| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Niujorkietė apie save, emigraciją, JAV, parodas, Tėvynę
Dailininkės vasaros Vilniuje, likusi metų dalis Niujorke Taip gyvena, dirba ir kuria niujorkietė dailininkė Vida Krištolaitytė. Ji kas metai Lietuvoje surengia savo darbų parodas. Pernai vasarą Lietuvos aido galerijoje Vilniaus senamiestyje ji eksponavo savo tapybos darbus Atlanto ciklas. Tai paveikslai, sukurti šio vandenyno pakrantėje. Šiemet V. Krištolaitytės tapybos ir piešinių paroda Atgaila ir meilė per patį vidurvasarį buvo eksponuojama Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios galerijoje. Su parodos autore kalbasi XXI amžiaus korespondentas dail. Stasys Povilaitis.
Papasakokite apie save. Kokiomis aplinkybėmis palikote Lietuvą? Gimiau prieš Antrąjį pasaulinį karą Kaune. 1943 metais, būdama vos 4,5 metukų, amžinybėn palydėjau savo mylimą tėvelį Antaną Krištolaitį. Jis buvo agronomas, vėliau politinis kalinys, 1923 metų Klaipėdos sukilimo dalyvis, savanoris vaduotojas. Jo netektis vaikystėje lydi mane visą gyvenimą. Našlė mama Elena su trejų metų sūnum Algimantu, dukromis Nijole, kuriai tada buvo 6,5 metai, ir manimi nutarė pasitraukti nuo bolševikų į Vakarus. Girdėjom kalbant, kad buvome įrašytos į tremiamųjų sąrašus. 1944 metais iš Žemaitijos nuo ant kulnų lipančios rusų armijos šieno vežime traukėmės į Vokietiją. Čia gyvenome karo pabėgėlių stovykloje. Vėliau daug kraštų Naujoji Zelandija, Australija, Kanada karo pabėgėliams atidarė sienas. Mama ilgai galvojo, kur važiuoti. Kur patraukėte iš Vokietijos? 1949 metais vis dėlto plaukėme per Atlantą į JAV, į Čikagą. Visi tada į Ameriką važiavo. Ten gyvenau ir mokiausi iki 1964 metų. Vėliau persikėliau į Niujorką, čia gyvenu ir dabar. Ar tapo šis didmiestis savas? Šis miestas iki šiol labai svetimas, net baisus. Nuomojuos ten kuklų, lyg ir pigų butą kūrybinę dirbtuvę. Kokius mokslus studijavote Amerikoje? 1961 metais Ilinojaus universitete baigiau dailės pedagogiką. 19611964 metais Čikagos dailės institute studijavau tapybą ir grafiką. 1967 metais baigiau Niujorko Pratt meno institutą, gavau meno magistro laipsnį. Jis suteikė teisę dėstyti meną universitetuose. Nuo 1961 metų dėsčiau dailę: trejus metus Čikagoje ir net 32 metus Niujorke. Per 32 pedagoginio darbo metus susidarė 18 pilnų darbo stažo metų. Pensiją užsidirbau nedidelę, nes dirbau didmiesčio džiunglių mokyklose, kur daugelis mokinių sunkūs, daugiausiai juodukai. Dažniausiai pavaduodavau kitus mokytojus. Parodose dalyvauju nuo 1962 metų. Kurie dailininkai turėjo didžiausią įtaką jums, jūsų kūrybai? Tai išeivijos lietuvių dailininkai, kuriuos aš vadinu klasikais: Petravičius, Vizgirda, Šapkus, Žoromskis, vyras ir žmona Kašubos, užsieniečiai Munkas ir Goja. Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai? Būdama Lietuvoje beveik kas vakarą einu į Vilniaus Arkikatedrą Baziliką išklausyti šv. Mišių. Patinka grigališkasis giedojimas. Patinka klausytis partizanų dainų, didingos Bethoveno muzikos. Mėgstu irkluoti valtį Trakų ežeruose. Laisvalaikio nesu lepinama. Mano gyvenime laisvalaikio beveik nebūna. Ką jums duoda tikėjimas į Dievą? Ar tiesa, kad netikinčių menininkų nebūna? Visi kūrėjai tikintys, daugelis iš jų, kaip ir aš net labai. Jei kas nors ir nelabai pasitiki Dievu, tai tiki į kūrybą, meną. Tikėjimas man padėjo įveikti ligas, viena iš jų buvo sunki. Aš visiškai atsiduodu Dievo apvaizdai. Dėkoju tėvams, seneliams, proseneliams, protėviams už tai, kad jie buvo ir kad aš esu. Kokie dėsniai valdo jūsų gyvenimą? Vienas jų sako: Nejuokink Dievo savo ateities planais!.. Laikausi nuostatos, kad kiekvienas atsakingas už save. Reikia gyventi kukliai. Dievo atvaizdas yra kiekviename žmoguje, o išminties galima mokykis iš visų religijų. Kas paskatino suruošti parodą būtent Kretingoje? Pavasarį Amerikos lietuvių laikraštyje Draugas perskaičiau