Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Valstybė išbandymų akivaizdoje

Seimo narys Saulius Stoma Olgos Posaškovos nuotrauka

Seimo narys Saulius Stoma aktyviai kuria įstatymų projektus, dalyvauja korupcijos skandalų tyrime, mitinguose ir pilietinėse akcijose. S. Stoma anksčiau dirbo architektu, moksliniu bendradarbiu, žurnalistu įvairiuose laikraščiuose, yra penkių knygų autorius. Nuo 1990 metų pavasario S. Stoma vadovavo atkurtam „Lietuvos aido“ laikraščiui. Jam teko patirti ir nuožmių persekiojimų, kai kriminalinis LDDP režimas ir su KGB susiję prokurorai jo atžvilgiu pradėjo fabrikuoti baudžiamąją bylą ir organizavo prieš jį nukreiptą šmeižto kampaniją. S. Stoma buvo suimtas ir įkalintas. Su politiku aptariame aktualius klausimus – rezonansinių bylų tyrimo problemas, akivaizdžią valdymo krizę, padėtį švietimo ir mokslo sistemoje bei kultūros srityje. Su S. Stoma kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Giedrius Grabauskas-Karoblis.

Lietuvą sukrėtė pedofilijos bylos atomazga, bylos tyrimo vilkinimas ir faktinis jos numarinimas. Jūs asmeniškai domitės šia byla, dalyvaujate įvairiose pilietinėse akcijose, aktyviai dalyvavote ir Garliavos įvykiuose. Deja, tik aktyvūs piliečiai apgynė Drąsiaus Kedžio dukrelę nuo pedofilų pinklių. D. Kedžio nužudymas iki šiol netiriamas, toliau vykdoma prieš D. Kedžio seserį teisėją N. Venckienę bei kitus jo artimuosius nukreipta šmeižto kampanija. Akivaizdžiai falsifikuojamos klaipėdietės E. Kusaitės ir kai kurių kitų asmenų bylos. Kodėl susiklostė tokia padėtis?

Šie įvykiai parodė, kokia supuvusi yra mūsų teisinė sistema. Deja, dabar matome, kad ir politikai dažnai trukdo keisti ir reformuoti šią ydingą sistemą. Blogai, kad Lietuvoje yra daug abejotinos reputacijos politikos veikėjų, perėjūnų ir prisitaikėlių – jie tariamai kalba apie reformas, bet faktiškai nenori nieko keisti – jie tapo sistemos sraigteliais. Yra ir tokių politikų bei valstybės pareigūnų, kurie atvirai dalyvauja neteisėtoje veikloje, įsitraukia į aferas, remia kontrabandos organizatorius, yra susiję su užsienio žvalgybos tarnybų priedangos įmonėmis. Į šią Kauno pedofilijos bylą galime žvelgti dviem aspektais. Pirma, teisėsaugos struktūros nesugebėjo tinkamai dirbti savo darbo. Antra, šioje byloje regima akivaizdi pašalinių jėgų įtaka. Įtakingi asmenys buvo suinteresuoti, kad pedofilijos byla būtų vilkinama ir numarinta. Žinoma, būtų naivu teigti, kad visą Lietuvą yra užvaldęs galingas pedofilų klanas, bet akivaizdu, kad toks klanas egzistuoja. Šmeižto kampanija prieš D. Kedžio artimuosius – vienas klano egzistavimo požymių. O galingų korumpuotų klanų mūsų krašte yra ne vienas, ir tokie klanai vienas kitą palaiko. Bendradarbiavimas ir tarpusavio palaikymas yra svarbiausia šių klanų išlikimo sąlyga. Jei Lietuvoje pavyktų sunaikinti bent vieną klaną, pagal jo ryšius būtų galima sunaikinti ir visus kitus. Kol šie galingi klanai egzistuoja, tikros teisinės valstybės atkurti neįmanoma.

2004–2006 metais Lietuvoje galutinai įsigalėjo šešėlinis „valstybininkų“ klanas, užvaldęs ne tik pagrindines ministerijas, bet ir svarbias teisėsaugos institucijas – Generalinę prokuratūrą ir Valstybės saugumo departamentą. Tik po Lietuvą sukrėtusio pulkininko V. Pociūno nužudymo paaiškėjo, kad tuometinis VSD vadovas A. Pocius – KGB rezervistas, o kiti su KGB susiję asmenys užima aukštas pareigas valstybės tarnyboje, yra artimai susiję su Rusijos žvalgybos priedangos įmonių veikla. Naujieji VSD vadovai jau atleido kai kuriuos susikompromitavusius pareigūnus, Seimui pagaliau pateiktos ir 12 garsiausių analitinių pažymų. Kaip manote, gal bus pradėtas esminis teisėsaugos struktūrų valymas, gal pagaliau pavyks demaskuoti įtakingų korumpuotų politikų veiklą?

Tai, kad Seimui pateikta 12 analitinių pažymų, kurių kelerius metus nepavyko išsireikalauti, yra žingsnis į priekį. 2006–2007 metais vykdytas VSD veiklos parlamentinis tyrimas buvo naudingas: atskleista nemažai pažeidimų, paaiškėjo kai kurie ilgai slepiami užkulisiniai dalykai, nors esminių permainų nepavyko pasiekti. Deja, ir šiuo metu galime konstatuoti, kad reikalingos permainos dar neįvyko ir valstybė liko užvaldyta klanų. Šiuo metu svarbu imtis ryžtingų priemonių sunaikinti klanus, bet tam reikia stiprios politinės valios. Bijau, kad jos gali neužtekti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra teisi, sakydama, kad svarbu paviešinti tas VSD pažymas, nes visuomenė turi sužinoti, koks šių ilgai slėptų pažymų turinys. Esminis dabartinės valdžios klausimas – ar bus ryžtingai kovojama su šešėliniais klanais? Dabartinė padėtis specifinė – korumpuoti valstybės pareigūnai save vadina rimtais ir atsakingais, o pažangius politikus ir visuomenės veikėjus vadina marginalais ir kitokiais niekinamais žodžiais. Kai kurie politikai – J. Sabatauskas, V. Andriukaitis ir kiti jų bendražygiai save pristato kaip visažinius ekspertus, o aktyvūs piliečiai juodinami. Štai Garliavoje D. Kedžio dukrelę gynę piliečiai buvo vadinami „garliaviniais“, „kriminaliniais elementais“, „banda“ ir pan. Svarbiose valstybės institucijose vis dar dirba įtakingų klanų infiltruoti veikėjai, kurie priešinasi pažangioms reformoms ir nori išlaikyti esamą padėtį.

„Lietuvos aidas“, kuriam jūs vadovavote, pasižymėjo drąsiomis publikacijomis, ryškia pilietine pozicija. Straipsnių cikle „Voratinklis“ buvo išsamiai aprašoma sovietmečiu veikusių KGB agentų veikla. Vėliau, 1994 metais, LDDP valdžia, kurioje dominavo su KGB susiję asmenys, pradėjo puolimą prieš „Lietuvos aido“ laikraštį. Kaip vertinate šiuos procesus iš laiko perspektyvos?

Tuomet kagėbistinių jėgų tikslas buvo sunaikinti „Lietuvos aidą“ ir mane, kaip šio laikraščio vadovą. Ir jiems tai pavyko. O „Voratinklio“ straipsnių cikle minimi veikėjai ilgam įsitvirtino Lietuvos politikos olimpe, kai kurie vis dar aktyviai veikia. Tokia padėtis – tarsi iškreiptų veidrodžių karalystė. Tai, kad Lietuvoje neįvykdyta liustracija, yra didžiulė klaida, tai sudarė prielaidas kagėbistinių klanų įsigalėjimui.

Mūsų šalyje regima valdymo krizė. Ši krizė faktiškai egzistavo jau daugelį metų ir pasireiškė stambių korupcinių sandėrių sudarymu, biurokratinio valdymo stiliaus įsigalėjimu. O ekonominė krizė Lietuvoje didžiulė, gerokai gilesnė nei daugumoje regiono šalių. Ir mokesčių sistema mūsų šalyje nepalanki smulkiajam ir vidutiniam verslui. Kaip manote, kokie galimi efektyvūs šių problemų sprendimo būdai?

