| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Benedikto XVI vizito Didžiojoje Britanijoje visuomeniniai akcentai Mindaugas BUIKA
Bendras krikščioniškas paveldas Popiežiaus Benedikto XVI praėjusią savaitę vykusios apaštalinės kelionės į Didžiąją Britaniją svarbiu politiniu bruožu tapo pati jos pradžia, ženklinusi pirmąjį istorijoje Romos vyskupo valstybinį vizitą į šią šalį. Popiežius Jonas Paulius II lankėsi Didžiojoje Britanijoje 1982 metais, tačiau tuomet tai buvo išimtinai pastoracinis vizitas ir jo susitikimas su valstybės vadove karaliene Elžbieta II buvo privatus. Rugsėjo 16 dieną atvykusį popiežių Benediktą XVI Jungtinės Karalystės monarchų šeima priėmė jau oficialiai, pagal diplomatinius reikalavimus ir tai liudija prasidėjus naują Šventojo Sosto ir Didžiosios Britanijos santykių etapą. Sutikimas įvyko karalienės Elžbietos vyro princo Filipo valdose Škotijoje. Beje, abi Jungtinės Karalystės dalys Anglija ir Škotija turi autonomiją net ir bažnytiniuose reikaluose. Jeigu 55 milijonus gyventojų turinčioje Anglijoje valstybinės Bažnyčios statusą turi Anglikonų Bažnyčia, tai dešimtį kartų mažiau gyventojų turinčioje Škotijoje oficiali valstybinė religija yra Presbiterionų (kalvinistų atšaka). Kiekviename iš tų regionų katalikai sudaro maždaug 1015 proc. visų tikinčiųjų ir turi savo atskiras (Škotijos ir Anglijos) vyskupų konferencijas. Trečiosios Jungtinės Karalystės dalies, Šiaurės Airijos, katalikų ganytojai įeina į nepriklausomos Airijos Respublikos episkopato sudėtį. Edinburge savo vasaros rezidencijoje Holyrood rūmuose priimdama Popiežių karalienė Elžbieta priminė anglų ir škotų tautos bendrą krikščionišką paveldą, kaip ir neabejotiną krikščionybės įnašą pasaulio taikai, ekonominei ir socialinei pažangai. Ji taip pat nurodė specifinį Katalikų Bažnyčios karitatyvinį veikimą tarp didžiausių vargšų ir atstumtųjų bei švietėjiškas pastangas. Pažymėjusi, kad religija visada sudaro esminį tautinio tapatumo ir istorinio sąmoningumo elementą, Didžiosios Britanijos vadovė pastebėjo, kad skatinant šalių ir tautų didesnį abipusį ir pagarbų supratimą reikšmingą vaidmenį turi religinis dialogas, padedantis įveikti istorinės praeities nulemtą įtarumą ir pasiekti tarpusavio pasitikėjimą. Ji prisiminė šiltą susitikimą Londone su popiežiumi Jonu Pauliumi II bei kelis apsilankymus Vatikane. Jau beveik šešis dešimtmečius Didžiąją Britaniją valdanti Elžbieta II Romoje ne kartą susitiko su Katalikų Bažnyčios vadovais. Dar 1953 metais, netrukus po įžengimo į sostą, ji Vatikane aplankė popiežių Pijų XII, o 1961 metais susitiko su popiežiumi Jonu XXIII. Dabartinio Šventojo Tėvo tiesioginį pirmtaką Joną Paulių II Vatikane karalienė Elžbieta buvo aplankiusi du kartus 1979 ir 2000 metais. Visi minėti susitikimai, kaip ir kelių ankstesnių Didžiosios Britanijos monarchų apsilankymai Vatikane, buvo privatūs. Agresyvaus sekuliarizmo iššūkiai Pirmą kartą oficialiai priimtas popiežius Benediktas XVI, padėkojęs karališkajai šeimai už iškilmingą sutikimą, savo kalboje pirmiausia priminė įstabią Holyrood rūmų istoriją. Tai buvusi Šventajam Kryžiui dedikuota augustiniečių vienuolių abatija, kurią 1128 metais pastatė tuometinis Škotijos karalius Deividas I. Jis nusprendė padovanoti šį statinį Bažnyčiai, kai patyrė jį puolusio elnio viziją, kurio tarpuragėje stovėjo kryžius. XV amžiuje, per Reformacijos laikotarpį, išvarę katalikus vienuolius monarchai tuos rūmus pertvarkė į savo rezidenciją; o XX amžiaus pirmoje pusėje karalius Jurgis V ją padarė savo nuolatine vasarviete. Šventojo Kryžiaus rūmų istorija patvirtina, kad anglų ir škotų tautos turi gilias krikščioniškas šaknis, kaip ir jų monarchai, nuo ankstyvųjų laikų valdę šalį Evangelijos šviesoje, kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis nurodė, kad tarp Didžiosios Britanijos valdovų buvo netgi Bažnyčios šventųjų (šv. Edvardas Išpažinėjas ir šv. Margarita Škotė) ir kad krikščioniškasis mokymas įsitvirtino Britų salose gyvenančių tautų kultūroje, netgi kalbos sąrangoje. Jūsų protėvių pagarba tiesai ir teisingumui, gailestingumui ir artimo meilei kilo iš tvirto tikėjimo, kuris lieka galinga jėga jūsų karalystės dabartinei gerovei, tiek krikščionių, tiek ir nekrikščionių didelei naudai, sakė popiežius Benediktas XVI. Priminęs kai kurių kitų šventųjų Didžiosios Britanijos tūkstantmetėje istorijoje iškalbingus pavyzdžius, Popiežius paminėjo ir sekmadienį jo paties beatifikuoto kardinolo Džono Henrio Niumeno nuopelnus tėvynės ir Bažnyčios gerovei. Perėjęs prie XX amžiaus dramatiškos istorijos trumpos apžvalgos, Šventasis Tėvas iškėlė ryžtingą Didžiosios Britanijos vadovų pasipriešinimą nacių tironijai Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai režimas norėjo ištrinti Dievą iš visuomenės gyvenimo ir išnaikinti ištisas tautas. Taip pat vertos apmąstymo fatališkos praėjusio šimtmečio kraštutinio ateizmo pamokos, kai Dievo, religijos ir vertybių pašalinimas iš viešosios erdvės (sovietinio komunizmo pavyzdžiu) vedė prie iškreiptos ir nuskurdintos žmogaus ir visuomenės vizijos. Todėl šiandien, iššūkių kupiname XXI amžiuje, kai Jungtinėje Karalystėje, kaip ir visoje Europoje, kuriama daugiakultūrinė ir daugiaetninė visuomenė, privalu išlaikyti pagarbą tradicinėms vertybėms ir jų kultūrinei raiškai, aiškino popiežius Benediktas XVI. Juolab tai yra aktualu, kadangi sustiprėjęs sekuliarizmas tas vertybes stengiasi ne tik atmesti, bet ir iš viso jų netoleruoja. Todėl reikia saugoti ir ginti krikščionišką jų paveldą ir jo laisvę, kas visada tarnauja tautos gerovei, o šalies vyriausybė tam turi duoti tinkamą pavyzdį, palinkėjo Šventasis Tėvas. Kartu priminė, kad Didžiosios Britanijos gyvenimo pavyzdį atidžiai seka ir jai įtaką daro kitos angliškai kalbančios pasaulio valstybės, kuriose dabar gyvena net du milijardai žmonių.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |