Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Slaptieji  takai

Baltijos šalių kontržvalgyba   rusiškų leidinių akimis

Gintaras Visockas

Lietuvos, Latvijos ir Estijos žvalgybos rusų kalba leidžiamuose  laikraščiuose, žurnaluose bei internetiniuose portaluose dažniausiai traktuojamos kaip agresyvios ir absoliučiai nuo JAV ar Didžiosios Britanijos priklausomos struktūros. Žinoma, ir mūsų kontržvalgybos padalinius traktuoja taip pat nepalankiai. Rusakalbė spauda ir negali būti palanki nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusių šalių žvalgybai ir kontržvalgybai. Pavojingiausia tai, kad rusakalbėje spaudoje apie mūsų kontržvalgybą pateikiama daug netiesos, kuri, žinoma, dažniausiai atrodo patraukliai ir netgi įtikinamai.

2001 m. gruodžio 19-ąją viename rusiškame portale pasirodė publikacija „Kaip vokiečiai kovoja su mafija“. Toji publikacija – tai „Deutsche Welle“ žurnalisto Jefimo Šumano per radiją perskaityto komentaro perpasakojimas. Rašinys informuoja, kaip Vokietijos specialiosioms tarnyboms sekasi kovoti su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis, plūstančiomis į šalį iš Vidurio ir Rytų Europos. Vokiečių policijos ekspertai neslepia, jog serbų, italų, lenkų, rusų, bulgarų ar albanų nusikaltėliai – gudrūs, žiaurūs ir pavojingi. Bet pačiais žiauriausiais ir pavojingiausiais nusikaltėliais tame rašinyje kažkodėl įvardinti lietuvių tautybės vyrai. Pasirodo, lietuviai pavojingesni net už albanus ar serbus, kurie nuo seno pasižymėjo gebėjimu kurti veiksmingas nusikaltėlių struktūras. Pateikti net skaičiai, kiek Vokietijoje nusikaltimų padaro lietuviai – ogi net du procentus. Iš pirmo žvilgsnio toks skaičius – nedidelis. Tačiau omenyje turint aplinkybę, jog lietuvių Vokietijoje – itin mažai, tai ir tie du procentai tampa įspūdingi.

Ten taip pat rašoma, kad lietuviai specializuojasi užsakomosiose žmogžudystėse, kad už šias paslaugas reikalauja mažesnio honoraro nei, sakykim, italai ar serbai. Nurodomos net sumos: 8–10 tūkst. JAV dolerių. Be to, teigiama neva lietuviai puikiai moka plėšti juvelyrines parduotuves – jie paprasčiausiai visureigiu taranuoja stiklines parduotuvių sienas, per kelias minutes iš vitrinų pačiumpa vertingiausias brangenybes ir sėkmingai pabėga, mat Vokietijos policija į įvykio vietą suspėja atvažiuoti tik po dviejų minučių. Taigi mes „pagerbti“ kaip patys gabiausi nusikaltėliai visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Pelnytai ar ne – sunku pasakyti.

* * *

2007-ųjų kovo 15-ąją portale regnum.ru paskelbtas straipsnis „Vyriausiasis Lietuvos kontržvalgybininkas: aš tapau VSD išdavikų auka“. Šios publikacijos autorius analizuoja, dėl ko atleidžiamas tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius. Primenama, kad tuomet posėdžiui pirmininkavęs Andrius Kubilius suteikė teisę tarti paskutinįjį žodį parlamentarų nepasitikėjimą praradusiam VSD vadovui. Seimo statutas neva nenumato tokios privilegijos – atleidžiamam pareigūnui nesuteikiama galimybės pasiteisinti. Bent jau taip kalbėjo parlamentaras Algimantas Matulevičius. Tąsyk viskas apsivertė aukštyn kojomis – A. Pociaus atleidimo procedūra buvo atidėta. Mat iš Seimo tribūnos tuometinis VSD generalinis direktorius pateikė intriguojančių versijų, esą jį iš VSD vadovo kėdės išversti nori būtent tie Lietuvos saugumo pareigūnai, kurie parsidavė Rusijos žvalgybai.

Šiame rusiškame portale ganėtinai smulkiai išdėstoma VSD vadovo A. Pociaus versija, kaip neva Rusijos žvalgyba sužinojo apie Lietuvos planus „Mažeikių naftą“ parduoti lenkams. Esą šią informaciją už 100 tūkst. eurų honorarą Rusijai pardavė Lietuvos saugume dirbantys vadinamieji „kurmiai“. Suprask, nemalonumų jis, A.Pocius, sulaukė vos tik pradėjęs aiškintis, kas gi tie „kurmiai“, pardavę į Rytus strategiškai svarbią informaciją. Spaudimas trauktis iš VSD dar labiau sustiprėjo, kai jam beveik pavyko demaskuoti Lietuvos saugume veikiančius „kurmius“.

Be to, jis ėmė narplioti ir keletą iki tol neišaiškintų rezonansinių žmogžudysčių. Kai kurie politikai nuolat priekaištaudami klausinėdavo, kodėl tos bylos neišaiškintos. Bet kai tik jis ėmė jas narplioti – vėl negerai. Pasak minėto rusiško portalo, ši Lietuvos vyriausiojo žvalgybininko kalba tapo tarsi šaltu dušu parlamentarams, ir jie nedrįso atleisti A. Pociaus. Taigi minėtoje publikacijoje bandoma sudaryti įspūdį, jog Lietuvos saugumui vadovavęs A. Pocius buvo būtent tas vadovas, kuris norėjo neutralizuoti VSD struktūrose veikiančius rusų šnipus. O Lietuvos parlamentarai, kurie reiškė nepasitikėjimą, tarsi talkino VSD struktūrose įsitvirtinusiems rusų agentams.

* * *

Įsiminė 2010-ųjų rugpjūčio 2-ąją baltarusių internetiniame portale kompromatBy.com pasirodęs Michailo Podoliako straipsnis „Litovskij gambit“. Beje, šioje publikacijoje itin plačiai žvelgiama į Lietuvos ir Baltarusijos saugumo tarnybų tarpusavio grumtynes. Publikacijoje reiškiamos užuominos, jog V. Pociūnas buvo visai ne tas, kuo dėjosi ir kuo jį šiandien laiko dauguma lietuvių. M. Podoliako rašinyje analizuojamas ištisas problemų kamuolys: kodėl buvo nušalintas prezidentas Rolandas Paksas, kodėl atlikta krata Aurimo Drižiaus „Laisvame laikraštyje“, ar tikrai pulkininkas V. Pociūnas demaskavo lietuvius, kurie vogė Baltarusijos opozicijai iš Vakarų siunčiamus pinigus, kas Maskvai nutekino informaciją, jog oficialusis Vilnius „Mažeikių naftos“ neketina parduoti „Lukoil’ui“, ar „Dujotekana“ tikrai priklauso nuo Rusijos?

Publikacijos autorius pastebi, kad maždaug iki 2006-ųjų metų baltarusių KGB buvo stipri tarnyba, turėjusi gerą analitinį centrą ir savo šnipus strategiškai svarbiose valstybėse. Užsimenama ir apie Baltarusijos KGB „briliantą“, užimantį atsakingas pareigas Vilniuje, o iš tiesų ištikimai tarnaujantį Minsko interesams. Būtent tas „briliantas“ Baltarusijos valdžiai padėjo kontroliuoti finansinius srautus, plūstančius opozicijai iš Vakarų. Tačiau po 2006-ųjų Baltarusijos KGB nusilpo. Visa informacija, kurią ji sugebėdavo gauti, būdavo surinkta išimtinai tik iš viešųjų kanalų. Ir tai kažkokiu būdu susiję su pulkininko V. Pociūno žūtimi.

 Publikacijoje pabrėžiama, kad čia specialiai supinti keli žaidimai: kad melas atrodytų tarsi neginčijama tiesa, o tiesa būtų panaši į dezinformaciją. Pavyzdžiui, čia pateikiama versija, esą „Dujotekana“ iš pradžių buvo „Lukoil“ konkurentė, nė per nago juodymą netarnavusi Kremliaus interesams. Todėl viešojoje erdvėje ją ir pradėta šmeižti, kompromituoti.

