| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Knyga apie partizanų Motinas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 2000 egzempliorių tiražu išleido rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygą Partizanų Motinos, kurią išspausdino Morkūnas ir Ko spaustuvė. S. Abromavičius Lietuvos rašytojų sąjungos narys, išleidęs 38 knygas ir knygeles. Ši knyga apie pokario rezistenciją penktoji. Autorius dažniausiai rašo apie savo krašto Didžiosios Kovos apygardos partizanus. Su Jono Aisčio literatūrinės premijos laureatu rašytoju S. Abromavičiumi kalbasi Kazimieras Dobkevičius.
Kaip kilo idėja parašyti knygą apie partizanų Motinas? Sumanymas gimė išgirdus apie paskelbtą konkursą sukurti paminklą partizanų Motinai. Visos žuvusių partizanų motinos yra lygios, todėl jos rikiuojasi atsitiktiniu būdu: visų motinų praradimo skausmas yra vienodas. Deja, partizanų motinos iki šiol buvo pamirštos. Jų, paaukojusių savo vaikus, buvo apie 10 tūkstančių. Šiandien daugelio jų ne tik gyvenimo, net vardų nežinome, kada ir kur apraudotos jos mirė, kur palaidotos. 1947 metais savo dienoraštyje Lietuvos partizanų Tauro apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas rašė : Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, pravirkdė seneles tų sūnų, kurie krito didvyriškose kautynėse už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį? Laikas užgydys žaizdas, bet ne motinų. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą vingiuotą, baltą takelį, kuriuo jos sūnelis išėjo parnešti laisvės. Ji rymos ilgais vakarais, šluostydama nuo skruostų ašaras, ir žiūrės, ar nepareis, ar nepradžiugins jos senatvę. Tačiau jos matys savo sūnelius tik sapne, tik sapne su jais kalbėsis, o pabudusios vėl apsipils ašaromis, skausmo kalavijas vėl perdurs jų širdis. O gal tauta užmirš laisvės kovotojų motinas, gal niekas joms, duonos neturinčioms, neišties kąsnelio, pagalbos rankos. Tai būtų didžiausias Tautos nedėkingumas laisvės kovotojų motinoms. Jos už laisvę aukojo didžiausią auką savo mylinčius sūnus. Tik Kazimiera Vasiliauskienė ir Magdalena Popierienė, kurių žuvo po šešis sūnus, po mirties apdovanotos Vyčio kryžiaus ordinais. Ir tai yra mons. Alfonso Svarinsko nuopelnas. O kitos motinos pamirštos, net vardų nežinome... Labai lakią frazę pasakė partizanų Bulovų nuo Rokiškio giminaičiai: Kapai be kryžių, o kryžiai be kapų. Manoma, kad šimtai motinų, žuvusių Sibire, nukankintų lageriuose, neturi savo kapų. Kokiu principu parinkta medžiaga apie partizanų motinas? Į knygą sudėjome tik septyniasdešimt motinų biografijų. Tai nesudaro ir pusės procento partizanų motinų. Pavyzdžiui, 1948 m. gegužę iš Semeliškių valsčiaus Senųjų Kietaviškių kaimo viena, be giminių, buvo ištremta Marija Bliujienė, septynių žuvusių partizanų Močiutė ir Promočiutė. Tremiama ji nieko nematė, su niekuo nekalbėjo, nes jai tada buvo 103 metai, ji buvo paralyžiuota ir akla... Petronėlė Žemaitienė, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto motina, išsekusi ir iškankinta, mirė 1961 metais Laugalių (Klaipėdos raj.) senelių prieglaudoje ir buvo palaidota benamių kapinėse Gargžduose, kaip ir jos vyras. Jo, kaip ir Jono Žemaičio-Vytauto žmonos Elenos, palaidojimo vietos nežinomos. Agota Juodienė iš Pakuonio valsčiaus, Prienų apskrities, netekusi šešių vaikų partizanų, mirė Prienų invalidų namuose nuo išsekimo ir... senatvės. Jai tada buvo tik 54 metai. Kūnas rogutėmis nuvežtas ir niekam nematant užkastas Prienų kapinėse, palaidojimo vieta nežinoma. Ona Lukšienė, keturių partizanų motina nuo Veiverių, suklupdė vaikus ir prisaikdino gyviems priešui nepasiduoti. Sūnus partizanas Antanas, grįžęs iš lagerių, priklaupė prie mamos, pabučiavo jai rankas ir pirmiausiai atsiprašė: Dovanok, mama, kad tavo priesaką sulaužiau ir likau gyvas... Veroniką Šniuolienę, po vyro ir sūnaus žūties praradusią nuovoką, kasdien kalbančią su mirusiais vaikais, badaujančią ir klaidžiojančią po laukus, kažkas pagailėjęs nuvežė į Rekyvos ubagyną, čia netrukus ji ir mirė. Jos mirties liudijime buvo parašyta: Mirė nuo išsekimo. Moteriai tada buvo tik šešiasdešimt metų. Per 1948 m. gegužės 22-osios trėmimus Žiežmarių valsčiaus Juknonių kaime Emiliją Znaidauskienę rado namuose vieną. Ji sirgo, negalėjo vaikščioti, todėl tikėjo, kad jos pasigailės. Jai buvo 55 metai. Kareiviai ir stribai nepagailėjo: su patalu nunešė į sunkvežimį ir pristatė į ešeloną Kaišiadoryse, pasmerkdami žūčiai. Ona Balsienė, gyvenusi Kluoniškio kaime, Zapyškio valsčiuje, per 1948 m. trėmimą sirgo, nevaikščiojo. Ištempė ją vieną iš namų ir su kaimynais nuvežę įmetė į vagoną. Tik gerų žmonių dėka jai pavyko išgyventi. Tremtyje išbuvo net 18 metų. Veronika Morkūnienė, dviejų žuvusių partizanų vadų motina iš Juodžiūnų kaimo, Žemaitkiemio valsčiaus, Ukmergės apskrities, pamačiusi žuvusį sūnų Karolį neišlaikė, prarado sąmonę ir neatsigavo. Lyduokių stribai neleido laidoti šventoriuje, tikėdamiesi, kad išsiduos atėjęs atsisveikinti su motina Didžiosios kovos apygardos vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas. Laikė, kol kūnas pradėjo gesti. Palaidojo savieji Lyduokių kapinėse. Tačiau vaikaičiai buvo ištremti, sūnus Stanislovas nuteistas, o per tą laiką kapas buvo sulygintas, o žemę užgrobė kaimynai. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau prieš tai dar būtina patikrinti faktus. Tik prasidėjus Sąjūdžiui reikėjo rinkti medžiagą ir apie partizanų motinas. Deja, susigriebta per vėlai. Turėkime vilties, kad bus išleista ir nauja knyga. Kam dėkojate už paramą? Padėkoti tikrai derėtų Elenai Žebrienei iš Panevėžio, daug faktų pateikė Viktoras Šniuolis iš Šiaulių, Albina Navickienė iš Ukmergės, Aušra Vilkienė iš Kauno, Vytautas Lašas iš Klaipėdos ir dar daugelis kitų. Pateiksiu vieną faktą: prašymai paaukoti pinigų paminklo statybai buvo išsiųsti visiems Lietuvos Seimo nariams. Atsiliepė tik aštuoni (o juk dešiniųjų Seime yra tarsi 45 nariai). Daug talkino LTPKS laikraščio Tremtinys redakcija. Paminklo statybai aukojo arti 1500 žmonių, Jų sąrašas pateiktas knygoje. Nuoširdžiai dėkojame visiems parėmusiems.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |