedys, publicistas, redaktorius, rašytojas, oratorius, aktyvus visuomenininkas tarp amerikiečių ir Amerikos lietuvių ir taip toliau, bet viso to tikrai nepakanka tapti nusipelniusiu taikai Pasaulyje.
Šiaip ar taip šiuos klausimus svarsto ir sprendimą priima tik Nobelio premijų komitetas, tačiau mums natūraliai turėtų būti svarbu, kuo jis nusipelnė pirmiausia Lietuvai, o tada ir pasauliui.
Ar Amerika buvo antikomunistinė
Taip jau likimas sutvarkė, kad daugiausia savo energijos V. Bražėnas skyrė aiškindamas Laisvajam pasauliui apie dvi didžiausias tironijas, atskleisdamas, kad raudonoji yra ne mažiau pavojinga už rudąją. Kalbėti prieš komunizmą net ir Amerikoje nebuvo taip saugu ir lengva, kaip mes įpratę manyti. Ir JAV establišmentas niekada nebuvo antikomunistiškai nusiteikęs, kaip kad mums teigė sovietų propagandos mašina... Tačiau mes tuo vis dar tebetikime. Antikomunizmas Amerikoje visada kilo iš apačios. Iš atbėgėlių, kurie patys regėję režimo tikrąjį veidą išdrįsdavo liudyti, arba iš vietinių patriotų, kurie keldavo klausimus, kodėl didžioji JAV žiniasklaida visada buvo ir yra pusaklė kruvinajai komunizmo pusei? Kodėl nenori matyti jo akivaizdžios giminystės su ruduoju nacionalsocializmu? Nutylėdavo Stalino vykdytą genocidą, trėmimus (net ir ištisų tautų) ir partizaninius pasipriešinimus? Kodėl galingiausios pasaulio valstybės lyderiai, viešai skelbę šaltąjį karą komunizmui, neviešai rėmė Laisvojo pasaulio mirtiną priešą maistu ir technologijomis? Taip, užuot leidę pačiam sugriūti, tempė už ausų iš nuolat šiam gresiančio bankroto ir tarsi kūrė sau konkurentą kad būtų su kuo varžytis?...
Apie tai ir daug kitų keistų dalykų, remiamas JAV patriotinių organizacijų, nuolat kalbėjo Vilius Bražėnas.
Niekam nepatogus
Jis niekada nebuvo nei urapatriotas, nei proginis kalbėtojas, kurie sugeba greitai persimainyti ir užšokę ant bangos kalbėti tai, ką tuo metu minia trokšta girdėti. Jis visada buvo tiesus, nuoširdus, sakydavo tik tai, kuo tikrai tiki ir ką žino. Dėl to buvo daug kam nepatogus ten, Amerikoje, nepatogus ir čia, Lietuvoje. Tačiau laikas parodė, kad dauguma jo nepopuliarių įžvalgų buvo teisingos.
Daugelį V. Bražėno gerbėjų Lietuvoje neramina jo skeptiškas požiūris į Jungtinių Tautų Organizaciją, taip pat į Europos Sąjungą. Bet tam jis turi pagrindą, kurį išdėstė savo knygoje Sąmokslas prieš žmoniją. Su juo galima sutikti, galima nesutikti. Tačiau sunku nesutikti su jo mintimi, kad priklausymas kokioms nors saugumo ar ekonominėms organizacijoms savaime nepadarys mūsų nei saugiais, nei laimingais, jeigu nebūsime patys aktyvūs ir nežinosime, ko siekiame. Nesvarbu, kad esame mažiukai. Iš nesenos savo istorijos žinome, kad ir mažiukai gali daug nuveikti. Todėl priklausydami toms bendrijoms turime būti aktyvūs ir besidomintys ne tik tuo, kas pas mus, bet ir tuo, kas pasaulyje vyksta. Kad iš gero neatsirastų bloga, kad neleistume atsirasti tironijai o juk visos jos ateina skelbdamos nekaltus ir kilnius šūkius.
Jo mėgiamas kartoti Thomas Jefferson posakis buvo If a nation expects to be ignorant and free, it expects what never was and never will be (Jei tauta tikisi išlikti neišprususi ir laisva, ji tikisi to, ko niekada nebuvo ir nebus).
Net ir mažomis pajėgomis galima daug padaryti...
