Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Artimieji Rytai – Vyskupų Sinodo akiratyje

Mindaugas BUIKA

Asamblėjos programa ir paskirtieji vadovai

Ateinantį sekmadienį Vatikane prasidės Vyskupų Sinodo ypatingoji asamblėja „Katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose: bendrystė ir liudijimas. Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32). Ši asamblėja, be abejonės, susilauks didelio tarptautinio dėmesio – ir, žinant visuotinį jautrumą regione vykstantiems prieštaringiems tiek religinio, tiek ir politinio bei socialinio pobūdžio procesams, – ne tik krikščioniškoje plotmėje. Pagal numatytą programą dvi savaites truksiantis susitikimas prasidės spalio 10 dieną visų dalyvių Šv. Petro bazilikoje celebruojamomis šv. Mišiomis, kurioms vadovaus Sinodą sušaukęs popiežius Benediktas XVI.

Spalio 11-ąją paskirtasis asamblėjos generalinis relatorius (debatų apibendrintojas) Aleksandrijos (Egiptas) koptų katalikų patriarchas Antonijus Nagibas įvadiniu pranešimu pradės bendruosius posėdžius. Posėdžiuose turės galimybę pasisakyti visi, dalyvaujantys Sinodo darbe. Debatus koordinuos paskirtieji asamblėjos vadovai – deleguoti pirmininkai: Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas kardinolas Leonardas Sandris ir Antiochijos sirų katalikų patriarchas Ignacas Jusufas III Junanas bei asamblėjos atsakingasis sekretorius Kipro maronitų arkivyskupas Jozefas Sucifas. (Šventasis Tėvas paskyrė ir šios Vyskupų Sinodo asamblėjos garbės pirmininkus (ad honorem) labai solidaus amžiaus Antiochijos (Libanas) maronitų patriarchą kardinolą Nazralą Pjerą Sfeirą ir Babilono (Irakas) chaldėjų patriarchą kardinolą Emanuelį III Delį.

Spalio 18 dieną bendruosius posėdžius pabaigus patriarcho A. Nagibo pranešimu, Vyskupų Sinodas tęs darbą kalbinėse grupėse. Numatytos darbo grupės italų, anglų, prancūzų, ispanų ir, žinoma, arabų kalbomis. (Bažnyčios hierarchai į asamblėją atvyks iš viso pasaulio, bet daugiausia jų bus iš Artimųjų Rytų.) Tose darbo grupėse bus parengtos baigiamosios Sinodo išvados bei siūlymai, kurių galutinį sąrašą dalyvaujantys hierarchai patvirtins balsavimu.

Asamblėjos dalyviai paskelbs Kreipimąsi į pasaulio krikščionis, o popiežius Benediktas XVI pagal Sinodo pateiktus siūlymus parengs oficialų baigiamąjį dokumentą. Vadinamasis Posinodinis apaštalinis paraginimas bus paskelbtas per artimiausius kelis mėnesius. Artimiesiems Rytams skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos uždarymas vyks spalio 24 dieną (vėl sekmadienį) Šventojo Tėvo ir visų jo dalyvių aukojamomis šv. Mišiomis.

Tikėjimo lopšyje – nelengvi išbandymai

Apie Popiežiaus sprendimą sušaukti ypatingą pasaulio krikščionių ganytojų asamblėją buvo pranešta 2009 metų rudenį. Taip Benediktas XVI patenkino daugelio regiono Bažnyčių vadovų prašymus ir ryžosi dar kartą priminti Šventosios Žemės bei visų krikščioniškųjų Rytų svarbą visiems Kristaus išpažinėjams pasaulyje. „Artimieji Rytai užima ypatingą vietą visų krikščionių širdyse, kadangi kaip tik ten Dievas pirmiausia save apreiškė mūsų tikėjimo tėvams“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, pristatydamas būsimojo Vyskupų Sinodo darbo dokumentą „Instrumentum laboris“. Dokumentas buvo oficialiai paskelbtas birželio mėnesį, per popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Kiprą, kuris tradiciškai yra laikomas Artimųjų Rytų regiono dalimi.

„Gerai žinome, kad daugelis iš jūsų kenčia didelius išbandymus dėl dabartinės situacijos regione“, – kalbėjo Šventasis Tėvas į Kiprą susitikti su juo atvykusioms gausioms Artimųjų Rytų šalių krikščionių delegacijoms. Situaciją šiame regione lemia islamiškasis fundamentalizmas, kuris reiškiasi nesibaigiančiais teroro aktais, nesureguliuojamas Izraelio ir Palestinos arabų konfliktas, sunkiai valdoma padėtis Irake ir kiti dalykai. Padėtį atspindi dramatiškas įvykis Turkijoje: čia birželio 3 dieną, Popiežiaus vizito į Kiprą išvakarėse, buvo nužudytas Anatolijos katalikų ganytojas vyskupas Luidžis Padovezė, daug prisidėjęs prie būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos rengimo.