Esu valdančiojoje daugumoje ir siekiu, kad valdžios veiksmai būtų mažiau grubūs. Siekiu, kad būtų laikomasi klasikinių krikščioniškosios demokratijos principų. Deja, galiu konstatuoti, kad šiuo metu mūsų šalyje egzistuojanti socialinė politika yra nepalanki daugumai piliečių. Valstybės valdyme dominuoja technokratinis požiūris, įsigali vis didesnė turtinė nelygybė. Respublikos idealai paminti, giminių ir bičiulių klanai įsigali kai kuriose valstybės institucijose. Kai kurie įtakingi pareigūnai dalijasi priedus ir premijas, važinėja tarnybiniais automobiliais, o dauguma žmonių vos suduria galą su galu. Būtina imtis priemonių, kad būtų naikinamos įvairios privilegijos. O kol kas padėtis mūsų šalyje tikrai sudėtinga, tad nenuostabu, kad daugybė žmonių emigruoja iš Lietuvos. Ypač apmaudu, kad emigruoja jaunimas – gabūs, išsilavinę žmonės.

Lietuvoje itin aktualūs mokesčių sistemos klausimai. Beveik visose Europos valstybėse egzistuoja PVM lengvatos laikraščių leidybai, knygoms, kultūros renginiams, kai kuriems maisto produktams ir panašioms socialiai vertingoms prekėms bei paslaugoms. O Lietuvoje visos PVM lengvatos panaikintos.

Tai nenormalu – juk daug laikraščių ir žurnalų, tarp jų ir visa negausi krikščioniška spauda, yra nekomercinė, jose beveik nėra reklamos. Pateikiau įstatymo projektą, pagal kurį būtų įvestos PVM lengvatos spaudai ir kai kuriems kitiems dalykams. Seimo rudens sesijoje šis įstatymo projektas bus svarstomas.

Lietuvoje dažniausiai svarstomos temos – politinės aktualijos, korupcijos skandalai, ekonomika. Tačiau juk itin svarbios ir kitos sritys – švietimas ir mokslas, kultūra ir menas. Mūsų šalies švietimo ir mokslo sistemoje vyksta drastiškos permainos – aukštųjų mokyklų autonomija smarkiai apribota, o mokestis už mokslą yra bene didžiausias Europoje. O štai kultūros sferoje nėra tolygaus finansavimo – šimtai milijonų litų skirti VEKS ir kitiems abejotiniems projektams, o šalies bibliotekos, daugelis kitų kultūrinių įstaigų menkai finansuojamos. Ar normalu, kad tariamos reformos griauna švietimo ir mokslo sistemą, o kultūros sferoje klesti tik monopolistai?

Gaila, kad tokios svarbios sritys – švietimas ir kultūra – atiduotos liberalams. Jie minėtose sferoje be skrupulų įvedė laukinės rinkos elementus. O vadinamųjų „krepšelių“ sistema, kuri yra taikoma tik pokomunistinėse šalyse, yra ne pažangos rodiklis, o atvirkščiai – degradacijos požymis. „Krepšeliai“ naikina galimybes formuoti Lietuvos ateitį. Švietimo ir mokslo sritis – ne Gariūnų turgus, ne prekybos centras – čia galioja visai kiti dėsniai. Tokia situacija, kai šalies ateitis atiduodama rinkos stichijai, yra nusikaltimas. Juk daugelyje Vakarų Europos valstybių mokslas valstybinėse aukštosiose mokyklose visai nemokamas arba nebrangus – iki tūkstančio eurų per metus. Uždarųjų akcinių bendrovių principai aukštojo mokslo sistemoje netoleruotini.

O tai, kas vyksta kultūros srityje, ne mažiau skandalinga. VEKS projektas – viena didžiųjų amžiaus aferų. Tokie kultūros monopolistai, kaip Nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius G. Kėvišas užsitikrina didžiulį finansavimą, o Lietuvos bibliotekos, kultūros namai pamiršti, jiems lieka tik trupiniai. Mūsų valstybė patiria didelius išbandymus, o padėtis švietimo ir mokslo bei kultūros srityse irgi bus rodikliai, pagal kuriuos galėsime spręsti, ar vis dar esame nuosmukyje, ar pasukome pažangos keliu.

Ačiū už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“