Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Markas Soloninas apie smegenų plovimą

Vytautas Visockas

Rusijos istorikas Markas Soloninas Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo 14–15 dienomis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvyko tarptautinė konferencija „Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose“. Buvo perskaityta keliolika pranešimų, diskusijose dalyvavo keliolika istorikų ir politikų. Gaila, kad neatvyko disidentas, rašytojas (Oksfordas, Jungtinė Karalystė) Vladimiras Bukovskis.

Konferencijoje dalyvavo lietuvių skaitytojams jau pažįstamas Rusijos istorikas Markas Soloninas, šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatęs savo knygos „Birželio 22-oji: katastrofos anatomija“ vertimą į lietuvių kalbą. Jis skaitė pranešimą „Demokratijos iššūkis totalitarizmui: nuo perestrojkos iki SSRS žlugimo. Atsitiktinumas, apsisprendimas ar neišvengiamybė?“ Beje, leidykla „Briedis“ rengia spaudai naują M. Solonino knygą „Mozgoimenije – suklastota didžiojo karo istorija“.

Apie suklastotą Antrojo pasaulinio karo istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete Markas Soloninas rugsėjo 13 dieną skaitė paskaitą, kurią įsirašiau į magnetofoną. Kol skaitytoją pasieks knyga, siūlau jo paskaitą, vietomis užrašytą pažodžiui, vietomis patrumpintą ir perpasakotą.

*  *  *

Paprastai aš pasakoju apie pozityvius dalykus. Šiandien Nerijus Šepetys iš manęs reikalauja papasakoti apie tai, ko nebuvo, t. y. apie „mozgoimenije“  – smegenų plovimą, teršimą. Smegenų plovimo tema tiesiog begalinė, nes Antrasis pasaulinis karas per 70 metų patyrė neįtikėtinai daug falsifikacijų.

Istorikas M. Soloninas savo paskaitoje žadėjo pateikti šešis pačius svarbiausius, labiausiai visų priimamus begėdiškiausius smegenų plovimo būdus.

Istorikui svarbiausia – šaltiniai, dokumentai. Pastaruoju metu skleidžiami gandai, kad Rusijoje visi karo metų archyvai išslaptinti. Jeigu ko nėra, tai to ir nebuvo. Akivaizdžiausias smegenų plovimas liečia mūsų istorikų darbo pagrindą – darbą su šaltiniais ir dokumentais. Koks šaltinis, toks ir rezultatas. Istoriko darbas – absoliučiai tikslus amatas, reikalaujantis konkrečios datos, fakto ir jo aprašymo. Istoriografija – ne plepėjimas.

Rusijoje yra priimtas įstatymas, pagal kurį slaptumo terminas – 30 metų. Po trisdešimties metų dokumentas turi būti išslaptintas, visiems prieinamas. 2010-aisiais turi būti prieinami net Afganistano karo, prasidėjusio 1979-aisiais, dokumentai. Apie vadinamąjį Didįjį tėvynės karą nėra ko nė kalbėti. Įstatyme pasakyta, kas yra „slapta“: tai paviešinimas dokumentų, informacijos, kuri gali padaryti žalos Rusijai, bet ne SSRS, išnykusiai po 1991 metų. Tad nesuprantama, apie kokį slaptumą, apie kokį Rusijos saugumą galima kalbėti, omenyje turint 1940-ųjų, 1941-ųjų dokumentus?

Slaptumo įstatymas ignoruojamas įvairiais būdais, vienas iš tokių – asmeninio gyvenimo paslapties išsaugojimas. Atsiranda plačios galimybės įstatymo nepaisyti, nes jei tai istoriniai dokumentai, vadinasi, kiekviename dokumente minimi žmonės. Kiekvienas dokumentas, saugomas kariniame arba valstybiniame archyve, mini žmones. Štai aš gaunu raštą, pasakoja M. Soloninas, su antspaudais, kuriame Rusijos Federacijos gynybos ministerijos archyvų tarnyba atsisako leisti susipažinti su dokumentu motyvuodama tuo, kad žmonės, minimi tame dokumente, man nedavė sutikimo paviešinti kai kurių jų asmeninio gyvenimo faktų. Mane domina 1941 metų dokumentai, todėl tų žmonių leidimo gauti nėra jokios galimybės, nes beveik visais atvejais tų žmonių jau nebėra. Tokį Rusijos archyvų tarnybos įžūlumą M. Soloninas apskundė, jis bus nagrinėjamas teisme. Rusijos Federacijos aukščiausiasis teismas yra apibrėžęs, kas laikytina asmeninio gyvenimo paslaptimi. Prie asmeninio gyvenimo paslapčių negali būti priskiriamos tos asmeninio gyvenimo aplinkybės, kurios reguliuojamos valstybės. Pavyzdžiui, jeigu vyras muša žmoną, turime aplinkybę, kurią reguliuoja valstybė, ir ji negali būti asmeninio gyvenimo paslaptis. Jeigu vyras muša žmoną, apie tai gali būti skelbiama žiniasklaidoje. Jeigu vyras su žmona gerai sutaria, valstybė nesikiša – tai jų asmeninis gyvenimas.