Dėl nepatenkinamos Artimųjų Rytų krikščionių padėties jų skaičiaus nuolat mažėja. Dabar visame regione, nuo Egipto iki Irano, gyvena apie 15–17 milijonų krikščionių, kur jie sudaro vidutiniškai 4–6 proc. vietos gyventojų. Libano valstybėje, kur visada buvo didžiausia krikščionių koncentracija, jų dalis nuo 70 proc. pirmoje XX amžiaus pusėje sumažėjo iki 25–40 proc. (skirtingais vertinimais). Palestiniečių krikščionių dalis sumažėjo iki 2 proc. nuo buvusių 15–20 proc. tais laikais, kai kūrėsi Izraelio valstybė. Krikščionių Irake dramatiškai sumažėjo per pastaruosius karus – iki 400 tūkstančių (1987 metais jų buvo 1,5 milijono). Vietos ganytojai perspėjo, kad jei pasitraukus amerikiečiams Irake prasidėtų pilietinės kovos, tai ten krikščionių gali visai nebelikti.

Darbo dokumento „Instrumentum laboris“ įžangoje Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola Eterovičius pagrįstai tvirtina, kad „dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose kai kuriais aspektais yra panaši į tą, kurią Šventojoje Žemėje patyrė pirmosios krikščionių bendruomenės“. Iš tikrųjų, prieš beveik du tūkstančius metų Kristaus išpažinėjų buvo nežymi mažuma, jiems teko kentėti valdžios ir daugumos vietos gyventojų priešiškumą ir persekiojimus. Nepaisant sunkumų tuometinėje senojoje Romos imperijoje jie drąsiai skelbė ir liudijo Dievo Žodį visoje pilnatvėje, įskaitant meilę priešams iki „kankinystės už ištikimybę gyvybės Viešpačiui“.

Krikščionių ir musulmonų santykių bruožai

Dokumente „Instrumentum laboris“ akcentuojamas religijos laisvės Artimuosiuose Rytuose poreikis, kuri čia suprantama labai savotiškai. Tai yra religinių apeigų laisvė, o ne sąžinės laisvė – laisvė tikėti ar netikėti ir keisti religiją. „Rytuose religija iš esmės yra socialinis ar netgi nacionalinis, bet ne individualus pasirinkimas, – pažymima būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumente. – Todėl į religijos pakeitimą žiūrima kaip į visuomenės, kultūros ir tautos išdavystę, kadangi visas gyvenimas remiasi religine tradicija“. Musulmonams šiame regione pakeisti religiją dažnai netgi draudžia valstybės įstatymai, labai reti jų atsivertimai į krikščionybę priimami kaip prozelitizmo pasekmė.

Kita vertus, krikščionių perėjimai į islamą yra skatinami ir taip kartais įvyksta, bet dažniausiai ne dėl įsitikinimo, o dėl asmeninės naudos. Taigi musulmoniškasis prozelitizmas Artimųjų Rytų šalyse vyksta atvirai, nors krikščionys jį atmeta, o kai kurios iš Vakarų atėjusios evangelinės sektos jį ir praktikuoja, pastebima dokumente „Instrumentum laboris“. Jame pažymima, kad Dievo Žodžio skelbimas islamiškoje aplinkoje reikalauja gilesnio apmąstymo, ir toks „pozelitizmas, kuris naudoja Evangeliją neatitinkančias priemones, yra smerktinas“. Evangelizacija musulmonų visuomenėje pirmiausia turi vykti per liudijimą: „katalikų bendruomenių karitatyvinė veikla pasiekiant vargingiausius ir atstumtuosius be jokios diskriminacijos akivaizdžiai atstovauja krikščioniškojo mokymo sklaidai“.

Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumente pripažįstama, kad krikščionių mažumos ir musulmonų daugumos santykiai Artimuosiuose Rytuose yra gana sudėtingi. „Ir pirmiausia dėl to, kad musulmonai neskiria religijos nuo politikos, ir dėl to krikščionys pastatomi į jautrią tarsi „ne piliečių“ situaciją“, nors šiose šalyse krikščionybė atsirado žymiai anksčiau nei iškilo islamas. „Raktas į krikščionių ir musulmonų sambūvio sėkmę glūdi religijos laisvės ir žmogaus teisių pripažinime“, – konstatuoja „Instrumentum laboris“, kuris buvo parengtas remiantis  regiono Bažnyčių hierarchų rekomendacijomis. Svarbu, kad krikščionys neužsidarytų į izoliuotus „getus“, neužimtų tik gynybinės pozicijos, kas dažnai būdinga religinėms mažumoms. Jie turi jaustis natūraliais savo šalių piliečiais ir bendradarbiauti su musulmonais „skatinant socialinį teisingumą, taiką ir laisvę, ginant žmogaus teises, gyvybės ir šeimos vertybes“.

Darbo dokumente, be kita ko, analizuojamas ir modernumo klausimas, nes dažnai musulmonai čia pirmiausia įžvelgia ateizmą ir amoralumą. Žinoma, vakarietiška modernizacija eina kartu  su kultūrine invazija, kuri kelia grėsmę tradicinei vertybių sistemai, pripažįsta „Instrumentum laboris“. Tačiau modernume taip pat reikia pastebėti kovą už teisingumą ir lygybę, teisių gynimą, todėl katalikiškasis švietimas ir auklėjimas stengiasi ugdyti asmenį, pajėgų atskirti šiuolaikiškumo gerąsias ir blogąsias puses. Šioje srityje krikščionys ir musulmonai turi taip pat aktyviai bendradarbiauti, priešinantis bedievybės, ateizmo, materializmo, netgi naujojo reliatyvizmo ir indiferentizmo plėtotei, kuri gresia suardyti šeimą, visuomenę ir Bažnyčią.

© 2010 „XXI amžius“