Ten pat rašoma, kad tos jėgos, kurios nužudė pulkininką V. Pociūną, iš tiesų greičiausiai stengėsi išsaugoti rusų agentus, infiltruotus į Lietuvos struktūras. V. Pociūno mirtis reiškia ir tai, kad buvo grumtasi dėl Lietuvos VSD kontrolės, kurią ir vėl laimėjo... Rusija. Žodžiu, bendras publikacijos kontekstas – nepalankus šviesiam pulkininko V.Pociūno atminimui.

* * *

Verta dėmesio ir specialiosiomis tarnybomis besidominčios internetinės svetainės agentura.ru publikacija „Žertvy reformy“. Publikacijos autorius teigia, kad Baltijos šalys stipriai apsiriko, pradėjusios kurti savo kontržvalgybas ir atsisakiusios buvusių KGB specialistų paslaugų. Neva Baltijos valstybės pasirinko vadinamąjį „nulinį“ variantą – ne reformavo, bet ėmė kurti visiškai naują struktūrą, todėl neteko profesionalių analitikų, operatyvininkų. Ir būtent dėl to iki šiol nepajėgia savarankiškai dirbti. Skirtumas tik toks: jei anksčiau lietuvišką padalinį kuravo iš Maskvos, tai dabar – iš Vašingtono ar Londono. Rusijos FSB įsitikinusi, kad „pribaltai nepajėgia dirbti savarankiškai, ir be Vakarų paramos“. Latvijai vis didesnę įtaką daro vokiečiai ir švedai. Nepaisant šios aplinkybės, pagrindinė pagalba Latvijai vis dėlto ateina iš Amerikos. Latviai kolegoms amerikiečiams neva sudarė išskirtines sąlygas: esant būtinybei JAV žvalgybų atstovai gali naikinti ir pastatus, ir žmones, kuriuos manys esant reikalingus sunaikinti. Tokia nuostata neva reikalinga sėkmingai kovai su terorizmu.

Panaši padėtis – ir Lietuvoje. Pasak agentura.ru, Lietuvoje įsikūrusi pati stambiausia CŽV rezidentūra. Publikacijoje minimas kažkoks Keitas Aidema, kuris tarsi ir amerikiečių verslininkas, o iš tiesų 1991–1992 metais Lietuvoje lankėsi kaip žvalgybininkas. 1992 metais šis žmogus į Vašingtoną sugrįžo su itin vertinga kasete, kurioje nufilmuota, kaip rengiami rusų specialiosios paskirties kariai. Šią kasetę jankiai neva medžiojo ištisus penkerius metus, bet įsigijo tik lietuvių dėka..

Agentura.ru publikacijoje daug pasakojama ir apie estų žvalgus, kurie 1998–2001 metais labai intensyviai ir įžūliai bandė šnipinėti Pskovo, Kaliningrado, Sankt Peterburgo ir Maskvos srityse. Tačiau budrūs FSB kontržvalgybininkai visus estų šnipus demaskavo ir išsiaiškino, kad šie darbavosi ne Estijos, o amerikiečių ir britų labui. Mat rinkti informaciją apie karinius objektus Pskove ar Kaliningrade jiems liepė JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos.

Minėtoje publikacijoje esama net Latvijos politiko Janio Adamsono komentaro, kuris tvirtina, esą amerikiečių žvalgybos įtaka Latvijos specialiosioms struktūroms – minimali. Esą šiandien svarbiausias ne šnipų tinklas, o kova su teroristais ir organizuotomis nusikaltėlių struktūromis. Tačiau agentura.ru, žinoma, tokiais J.Adamsono teiginiais netiki ir laiko juos tik „dūmų uždanga“.