Jokiam kariniam dokumentui negali būti taikomas asmeninio gyvenimo paslapčių saugojimo įstatymas. Kariniame dokumente aprašomos aplinkybės, kuriose veikia pilietis, atliekantis karinę tarnybą. Nors reikalas absoliučiai aiškus, kol kas Rusijoje bandoma neigti akivaizdžius dalykus. Vadovaujantis senaties terminais, viskas, kas susiję su Antruoju pasauliniu, jau turi būti išslaptinta. Oficialiai taip ir yra.

M. Soloninas papasakojo, kaip jam pavyko patekti į Gynybos ministerijos archyvo vadinamąjį 16-ąjį fondą, kuriame saugomi generalinio štabo dokumentai. Mane atvedė prie durų, už kurių buvo kambarys, iki lubų užpildytas aplankais. Man ten leido pasižiūrėti: štai čia yra tie generalinio štabo operatyvinės valdybos 1941 metų dokumentai. Jau praėjo 69-eri metai, bet niekas iš istorikų tų dokumentų nematė. Tad kai jums kas sakys, kad Rusijoje viskas jau išslaptinta, turėkite omenyje, kad jums plaunamos smegenys, sakė istorikas M. Soloninas.

Naujausias smegenų plovimo atvejis nuskambėjo neseniai. Rusijoje yra valstybinis televizijos „Kultūros“ kanalas, kurio paskirtis – „nešti“ liaudžiai kultūrą. Rugsėjo 1 dieną šioje televizijoje kalbėjo Andrejus Sacharovas (vardas ir pavardė sutampa su didžio žmogaus Andrejaus Sacharovo vardu) – profesorius, akademikas, mokslų daktaras, o svarbiausia – Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto direktorius. Toje laidoje jo buvo paklausta apie lendlizo skolas. Instituto direktorius, akademikas, profesorius atsakė: „Amerikiečiai ėmė reikalauti mokėti auksu, ir ne kada nors vėliau, o dar tebevykstant karo veiksmams, karo metu. Šia prasme amerikiečiai mokėjo pinigus skaičiuoti ir nebuvo drovūs, buvo ciniški. Už viską sumokėta, taip pat ir auksu“. Štai taip pasakė Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto vadovas. M. Soloninas papasakojo, kaip buvo iš tiesų. Ginklai, karinė technika, žaliavos, maisto produktai ir t. t. – viskas, kas buvo sunaudota, kas buvo sulaužyta, kas prarasta fronte mūšių metu, tas nurašyta, už tą mokėti nereikėjo. Kas liko, tą reikėjo arba grąžinti, arba užmokėti pinigais. Tokia lendlizo esmė. Lendlizo keliu SSRS buvo pateikta visokio gero už 9,6 milijardo dolerių. To meto dolerių. O ką tai reiškia? 1000 to meto dolerių – tai 850 gramų aukso. Šitie 9,6 milijardo – tai 6,5 tūkstančių tonų aukso. Šis skaičius byloja, kad SSRS niekada negalėjo tiek užmokėti, nes tokių aukso atsargų neturėjo. Pridėjus pristatymo, remonto ir kitas išlaidas, susidarė 11 milijardų dolerių. Iš šios sumos amerikiečiai pareikalavo sumokėti 0,8 milijardo, t. y. mažiau dešimtosios dalies. Iš 0,8 milijardo SSRS sutiko sumokėti 0,3 milijardo. Šiuo metu, turint omenyje infliaciją, sumokėta 1 proc. visos lendlizo sumos. Karo metu amerikiečiai nė vienos kapeikos, nė vieno cento, nė vieno dolerio už lendlizo prekes nepaėmė.

Jeigu kas negarbingai pasielgė, tai būtent Stalinas su tada kariaujančia, kraujuojančia šalimi – Ispanijos Respublika. Sovietų Sąjunga 1936–1937–1938 metais teikė didžiulę internacionalinę pagalbą Ispanijos Respublikai kovoje su fašistais. Iš Ispanijos SSRS išvežė 500 tonų aukso, kuris sudarė 450 milijonų dolerių. Pusė šio aukso buvo įvertinta kaip atlygis už paramą ginklais, už kitą pusę tarsi pervedė pinigus į Europos banką: už juos pirkite kur norite, vežkite į kraujuojančią šalį kaip norite, mes su jumis esame visiškai atsiskaitę. Apie tai akademikas A. Sacharovas  „Kultūros“ laidoje nekalbėjo.

Antras momentas. Tikriausiai daug kas girdėjo apie kreiserį „Edinburgas“. Kai kalbama apie lendlizą, minimas ir kreiseris „Edinburgas“, 1942 m. balandžio 30 dieną vokiečių nuskandintas Atlante. Su juo nuskendo ir 5,5 tonos aukso. Taurusis metalas buvo iškeltas 1981–1986 metais dviejų ekspedicijų metu. Apie tai yra sukurtas dokumentinis filmas. Koks tai auksas? Tai tikrai užmokestis, bet ne už lendlizą, o už prekes iki SSRS ir Amerikos sutarties sudarymo.

Dar viena istorija, susijusi su lendlizu. Negaliu nepapasakoti puikaus anekdoto. Lendlizu buvo atgabenta medvilnės (žaliavos ir medvilninių audinių pavidalu). Kažkada kažkoks tarybinis vertėjas milijonus kvadratinių jardų kažkodėl pavertė milijonais pūdų. Vertimo klaida. Pasitaiko. Pasirodė pranešimas, kad į Sovietų Sąjungą buvo atgabenta 106 milijonai tonų medvilnės. 106 milijonai tonų medvilnės – negirdėta nesąmonė. Tokio kiekio medvilnės nėra visoje Žemės planetoje. Visame pasaulyje jos surenkama 15–20 milijonų tonų. Nėra tokių laivų, kurie galėtų atplukdyti 106 mln. tonų medvilnės. Amerikiečiai per 4 metus Sovietų Sąjungai lendlizu pristatė 17 mln. tonų. Kiekvienas specialistas, pamatęs tokią nesąmonę, iškart turėjo reaguoti, krūptelėti ir pasakyti autoriui: tu apsirikai. O ką padarė tarybiniai istorikai? Metų metais jie rašo, kad amerikiečiai į SSRS atgabeno 106 mln. tonų medvilnės, ir tai sudaro tik 6 proc. SSRS išauginamos medvilnės.   

Autoritetingiausias smegenų plovimas susijęs su labai autoritetingu žmogumi – Džonu Eriksonu. Istorikai, ypač tie, kurie specializuojasi karo istorijoje, šią pavardę žino. Šis profesorius parašė daug istorinių knygų, tarp jų ir „Stalingradą“, ir „Kelią į Berlyną“. Vakarų pasaulyje šios knygos laikomos auksiniu standartu Sovietų Sąjungos – Vokietijos karo istorijoje. D. Eriksonu remiamasi tada, kai norima ką nors pagirti. Kai jis mirė, nekrologą apie jį parašė net „Daily Telegraph“. Šiame nekrologe parašyta, kad jo dviejų tomų kūriniui plojo ne tik Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje, bet ir tarybiniai generolai.

Smegenų plovimo esmė tokia. D. Eriksono knygoje „Stalingradas“ yra 485 puslapiai teksto ir 92 puslapiai nuorodų į šaltinius. Puiku. Tačiau nė viena nuoroda nesusijusi su tekstu. Yra tekstas ir yra 92 puslapiai išvardintų knygų pagal temą. Tikiuosi, kad studentas kursiniame darbe taip nesielgia. 1995 metais D. Eriksonas išleido antrą knygos leidimą, kuriame pažymėjo, kad jis papildytas naujais tarybiniais šaltiniais, atsiradusiais po persitvarkymo. Šiame leidinyje atsirado viena vienintelė konkreti nuoroda.

