Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Viskas prasideda nuo dialogo

Asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė Jolanta Lipkevičienė

Kaunietė Jolanta Lipkevičienė vadovauja asociacijai „Šviesos kampelis“, aktyviai dalyvauja įvairių pilietinių judėjimų veikloje. J. Lipkevičienės nuomone, žmonių abejingumas aktualioms problemoms ir pilietiškumo bei tikėjimo vertybių stoka didele dalimi nulemia šiandieninę padėtį valstybėje. Su J. Lipkevičiene kalbasi „XXI amžiaus“ laikraščio žurnalistas Giedrius Grabauskas-Karoblis.

Kokie jūsų vadovaujamos asociacijos „Šviesos kampelis“ tikslai ir pagrindinės veiklos kryptys?

Asociacija „Šviesos kampelis“ įkurta 2006 metų gruodžio mėnesį. „Šviesos kampelis“ rūpinasi žmonių dvasine gerove, teikia socialinę ir psichologinę paramą. Ši asociacija yra socialinių paslaugų įstaiga – teikia šeimai socialines paslaugas, prisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Viena iš svarbiausių krypčių – apsaugoti šeimas nuo nuosmukio. Mes bendradarbiaujame su Kauno Martyno Mažvydo vidurine mokykla, Vilijampolės seniūnija, Kalniečių seniūnija ir kitomis valdžios struktūromis, švietimo įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Įdomu pastebėti, kad  bendradarbiavimas skirtingas – kai kurie valdininkai ar kolegos iš nevyriausybinių organizacijų geranoriškai bendrauja, linkę padėti, tartis, o kai kurie bendrauja labai nenoriai.

Iš valstybinių struktūrų sulaukiame tik minimalios paramos. Savivaldoje nevyriausybinių asociacijų veikla nepakankamai teisiškai sureguliuota, nėra aiškios valstybės įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo koncepcijos. Valstybės lėšas skirstantys pareigūnai į prašymus skirti lėšų atremia tradiciniu argumentu – pinigų valstybė neturi. Bet žinome, kad pinigų užtenka prabangiems valdžios įstaigų remontams, dažnoms įtakingų pareigūnų komandiruotėms į užsienį, solidiems priedams prie atlyginimų. O kas dėjosi prieš kelerius metus? Stadionų, prabangių sporto arenų statyboms išleista šimtai milijonų litų. O kur dar didžiulės  aferos, per kurias iš biudžeto išplautos didžiulės sumos! Tad kyla klausimas – kam teikiame prioritetus?

Šalies mokyklose nuolat vyksta pertvarkos. Kai kas teigia, kad vadinamoji švietimo reforma jau tapo kenksminga. Koks jūsų požiūris? Kokios šiandieninių mokyklų problemos?

Du dešimtmečius trunkančios pertvarkos tikrai yra kenksmingos. Nėra stabilumo, nėra pastovių ir aiškių mokymo programų. Didmiesčiuose pastaruoju metu yra gana didelė pedagogų kaita, dalis mokinių pasižymi brutaliu ir cinišku elgesiu. Mažų miestelių mokyklose dirba daugiau nuoširdžių pedagogų, čia mažesnė mokyklų darbuotojų kaita. Provincijos mokyklose ir tvarka geriau užtikrinama.

Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė neturi tinkamos švietimo strategijos ir linkusi į populistinę veiklą.

Koks mikroklimatas vyrauja mokyklose? Sovietmečio mokyklos keiksnojamos, tačiau tada tvarka mokyklose būdavo užtikrinama – chuliganai ir triukšmadariai buvo šalinami iš pamokų, o visai nesutramdomi – šalinami iš mokyklų ar net atiduodami į vaikų kolonijas. Ar šiuo metu mokyklose užtikrinama tvarka ir saugumas?