* * *

Internetiniame portale army.lt paskelbtas išsamus straipsnis „Vojennaja kontrazvedka uspešno spravliajetsa so svojimi zadačami“, kuriame liaupsinami FSB agentai, demaskuojantys britų, amerikiečių, estų, latvių, lietuvių šnipus. Kalbama apie 2002–2008 metų laikotarpį. 2002-aisiais Rusijos FSB sulaikė Aleksandrą Sypačiovą, 2003-aisiais – Aleksandrą Zaporožskį, talkinusius Amerikos slaptosioms tarnyboms. 2004-aisiais įkalintas Estijos žvalgybai slapta tarnavęs Rusijos pasienio tarnybos papulkininkis Igoris Vialkovas. Pasak publikacijos autoriaus, šis karininkas savo noru bendradarbiavo su Estijos žvalgyba. 2006 metais FSB išaiškino GRU papulkininkį pensininką Sergejų Skripalių, talkinusį britų žvalgybai. Tais pačiais metais demaskuotas esą Vokietijos labui šnipinėjęs buvęs Rusijos pasienietis Andrejus Dumenkovas. 2007 metais už šnipinėjimą užsienio šalių žvalgyboms demaskuotas atsargos pulkininkas Valentinas Šabaturovas ir papulkininkis Igoris Arsentjevas. Pastarasis šnipinėjo Alžyro labui – rinko slaptą informaciją apie Rusijos radioelektronikos objektus bei pasiekimus, o surinktas žinias siuntė į Šiaurės Afriką.

 2008 metais už šnipinėjimą Lietuvos labui beveik aštuoneriems metams kalėjimo nuteistas Rusijos VRM papulkininkis Vasilijus Chitriukas. Jis neva kalbino buvusius savo tarnybos draugus už materialinį atlygį teikti slaptą informaciją Lietuvai. V. Chitriuką ypač domino Rusijos karinis laivynas ir Kaliningrado srities kariniai objektai. Tais pačiais metais FSB neva demaskavo ir keletą Rusijos armijos gruzinų tautybės kariškių, kurie talkino Tbilisiui.

Žodžiu, perskaičius minėtą straipsnį susidaro įspūdis, jog vargšė Rusija vos spėja gintis nuo agresyvių Vakarų žvalgybų. O aršiausiai ir atkakliausiai Rusijai pakenkti stengiasi Baltijos valstybių specialiosios tarnybos.

* * *

Karinės pakraipos rusiškuose portaluose analizuojama ir prieš keletą metų Lietuvos knygynuose pasirodžiusi knyga „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“. Atspėkite, kokią ištrauką pasirinko internetinė svetainė flot.com 2008-ųjų pradžioje? Ogi nukopijavo būtent tą skyrių, kuriame išvardintas gana ilgas sąrašas karininkų, kurie tuomet užėmė strategiškai svarbius postus Lietuvos ginkluotosiose pajėgose. Skaitant tą sąrašą buvo galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos kariuomenėje svarbius postus labai dažnai užima arba rusų tautybės karininkai, arba lietuviai, baigę Sovietų Sąjungos karo mokyklas bei akademijas. Vakarų karo mokyklas baigusiųjų lietuvių ar rusakalbių mūsų kariuomenėje buvo labai mažai.

Dauguma buvusiais desantininkais prisistačiusių komentatorių rusiškai džiūgavo, jog NATO aljansui priklausančioje Lietuvos kariuomenėje – tiek daug saviškių. Jie taip pat piktdžiugiškai tvirtino, jog Lietuvos integracija į NATO galbūt tėra popierinė, jei tiek daug rusakalbių ar sovietines karo akademijas baigusiųjų sėdi Lietuvos kariuomenės štabuose. Tačiau būta ir tokių rusakalbių, kurie keikė minėtos publikacijos autorių, mat šis, jų manymu, išryškinęs Lietuvos kariuomenės Achilo kulną. Šios pakraipos komentatoriai tvirtino, jog apie tokius dalykus nėra ko garsiai šūkauti, ir knygos autorius bus padaręs meškos paslaugą. Juk žvelgiant į paskelbtą sąrašą ir taip aišku, kad kilus konfliktui tarp Rusijos ir Lietuvos kai kurie lietuvių karininkai tikrai perbėgs į Rusijos pusę. Bet kam apie tai garsiai kalbėti? Maždaug tokia nuomonė  buvo formuojama po publikacija pasirodžiusiuose komentaruose.

© 2010 „XXI amžius“