Man teko padėti rengti Viliui Bražėnui autobiografinę knygą Po 12 vėliavų. Tarp tironijos ir laisvės, perskaityti gausybę jo straipsnių, publikuotų JAV lietuvių ir amerikiečių spaudoje, taip pat kitas jo parašytas knygas, tvarkyti vaizdo ir garso įrašų archyvą. Susidariau įspūdį, kad amerikiečiai šį pabėgėlį nuo komunizmo, ateivį iš jiems negirdėtos nežinomos šalies vertino žymiai labiau nei patys tautiečiai. Remiamas patriotinės organizacijos John Birch Society (JBS), kuri žmonėms aiškino oficiozų nutylėtą politikos pusę, jis su paskaitomis keletą kartų apvažiavo visas JAV valstijas (išskyrus Havajus), perskaitė daugiau nei tūkstantį paskaitų ir tapo vienu mėgiamiausių ir įtaigiausių American Opinion kalbėtojų (AO Speakers Bureau). Nors buvo ne vietinis, ne elitinių JAV universitetų auklėtinis, kažkoks dipukas (DP displaced person, angliškas terminas karo pabėgėliams apibūdinti) pabėgėlis nuo komunizmo, atvykęs iš niekam negirdėto krašto ir dar kalbantis su ryškiu akcentu...
Vilių Bražėną ypač mėgo jaunimas, kuris jį sutikdavo atsistojęs, triukšmingais šūksniais, plojimu ir švilpimu, o klausydavosi mirtinoj tyloj. Tik po kiekvieno Viliaus paleisto sąmojo (o jis tai kalboje įpindavo meistriškai ir dažnai saviironiškai) nuvilnydavo juoko banga. O kalbėdavo jis amerikiečiams apie Lietuvą...
Kiek lietuvių taip sugebėjo garsinti savo šalį ir kelti jos laisvės bylą bendrame tautų, branginančių savo Laisvę ar kovojančių už ją, kontekste?.. Jam ne kartą teko dalyvauti radijo ir TV debatuose kartu su politologais, istorikais, kongresmenais ir karo didvyriais, įvertintais pačiais aukščiausiais apdovanojimais (kaip Congressional Medal of Honor).
Ar daug turim lietuvių, kurie turėjo ir išnaudojo galimybę kalbėti su tokiais žmonėmis apie pasaulį ir plačiai tarptautinei auditorijai minėti Lietuvos vardą?
Po jo paskaitų amerikiečiai neslėpdami susižavėjimo atsiliepimuose rašydavo, kad lietuvio (!) europietiškas žavesys ir intelektas juos įtikino sukaupti daugiau lėšų ir ryžto pristabdyti socializmą Amerikoje.
Kai jo klausdavo, kodėl visa tai darąs, atsakydavo: Todėl, kad esu savanaudis... Ir paaiškindavo: Kai aš siekiu, kad Amerika išliktų laisva ir stipri, aš kovoju už savo tėvynės išlaisvinimą.
Didžiuliu tiražu platintame ir po visą pasaulį pasklidusiame JBS biuletenio Captive Nations Remembered (Prisimenant Pavergtąsias tautas) viršelyje buvo išspausdintas Lietuvos partizanų kreipimasis į Laisvąjį pasaulį What you are we have been, what we are you may become (Kas jūs esate, mes buvome, kas mes esame, jūs galite tapti), o prie ilgo sąrašo pavergtųjų parašyta Free them or join them (Išlaisvink jas arba prisijunk).
Jis gaudavo atsiliepimų iš viso pasaulio. Viename laiške emigrantas iš SSRS, atsidūręs Izraelyje ir nustebintas vakariečių aklumo (vėliau tapęs aktyviu visuomenės veikėju), V. Bražėnui rašė: džiaugiuosi, kad yra bent vienas amerikietis, kuris tikrai supranta, kas yra komunizmas...
Amerikiečiai, jau pažįstantys V. Bražėną, savo draugams apie jį sakydavo, kad jis yra legenda. Lietuviai apie saviškį niekada nieko panašaus nėra pasakę, nors jis daugiausia dirbo dėl savo tėvynainių.
Visuomeninės JAV organizacijos savo informaciniuose biuleteniuose mėgsta stulpeliu surašyti autoritetingų asmenų pavardes, kurie pritaria ten pateikiamai iniciatyvai. Viename iš jų, tarp maždaug 50 išvardintųjų National Endorsers (pritariantieji) šalia garbingųjų kongresmenų ir kitų autoritetų penkta nuo viršaus įrašyta Viliaus Bražėno pavardė...
Amerikos kabelinė TV žinių stotis C-SPAN lietuvio žodžius It gives me a front-raw-seat to watch the history in making (Tai man leidžia stebėti istorijos vyksmą sėdint pirmoje eilėje) kaip savo reklaminį šūkį vartojo ištisus metus.
V. Bražėno indėlis atskleidžiant pasauliui tikrąjį komunizmo veidą seniai perlipo tautinės kovos už laisvę tvorą ir įsiliejo į bendrą viso pasaulio tautų kovos prieš tironiją lauką. Tokie žmonės kaip Vilius savo veikla įrodė, kad nuosekliai veikiant net ir mažomis pajėgomis galima daug padaryti.
Kas ateina ir praeina, o kas lieka visiems laikams
Kyla klausimas, kodėl mes iki šiol tiek nedaug žinome apie tokį žmogų. Sunku vienareikšmiai atsakyti. Galbūt jis buvo tiesiog per daug visiems nepatogus: jo nekentė komunistai, nemėgo liberalai (JAV, skirtingai nei pas mus, liberalumas buvo tiesiogiai proporcingas palankumui komunistams), šaltokai į jo veiklą žiūrėjo ir lietuvių išeivių organizacijos, kurių kiekviena turėjo savą Lietuvos laisvinimo strategiją ir dažniau vieni kitus kritikuodavo nei palaikydavo.
O gal jis pasirinko tiesiog ne tą stovyklą? Jei jis būtų buvęs Sniečkaus, Fidel Castro ar Mandelos stovykloje, tikriausiai apie jį turėtume ir užsienyje susuktus filmus, o jis, žygiavęs ir savo akimis matęs patį Leniną (!) Raudonojoje aikštėje 1922 gegužės 1-osios parade, galbūt galėjo pasukti ir tuo keliu... Ačiū Dievui, nepasuko (beje, visi vaikai po parado gavo amerikoniškų (!) bonbonkių).
Išties, jei pavartytume lietuviškąsias enciklopedijas (o jų yra šešios), pamatytume įdomų dėsningumą. Pirmoji buvo pradėta leisti nepriklausomoje Lietuvoje (leidyba nutrūko antrąkart okupavus sovietams), trys buvo išleistos sovietmečiu, vadinamąją Bostono išleido išeiviai Amerikoje (unikalus atvejis pasaulio istorijoje, kai be valstybinės paramos svetimame krašte pasirodo toks kapitalus kūrinys) ir dabar leidžiama Visuotinė lietuvių enciklopedija. Visose jose žymesni kolaborantai ar Lietuvos valstybingumo griovėjai nuo Angariečio, Bimbos iki Zimano yra vienaip ar kitaip aprašyti. Tai reiškia, kad jie, kartą atėję, įsitvirtina istorinėje sąmonėje visiems laikams. Iš principo tai lyg ir nėra blogai, nes istoriją reikia žinoti. Tačiau pasipriešinimas okupacijai, taip kruopščiai išcenzūruotas visose sovietinėse, naujojoje VLE turėtų būti parodomas bent jau ne prasčiau negu Bostono enciklopedijoje. Bet nuoseklus antikomunistas Vilius Bražėnas, nors ir buvo paminėtas Bostono ir kai kuriuose kituose enciklopediniuose leidiniuose, tačiau VLE 3-iame tome jam vietos kažkodėl neatsirado. Pagarba leidėjam, kad jie vėliau klaidą ištaisė ir straipsnį apie Vilių Bražėną įtraukė į papildymus (5 tome). Čia tik menkniekis, kuris parodo, kad nėra paprasta pakeisti vyraujantį vienpusį ar net iškreiptos istorijos pateikimą, kuris išties egzistuoja ne tik buvusio soclagerio teritorijose.
Šeštame dešimtmetyje JAV buvo išleistas istorijos vadovėlis mokykloms, kuriame Baltijos šalių okupacija buvo pateikta kaip laisvanoriškas įsijungimas į SSRS, o Vidurio Europos į socbloką be jokios išorinės prievartos, per laisvus visuotinius rinkimus... Tai atsitiko kaip tik baisiosios makartizmo eros metu, kada, kaip mes žinome iš istorijos vadovėlių ir Holivudo filmų, JAV vyko žiauri medžioklė prieš visus komunistus ir įtariamuosius ryšiais su jais. Vilius Bražėnas daug prisidėjo, kad šitas sovietinis perlas būtų išimtas iš mokyklų, tuo jis taip pat prisidėjo prie negailestingos raganų medžioklės...
Rengiant V. Bražėno knygą Po 12 vėliavų ieškojome nuotraukos iš bendro sovietų ir nacių parado Lietuvos Brastoje (Brest-Litovsk, Brest), vykusio 1939 m. rugsėjo 22 dieną dviem tironams pasidalinus Lenkiją. Bet net prestižiškiausiam informaciniam leidinyje Encyclopedia Britannica nieko nepavyko rasti. Išgelbėjo internetinis istorinių diskusijų portalas.
Nepagydoma liga nežinoti
Solženicynas, atsidūręs Vakaruose, su kartėliu rašė, kad Vakarai serga nepagydoma liga nežinoti, mes, atrodo, irgi jau sergame... Negi tik dėl to, kad šiek tiek labiau suvakarėjome nei buvome iki šiol? O gal vis dėlto ta liga pagydoma? Ir galime ką nors padaryti sau ir pasauliui, kad matytume ir nutylimą istorijos pusę, kad galėtume suvokti pilnesnį ir objektyvesnį vaizdą.
Nors ir niekas nežino, ką Nobelio premijų komitetas atrinks vertu Taikos premijos, tai ne taip jau svarbu. Tačiau kyla teisėtas klausimas, kodėl mes patys nevertiname to, ką turime. Kodėl mūsų dokumentalistai, filmų kūrėjai turėdami galimybę pakalbinti gyvą legendą tuo visai nesidomi?
© 2010 XXI amžius
|