įdomų straipsnį apie Šv. Pranciškaus onkologijos centro kūrimą ir būsimą jo statybą Klaipėdoje. Iš Niujorko paskambinau į Kretingą šio centro direktorei Aldonai Kerpytei. Ji paprašė Kretingos vienuolyne suruošti mano dailės darbų parodą. Galvojau, kad keletą savo darbų gal net padovanosiu būsimam Onkologijos centrui ir būsimai to centro galerijai. Tai bus mano parama centro statybai. Jūsų kūrybos paroda Atgaila ir meilė Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios galerijoje susilaukė didelio lankytojų susidomėjimo. Pasibaigus parodai, tiksliau, uždarant ją, kun. Benediktas Jurčys OFM paprašė, kad keletą darbų padovanočiau būsimai Onkologijos centro galerijai. Leidau pasirinkti, tad jis pagal savo skonį pasirinko keturis ten kabojusius paveikslus. Domitės ir fotografija... Fotografuoju praeito šimtmečio septinto dešimtmečio pigia juostine muiline. Kai kurios nuotraukos visai neblogai pavyksta. Procesas lyg ir greitas tai ne tapymas. Ar jūs žinių amžiaus žmogus? Nesu labai jau pažangi neturiu net kompiuterio, mobiliojo telefono, beveik nežiūriu televizoriaus. O kam? Pasaulis be jo daug žavesnis. Vilniuje namuose Senamiestyje turiu telefoną, o Niujorke telefoną su autoatsakikliu. Ar sunku būti dailininke? Ar lengvai tapote? Būti dailininku ir baisiai sunku, ir visai lengva. Tai Dievo duota ir nuo to jau nebeįmanoma pabėgti. Beveik visi senieji dailininkai per meną gerino, gražino, dvasino ir drąsino pasaulį. Kai kurie dabartiniai dailininkiūkščiai ir taip labai blogėjantį pasaulį blogina, gadina. Kas yra talentas džiaugsmas ar kančia? Ir tas, ir anas. Kūryba didelis džiaugsmas, priartėjimas prie Laiko, Erdvės, Visatos, Amžinumo, Tobulumo, Būties, Nebūties, Laimės ir kitų didžiųjų vertingiausių nežinomųjų. Ar vertinama jūsų kūryba, ar sunku parduoti paveikslus? Parduoti paveikslus sunkoka, ypač dabar. Du mano tapybos darbai yra Apaštalinio nuncijaus rinkiniuose Vilniuje. Keletas mano paveikslų kabo Teresės Kučienės, Prano Povilaičio, Gražinos Česnaitės-Blekaitienės, Petro ir Petrutės Jokubkų, Dalios Bulgarytės (pastaroji jau amžinybėje) ir daugelio Vašingtono lietuvių namuose. Žemaitijoje, Rietave yra nuolat veikianti mano darbų paroda. Su kuo draugaujate JAV ir Lietuvoje? Su dailininke ir mecenate Magdalena Stankūniene, Gerimantu ir Irena Penikais, dailininke grafike Lili Janina Paškauskaite, dailininke Gražina Žiukiene, jos dukra katechete Renata Žiukaite, Aurelija Akstiniene ir kitais Ačiū už pokalbį. Laukiame Jūsų vėl atvykstant į Lietuvą, linkime čia apsigyventi.
* * * Atsisveikinusi su Lietuva dailininkė jau išskrido į Niujorką. Jei pavyktų, žadėjo grįžti Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms. Tačiau būtiniausiai vėl atvykti į Lietuvą ji žadėjo kitą vasarą. Kretingoje pakalbinau kretingiškius, klausdamas, kaip jiems patiko niujorkietės dailininkės kūryba. Tai buvo paroda, pro kurią niekas abejingai praeiti negalėjo. Štai kad ir paveikslas Nepaguodžiama atgailautoja. Jame moteris, o joje kančia, nerimas, atgaila ir troškimas susitaikyti su Dievu ir savimi, artėti prie To, kuris pilnai suvokia tavo kančią, kalbėjo kuriamo Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė. Žmogus dvasinėj mirty. Jis pilnas išgąsčio, nes ėmė suvokti kitą pasaulį ir pradėjo regėti savo gyvenimo bedugnę V. Krištolaitytė yra didelių, spalvingų emocijų žmogus ir gili menininkė. Savo kūryboje ji yra labai atvira. Tokių kaip Vidos parodų Kretingos pranciškonų vienuolyne dar nėra buvę Jos paveikslai byloja kančią, ligą, vidinius išgyvenimus. Jaučiama nuoskauda, kad vaikystėje jai reikėjo išvykti iš Lietuvos, sielvartas dėl tėvelio netekties. Dailininkė spalvų kalba išreiškia vidinį skausmą, kurio negali išsakyti žodžiais. Paroda man skaudi. Tai vidinio skausmo išraiška, kalbėjo brolis Bernardas Belickas OFM.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |