|
Provokuojamas atoveikis
Algimantas Zolubas
Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodantys rašiniai apie lietuvių tautos kaltes, sietinas su žydų genocidu, skatina aiškintis, tyrinėti, vertinti. Tačiau perdėtas, dažnai deramai neargumentuotas dėmesys sulaukia atoveikio, prilygstančio antisemitizmo skatinimui.
Lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas ne kartą savo publikacijose klausė KODĖL arba Kada KODĖL pavirs TODĖL? ir skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekti, kad šis reiškinys daugiau nepasikartotų. Tačiau kažkodėl niekas nebando aiškintis, viešai diskutuoti, todėl susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Panašu, kad mesdami vien kaltinimus kitiems ir keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti patys žydų veikėjai slepia priežastį, vengia aiškintis. Todėl kyla pamatuotas įtarimas, kad žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga.
Kai susipeša vaikai, o tėvui reikia surasti peštynių kaltininką, vaikai įvardija peštynių pradininką. Ir ne be pagrindo: pirmiau buvo veiksmas, o paskui atoveiksmis gal nelygiavertis, gal perdėtas, tačiau išprovokuotas.
Visuomenės gyvenime galioja daugelis gamtos arba mechanikos dėsnių, tik poveikio ir atoveikio kiekybinė išraiška gali būti nelygiavertė. Antai trečiasis Niutono dėsnis, atoveikį prilyginantis veiksmui, visuomenės gyvenime tinka tiek, kad jis patvirtina esant atoveikį tik tada, kai būna veiksmas. Tačiau atoveikis gali būti gerokai didesnis už veiksmą (kaip vaikų peštynėse pirmasis antrąjį krepštelėjo, antrasis pirmajam nosį sukruvino, o tretysis antrąjį sumušė). Vergų sukilimai, maištai, revoliucijos laikytini atoveikiais į valdančiųjų priespaudą, į žmogiškosios priedermės nevykdymą. Tačiau būna ir tokių sukrėtimų, kuriuos sukelia ne materialus poveikis, o ydingos idėjos, klaidatikystė.
Iš Senojo Testamento žinome apie baudžiantį Dievo pirštą, kuris yra atoveikis į Dievo valios nevykdymą, žmogaus klaidatikystę. Po pirmosios nuodėmės Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš rojaus, už Babelio bokšto statybą sumaišė žmonių kalbas, už stabų garbinimą, Dievo įsakymų nevykdymą siuntė bausmes. Per Mozę Dievas įspėjo izraelitus: Jei nebūsite paklusnūs, išblaškysiu jus tarp pagonių, ir jūsų žemė bus dyka. Tačiau izraelitai nepaisė įspėjimų, ir 722 metais prieš Kristų Asirijos karalius Salmanasaras pavergė visą šalį. Dar ne kartą pranašų dėka izraelitai buvo atsigavę, ne kartą atkrito į klaidatikystę, ne kartą turėjo patirti Dievo baudžiantį pirštą ir Jo gailestingumą. Pranašo Izaijo (747695 m. prieš Kristų) išpranašautas Mesijas gimė prieš du tūkstančius metų, tačiau išrinktoji tauta Jo nepripažino. Mesijo žydai tebelaukia
Troškimus, motyvus, prisiminimus, nuslopintus ir išstumtus į pasąmonę ir pačiai asmenybei nesuvokiant darančius poveikį jos elgesiui, psichoanalitikai vadina kompleksu. K. Marksas buvo netikintis žydas, tačiau judaizmas, Senasis Testamentas, be abejonės, jam buvo pažįstami, o sprendžiant iš jo elgesio, iš jo mokslo galima tvirtinti, kad jis nebuvo laisvas nuo išrinktosios tautos bei mesianizmo kompleksų. Savo ekonominiu mokslu jis pasišovė įdiegti komunistinio rojaus žemėje religiją. Išrinktąja tauta paskelbęs proletariatą, paniekinęs ir pasmerkęs visus tikėjimus, pats vaidino mesiją, ragino vadovautis komunistine ideologija, garbinti jos stabus.
Nepripažinusi Kristaus-Mesijo, nes Jis neatėjo kurti ir nesukūrė rojaus žemėje, žydų tauta liko laukti Mesijo, kuris sukurtų rojų žemėje. Labai panašu, kad paviršutiniško tikėjimo arba netikinti žydų dalis, mesianistinio ir išrinktosios tautos kompleksų vedama, naujuoju mesijumi laikė Marksą. Marksui tapus judaizmo reformatoriumi, komunizmo rojaus žemėje idėjos tėvu, naujos sektos, naikinančios žmogaus dvasią ir laikančios aukščiausia vertybe buitį, šalininkų radosi visuose kraštuose. Sektai virtus plačiu judėjimu dėl šviesios komunizmo ateities buvo siekiama pasaulinės revoliucijos ir visuotinio vadovavimo. Išnaudojamo ir skurstančio proletariato primityviai mąstysenai naujos marksistinės idėjos nebuvo lengvai suvokiamos, bet patrauklios. Nors savo ideologijos marksistai religija nelaikė, tačiau ji turėjo aiškių religijos požymių: buvo nevykusiai kopijuojamos ir mėgdžiojamos charizminės apeigos, garbinami gyvi ir mirę marksistinės ideologijos stabai. Sovietų Sąjungoje krikštą ir sutvirtinimą pakeitė įsirašymas į pionierius ir komjaunuolius, dvasininkus komunistų partijos sekretoriai. Išpažintys (savikritika) buvo atliekamos kolektyvui, partiniam biurui ar čekistams, Velykas ir Kalėdas pakeitė gegužės 1-osios ir spalio perversmo šventės. Buvo apeigos, giesmės ir maldos (stabus ir partiją šlovinančios dainos, eilėraščiai, šventiniai šūkiai), procesijos (demonstracijos) su vėliavomis ir stabų portretais. Stabmeldystė buvo valstybinė, todėl jai tarnavo spauda, radijas, televizija, teatras, kinas, socrealistinis menas ir tokia pat literatūra.
Palankiausią dirvą savo naujajai religijai Marksas matė išvystyto kapitalizmo šalyje Vokietijoje, kuri jau buvo patyrusi sėkmingą krikščioniškąją reformaciją. Šis atviras siekis susilaukė tokio atoveikio, kad ne tik pats komunistinės ideologijos tėvas buvo išvytas iš Vokietijos, bet ir visi žydai sulaukė kraupios tragedijos. Atėjus Hitleriui į valdžią, nacionalsocializmo ideologija paskelbė vokiečius išrinktąja tauta, išskirtine arijų rase, siekė besąlygiškos viršenybės virš kitų, todėl atoveikis į komunistinę ideologiją buvo itin stiprus ir tapo žydų genocido priežastimi bei pradžia.
Priešingai nei planavo marksistai, gudraus politinių intrigų kurpėjo Lenino dėka Markso mokslas per 1917 metų perversmą rado terpę labiausiai atsilikusioje neišvystyto kapitalizmo šalyje Rusijoje. Tai, kad pirmojoje Lenino vyriausybėje 80 proc. liaudies komisarų buvo žydai, rodo, jog atitrūkę nuo savo tautos kamieno, atitrūkę nuo tikrojo tikėjimo, įtikėję Marksu-mesiju, tie žydai metėsi į klaidatikystę. Visos kitos religijos buvo paniekintos, pavadintos opijumi liaudžiai, jų vietą užėmė buldozerinis ateizmas ir marksistinė ideologija. Rusijoje ir vėliau SSRS itin nuožmiai buvo niekinama ir naikinama Bažnyčia, dvasininkai, laisvinama erdvė naujai religijai marksistinei ideologijai. Tačiau netoli Maskvos centro buvo įsteigtos dvi košernios švarios, pagal žydų tikybos įsakymus gyvulių ir paukščių maistui apdoroti skirtos įmonės, prasidėjo arši kova su antisemitizmu. Čia verta atkreipti dėmesį į raudonojo teroro, kaip kovos su antisemitizmu, kilmę.
Įvertinus Rusijos bolševikinės viršūnės tautinę sudėtį, turime pripažinti, kad esminis raudonojo teroro dėmuo buvo vadinamoji kova su antisemitizmu, kuri iš pat pradžių ir buvo bolševikų baudžiamosios politikos tikslas. Jau 1918 metais buvo paskelbtas cirkuliaras apie antisemitinės propagandos ir kontrrevoliucinės agitacijos uždraudimą (Izvestijos, 1918 04 28), o tų metų liepos mėnesį Leninas pasirašė dekretą, kuriame nepaklusniuosius siuntė už įstatymo ribų, kas tuometine kalba reiškė sušaudymą (Izvestijos, 1918 07 27). Šis antisemitinis dekretas drauge su rugsėjo dekretu apie raudonąjį terorą atvėrė kelią dvasininkijos ir buvusių carinės Rusijos pareigūnų naikinimui, nuožmiam kontrrevoliucionierių persekiojimui. Antisemitizmą sutapatinę su kontrrevoliucija, bolševikai savo valdžią sutapatino su žydų valdžia.
Šalyse, kuriose komunistų partijos veikla buvo uždrausta, ji veikė pogrindyje. Lietuvoje toks pogrindis nebuvo gausus, tačiau žydams priskirtinas vadovaujantis ir itin aktyvus vaidmuo.
Būtų tarsi neteisinga pabrėžti tautybę komunistinėje veikloje, tačiau, ieškant atsakymo į klausimą KODĖL, tautybės veiksnys dėl anksčiau paminėtų priežasčių iškyla į reikšmingą vietą, nes su juo buvo susijusi ir ydinga marksistinė ideologija, nuožmus ateizmas, smurtinis susidorojimas su kitamaniais. Kai Vokietijoje antisemitiniai išpuoliai įsisiautėjo, o Lietuvą okupavo SSRS, daugelis žydų okupantus sutiko ypač palankiai, jiems talkino, aktyviai veikė represinėse struktūrose, nes juos laikė sergėtojais nuo fašistinio pavojaus. Tardomi, kankinami, tremiami ir žudomi lietuviai matė ir savus komunistų talkininkus, tačiau jei savuose matė tik komunistines pažiūras, tai žyduose tų pažiūrų lopšį. Prasidėjus vokiškajai okupacijai, kai sovietai buvo išvaryti, daugelis žmonių, patyrusių sovietinį smurtą, naujuosius okupantus sutiko kaip išvaduotojus. Radosi lietuvių, kurie, keršto vedami, kolaboravo su okupantais, dalyvavo žydų žudynėse. Tačiau tai nebuvo Lietuvos valstybės veiksmai, nes valstybingumas buvo prarastas, ir tai nebuvo tautos atstovų veiksmai, nes tokiems veiksmams tauta jų neįgaliojo. Tuo pat metu krikščioniškų pažiūrų žmonės, kurių buvo žymiai daugiau nei kolaborantų, gelbėjo žydus, smerkė smurto veiksmus. Tai liudija organizacijos Yad Vashem už nesavanaudišką pagalbą žydams jų genocido metu atminimo medaliais apdovanoti 780 Lietuvos piliečių. Šia proga derėtų paklausti tų, kurie skelbia lietuvius esant žydšaudžių tauta, ar atsirado bent vienas eilinis žydas ar SSRS užimantis pakankamai įtakingas pareigas, kuris būtų gelbėjęs lietuvius nuo komunistinių represijų?.. Būtų įdomu išgirsti apie tokius asmenis. Tikėtina, mūsų valstybės vadovai taip pat galėtų juos pagerbti atitinkamais apdovanojimais.
Kai Rusijai, vaizdžiai tariant, buvo nusukta galva ir išplėšta siela, nesužlugdytos dorovės žydai Aleksandras Ginsburgas, Ernstas Neizvestnas, Aleksandras Galičius, Anatolijus Ščeranskis, Eitanas Finkelšteinas, Jelena Bonner ir daugelis kitų, suvokdami, kad Marksas nebuvo mesijas, o komunizmo rojus utopija, Sovietų Sąjungoje pradėjo disidentinį judėjimą.
Taigi J. Mikelinsko keliamas klausimas KODĖL yra pagrįstas, o zurofų, vyzentalių ir oficialių Izraelio valstybės atstovų kaltinimų lietuvių tautai akivaizdoje išlieka aktualus, vertas viešo nagrinėjimo. Vangumas reiškinį aiškintis laikytinas nenoru atsigręžti į komunistinės ideologijos ištakas, į klaidatikystę, pakėlusią aukso veršį į altorių garbę, į tą kūną ir dvasią žudantį komunistinį veiksmą ir į tautinį žydų genocidą, nelygiavertį, žiaurų, tačiau atoveikį.
Prisiminus rašinio pradžioje vaizdumui pateiktas vaikų peštynes, galima teigti, kad tas pirmojo vaiko krepštelėjimas ir išprovokavo peštynes, per kurias nukentėjo visi vaikai. Markso komunistinis krepštelėjimas ne tik sukėlė atoveikį, pasireiškusį tautiniu genocidu. Komunistinės ideologijos marksistinės klaidatikystės pagrindu įvykdytas nuožmiausias tautų genocidas nusinešė per šimtą milijonų gyvybių, buvo dvasiškai luošinamos ir fiziškai naikinamos ištisos tautos (jis neaplenkė ir SSRS gyvenusių žydų). Komunistinio ideologinio genocido formulė paprasta: kas ne su mumis, tas prieš mus, tas priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir naikino milijonais tautiniu, religiniu, socialiniu bei kitokiu pagrindu.
Nedera kaltinti visos žydų tautos dėl pagimdytos ir paskleistos klaidatikystės, tačiau kai kuriems tos tautos veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, lietuvius vadinantiems žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti savo tautiečių klaidas ir kaltes, klaidatikystę, sukėlusią pasaulinio masto tragediją ideologinį genocidą, ir patiems atsiprašyti.
KODĖL arba Kada KODĖL pavirs TODĖL? nagrinėti ir aiškintis reikia. Tik nedera to daryti su kaltinimais ar pykčiu, vien tvirtinant, kad taip buvo, bet nenagrinėjant priežasčių KODĖL. Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis pasirodantys Leonido Donskio pamokslėliai, piktai primenantys lietuvių tautos kaltes, iš tikrųjų yra antisemitizmą provokuojantys veiksniai. Pamokslėlių autoriui, išpopuliarėjusiam televizijos laidoje Be pykčio ir tik dėl to tapusiam europarlamentaru, derėtų įsisąmoninti: pyktis blogas patarėjas. Lietuvoje provokuoti antisemitizmą, o po to su juo iš ES sakyklos kovoti negarbingas ir nedoras užsiėmimas.
© 2010 XXI amžius
|