 Deja, šiuo metu kai kuriose mokyklose klesti patyčios ir smurtas, trūksta elementarios tvarkos. Čia būtų tipinis M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokinio T. N. atvejis. Mokinys mokykloje nesijautė saugus, jį dažnai mušdavo bei iš jo tyčiodavosi. Jis nesulaukė tinkamos pagalbos ir pradėjo praleidinėti pamokas. Tai tipinis pavyzdys, kai nesprendžiant problemų ir nesiimant griežtų priemonių prieš chuliganus kenčia kiti mokiniai, prasideda ir pedagoginės problemos.

Savipagalbos grupių metodas šeimoms yra ypač efektyvus, nes apima keturis reikšmingus bendravimo gebėjimus, reikalingus socialiniame darbe: įdėmiai išklausyti, išreikšti teigiamus jausmus, pateikti pozityvius reikalavimus ar nemalonius jausmus. Be to, svarbu ugdyti drąsą ir pilietiškumą.

Lietuvoje paplitusios negerovės dažnai siejasi su mūsų visuomenės sandara. Mūsų šalyje vis dar egzistuoja luominė visuomenė, kol kas turime tik pilietinės visuomenės užuomazgas. Jūsų nuomone, kokie keliai iš susidariusios krizės, ar galime sukurti pilnavertę pilietinę visuomenę?

Pilietinės visuomenės brendimas lėtas. Žmonės kol kas dažnai neįsivaizduoja, kad jie patys gali nulemti savo kiemo, bendruomenės ar miesto likimą. Dar daug žmonių nesuvokia, kaip galima dirbti savanorišką darbą nemokamai arba už simbolinį atlygį. Pilietiškumo augimui būtinas tam tikrų bruožų – empatijos, sugebėjimo darniai bendrauti, drąsos ir tolerancijos ugdymas. Deja, kai kurie valdžios veikėjai irgi neprisideda prie pilietinės visuomenės kūrimo. Štai Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas A. Bagdonas nėra linkęs griežtai kontroliuoti miesto švietimo įstaigų, o į įvairių nevyriausybinių organizacijų teikiamus projektus žvelgia formaliai, be entuziazmo.

Lietuvoje vienos aktualiausių problemų susiję su vertybių sfera. Krikščioniškos vertybės stumiamos į antrą planą, fariziejiškumas apima daugelį mūsų gyvenimų sričių, melas ir klasta jau yra tapę kasdienio gyvenimo norma. Gal reikėtų aktyviau vienytis visiems, kurie siekia permainų vertybių sferoje ir pilietinio proveržio šalyje?

Bet kuri valdžia linkusi skatinti įvairias fobijas, nes taip lengviau valdyti visuomenę. Skatindami įvairias baimes, fobijas valdžios veikėjai lengviau pasiekia savo tikslų. Labai svarbu ugdyti teisingus vertybinius įgūdžius ir imtis atsakomybės. Požiūris „mažas esi ir nieko pakeisti negali“ yra klaidingas, kaip ir laukimas, kad kažkas kitas išspręs mūsų problemas. O tam, kad šeimose ir žmonių grupėse normaliai bendrautume ir susitartume, reikia daugiau atvirumo, daugiau tolerancijos. Mums labai reikalingas dialogo menas, noras siekti darnos. Skaldymasis, intrigos tik dar labiau pakenks mūsų visuomenei.

Pastebėjau, kad kai kuriose šeimose ir žmonių grupėse normalaus bendravimo nelikę – skurdi kalba, atbukę jausmai, ciniškas požiūris į gyvenimą. Tokią padėtį skatina televizijų ekranuose ir bulvarinėje spaudoje propaguojama vartotojiška kultūra. Norint išspręsti esmines problemas, reikia sakyti tiesą – tik tai neturi būti savitikslis procesas, siekiant vien tik konfrontacijos. Būtinas dialogas, pasiryžimas spręsti problemas iki galo, jų neužglaistant, o siekiant darnos ir stabilumo.

Ačiū už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“