Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiaus palinkėjimai didžiausiai Europos valstybei

Mindaugas BUIKA

Asmens kultūra ir prigimtinė teisė

Pagal nusistovėjusią tradiciją priimdamas naujo ambasadoriaus Vatikane skiriamuosius raštus popiežius Benediktas XVI išsako ne tik pastoracinius, bet ir svarbius socialinius palinkėjimus jo atstovaujamai šaliai. Rugsėjo 13 dieną jis susitiko su Vokietijos paskirtuoju diplomatinės tarnybos prie Šventojo Sosto vadovu Valteriu Jurgenu Šmidu. Šventojo Tėvo pastabos juo labiau svarbios, nes gimtoji Popiežiaus šalis Vokietija, kaip ir visa Europa, išgyvena ne tik ekonominę, bet ir sunkią moralinę bei demografinę krizę.

Pagal 2009 metų Eurostat agentūros duomenis, Vokietija gyventojų skaičiaus santykiniu mažėjimu (pernai jų sumažėjo vidutiniškai 2,5 žmogaus vienam tūkstančiui šalies piliečių) užima Europoje ketvirtą vietą po Lietuvos (-6,2), Latvijos (-5,7) ir Bulgarijos (-5,6). Tačiau jeigu šių Rytų Europos šalių gyventojų „nutekėjimas“ pirmiausia vyksta dėl emigracijos, tai Vokietija jau kuris laikas pasižymi rekordiškai mažu gimstamumu. Radikalaus feminizmo plėtra (apie 40 proc. jaunų vokiečių moterų sakosi iš viso nenorinčios gimdyti dėl karjeros ar kitų materialinių ir „filosofinių“ išskaičiavimų), santuokų mažėjimas ir skyrybų didėjimas kelia rimtą išlikimo pavojų netgi daugiau kaip 80 milijonų gyventojų turinčiai valstybei, dažnai vadinamai Europos ekonominiu „varikliu“.

Dėl to ir popiežiaus Benedikto XVI nemaža kalbos dalis Vokietijos naujajam ambasadoriui buvo skirta visoms Europos tautoms rūpimoms šeimos ir santuokos problemoms. „Bažnyčia susirūpinusi stebi tendenciją, kad stiprėja pastangos eliminuoti iš visuomenės sąžinės krikščionišką santuokos ir šeimos sampratą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad tos sampratos esmė yra suvokimas, kad santuoka yra neišardoma sakramentinė vyro ir moters sąjunga, kuri yra skirta žmogiškosios gyvybės perdavimui. Tam yra reikalingas atitinkamas sutuoktinių įsipareigojimas paskirti gyvenimą vienas kitam, kuris atspindi jų asmeninę brandą bei egzistencines ir socialines pažiūras, kurios turi būti išugdytos.

Priminęs, kad šią brandą ir nuostatas atspindi tai, ką jo pirmtakas apibūdino kaip asmens kultūrą, Šventasis Tėvas sakė, kad tos kultūros būklė priklauso ir nuo kitų socialinių tendencijų. Dabar yra stebimas asmens kultūros lygio mažėjimas, kuris paradoksaliu būdu eina kartu su gyvenimo standartų išaugimu. Tai dar labiau aktualizuoja ir pastoracijai svarbius „sutuoktinių rengimo uždavinius, kas yra būtinos sąlygos šios kultūros vystymui“, tvirtino popiežius Benediktas XVI. Taip pat svarbus kiekvieno piliečio ir organizacijų bei bendruomenių vieningas ir ryžtingas nusistatymas ginti tradicinę šeimą ir santuoką, kad būtų užtikrintas tautos išlikimas.

Ta proga atkreipęs dėmesį į paplitusį gyvenimą be santuokos ir netgi homoseksualų porų „sąjungas“, Šventasis Tėvas dar kartą pabrėžė, kad „Bažnyčia negali sutikti su įstatyminėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama įteisinti alternatyvius porų ir šeimos gyvenimo modelius. Tai tik prisidėtų prie prigimtinio įstatymo principų silpnėjimo ir tokiu būdu reliatyvizuotų visą įstatymdavystę bei keltų painiavą visuomenės vertybėms“. (Vokietijoje homoseksualų „santuokos“ nėra įteisintos, tačiau spaudimas daromas didelis, nes jų atstovai užima vis svarbesnes visuomenines pozicijas. Šiuo metu Berlyno ir Frankfurto merai bei Vokietijos vyriausybės užsienio reikalų ministras yra homoseksualai, atvirai gyvenantys su savo „partneriais“.)

Kankinių liudijimo apmąstymo svarba

Palietęs labai svarbią gyvybės apsaugos, ypač dar negimusios gyvybės gynimo temą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad krikščionių tikėjimas kartu su prigimtine teise skelbia, jog turi būti pirmiausia saugomas ir kitų ginamas silpnas ir pats apsiginti negalintis asmuo. Jeigu jau motinos įsčiose pradėjus kūdikį bus svarstoma, „ar jis vertas gyventi, ar nevertas“, tada kituose savo gyvenimo tarpsniuose žmogus negalės jaustis saugus, tuo labiau senatvėje ar sunkioje ligoje. Šventasis Tėvas aiškino, kad ypač didelio rūpestingumo reikalauja nauji biotechnologijos pasiekimai, kad neretai imamasi žmogaus embrionų tyrimų su vėlesniu šios gyvybės užuomazgos sunaikinimu. Tai sudėtingos situacijos, kurios primena „ėjimą skustuvo ašmenimis“ ir todėl reikalingas išskirtinis atidumas, ypač kada kalbama apie manipuliavimą žmogumi, jo integralumo ir orumo pažeidimą.

Popiežius neaplenkė ir istorinių dalykų, susijusių su skaudžia Vokietijos nacistinio teroro praeitimi, dėl kurios kentėjo ir Bažnyčia. Jis priminė, kad „daug Vokietijos krikščionių su dideliu dėmesiu laukia netrukus celebruojamų beatifikacijų kelių dvasininkų, kurie patyrė kankinystę nacių režimo (1933–1945) laikotarpiu“. Kunigas Gerhardas Hiršfeldas palaimintuoju paskelbtas Miunsteryje praėjusį sekmadienį, rugsėjo 19 dieną. Ateinančiais metais Viurcburge įvyks Georgo Hefnerio beatifikacija, o Liubeke palaimintaisiais bus paskelbti nacių nukankinti vokiečių kunigai – Johanesas Prasekas, Hermanas Langė ir Eduardas Miuleris. Taip pat bus pagerbtas kartu su jais nužudytas evangelikų liuteronų dvasininkas Karlas Fridrichas Stelbrinkas. Šių keturių dvasininkų išbandyta draugystė yra įspūdingas ekumenizmo, maldos ir kančios liudijimas tamsiuoju Vokietijos istorijos laikotarpiu, sakė Šventasis Tėvas.

Pasak Šventojo Tėvo, dabar yra svarbu apmąstyti totalitarizmo kankinių figūras dėl jų tvirto krikščioniško tikėjimo ir pasirengimo aukoti gyvybes dėl aukštų laisvės, taikos ir žmogiškojo orumo gynimo idealų. Tuo labiau kad dabartinėmis laisvos ir demokratinės visuomenės sąlygomis daugelio religingumas, kaip ir liudijimas, yra gerokai susilpnėjęs. „Galima netgi kelti klausimą, ar šiandien dar yra krikščionių, kurie be jokių kompromisų būtų tvirtais savojo tikėjimo garantais“, – teigė Popiežius. Jis apgailestavo, kad pastaruoju metu daugiau galima kalbėti apie paviršutiniškas ir viską leidžiančias religingumo koncepcijas, kada vietoj asmeninio ir Šventajame Rašte save apreiškusio Dievo, amžininkų protuose iškyla kažkokia mistinė ir tarpinė būtybė, kuri beveik neturi jokio santykio su žmogaus gyvenimu.

Šios koncepcijos vis labiau skatina diskusijas visuomenėje dėl teisingumo ir įstatymų veikimo srities, nes „jeigu apleidžiamas tikėjimas į asmeninį Dievą, iškyla alternatyvus „dievas“, kuris nieko nežino, nieko negirdi ir nieko nesako“. Esant tokiam bevaliam Dievui darosi vis sunkiau atskirti gėrį nuo blogio, kurie tampa ne prieštaraujančiais vienas kitam, bet vienas kitą papildančiais, taigi galbūt vienodai priimtinais. Tokioje absurdiškoje (bedieviškoje) situacijoje „žmogus praranda moralinę ir dvasinę atramą, kuri yra privaloma jo asmenybės visapusiškam vystymuisi“,– aiškino Benediktas XVI. Jis perspėjo, kad esant šiai tendencijai, visuomeniniam veikimui vis didesnę įtaką daro privatūs interesai. Valdžios ir galios siekimas kitų sąskaita gali atvesti į naujo totalitarizmo pavojų. (Jis jau regimas ir, Šventojo Tėvo žodžiais tariant, gali būti įvardijamas kaip reliatyvizmo diktatūra.)

Todėl naujai iškyla valstybės ir religijos santykio aktualumas – ypač per ryšius su šalies tradicinėmis Bažnyčiomis. (Vokietijoje maždaug pusė tikinčiųjų priklauso  Katalikų Bažnyčiai, o kita pusė – Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai.) Krikščionybė išlaiko fundamentalią reikšmę europinės civilizacijos ir tautinės kultūros pagrindams išlaikyti. „Žmonių visuomenė reikalauja ištikimybės tiesai“, – pažymėjo Šventasis Tėvas, atkreipdamas dėmesį į išskirtinę žiniasklaidos įtaką šioje srityje. Žiniasklaidos priemonių konkurencija yra didelė, todėl tenka labai stengtis, kad patrauktum skaitytojo dėmesį, tačiau dėl to atsakomybė dėl teisingo tikrovės atspindėjimo nemažėja. Ypač problemiška šiuo atžvilgiu yra valdžios pareigūnų viešai išsakoma pozicija – tai turi būti daroma pakankamai adekvačiu, apgalvotu ir nuosaikiu būdu pozityviai telkiant (o ne skaldant) visuomenę.

© 2010 „XXI amžius“