M. Soloninas pademonstravo du žemėlapius-schemas. 1940 m. gruodžio mėnesį įvyko Raudonosios armijos aukščiausių vadų pasitarimas, po kurio 1941 m. sausio mėnesį dvi savaites prie šių žemėlapių buvo analizuojami būsimo karo variantai. Abiem atvejais kovos veiksmai vyko už SSRS sienų – fronto linija visur ėjo už Sovietų Sąjungos valstybinės sienos ribų, t. y. Sovietų Sąjunga ne gynėsi, o puolė. Apie priešo smūgio atrėmimą tame pasitarime ir pratybose nebuvo kalbos.

Ką apie tai parašė garsusis D. Eriksonas, klausia M. Soloninas. Atspėti nesunku. Jis parašė, kad pagal tų pratybų sumanymą Rytai turėjo atkakliai įsitvirtinti ir gintis sustiprintuose rajonuose, atremti smūgius iš Vakarų. Jis pažodžiui pacitavo žinomą sovietinį istorijos falsifikatorių Anfilovą. Didysis D. Eriksonas remiasi melagingu Anfilovo straipsniu, cituoja melagingą teiginį, piršdamas jį kaip tikrovišką įvykių aprašymą. Tokia vienintelė D. Eriksono nuoroda.

Apie „taikiai miegančius“ aerodromus. 2009 metais buvo sukurtas šešių serijų dokumentinis filmas „Apokalipsė“, skirtas Antrojo pasaulinio karo metinėms. 1941-ųjų birželio 22-ąją rodomi Sovietų Sąjungos aerodromai, skraido vokiečių lėktuvai, bombarduoja, šaudo. O diktoriaus balsu skelbiama: sovietų aviacija pasienio aerodromuose buvo sutriuškinta per kelias pirmąsias karo minutes. Per kelias minutes buvo sunaikinta tarybinė aviacija! Toks teiginys pralenkia netgi tarybinius falsifikatorius. Pastarieji visada sakydavo, kad tarybinė aviacija buvo sutriuškinta pirmąją karo dieną.

M. Soloninas parašė ir spaudai jau įteikė pirmą dvitomio knygą „Naujoji katastrofų analogija“, kuri kaip tik ir skirta šiai temai. Ten yra daugiau kaip 1000 archyvinių nuorodų, tikrų, ne tokių, kokiomis naudojosi D. Eriksonas. Pirmajame tome kalbama apie Odesos ir Kijevo karines apygardas. Pati didžiausia Sovietų Sąjungos aviacijos grupuotė buvo būtent Kijevo apygardoje, kuri tapo pietvakarių frontu. Ten stovėjo daugiau kaip 2 tūkstančiai karinių lėktuvų. Pirmą dieną aerodromuose buvo sunaikinta 135 lėktuvai, t.y. mažiau kaip 8 proc. Tai nereiškia, kad kiekvienas pulkas prarado po 8 proc. lėktuvų. Ten buvo 40 aviacijos pulkų. Penki iš keturių dešimčių buvo sunaikinti maždaug 50 procentų, kiti pirmomis karo dienomis apskritai nenukentėjo.

Nors apie tai rašau jau dešimt metų, kasmet birželio 22 dieną kartojama ta pati giesmelė: pirmomis karo valandomis arba minutėmis buvo sunaikinta sovietinė aviacija. Nors kuolą ant galvos tašyk – į faktus nereaguojama, piktinosi ir stebėjosi M. Soloninas.

Begėdiškai meluojama ir apie žmonių netektis. Kasmet, artėjant gegužės 9-ajai, spaudos konferencijose Gynybos ministerija kartoja: dabar nuodugniai suskaičiavome ir skelbiame galutinį karo aukų skaičių. Ir taip kasmet, nuo 1989-ųjų: 26,6 milijono. Paskaitoje M.Soloninas įrodė šio skaičiaus absurdiškumą, nepagrįstumą, tačiau dėl vietos stokos cituosime tik kelis sakinius: „Šie praradimai mažesni, bet vidinė logika, tarybinės ir dabartinės Rusijos oficialus mąstymas toks, kad kuo daugiau lavonų, tuo didesnis mūsų indėlis į pergalę. Todėl lavonų reikia kuo daugiau. Bet vėl: jeigu didinam žuvusiųjų skaičių, tai mūsų maršalai tampa ne tokie dideli“.

Tarybiniai žmonės laikė savo pareiga apgauti prakeiktus amerikiečius. Tai buvo garbės reikalas, didvyriškumas. Nuolat galvojome, kaip apmulkinti klasinį priešą, stengėmės mums nenaudingų dokumentų niekam niekada nerodyti. Štai ir viskas.

© 2010 „XXI amžius“