| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dažnai melskis kasdienybėje Kun. Vytenis Vaškelis
Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka tai Jėzaus palyginimas apie nepaliaujančią maldą (Lk 18, 1 8). Kai kas galbūt ironiškai šyptels ir sau tars: To dar betrūko, kad aš kaip koks vienuolis atsiskyrėlis nuolatos melsčiausi. Jau ir taip skęstu įvairiuose rūpesčiuose ir darbuose, todėl papildomų maldų kryžius mane nugramzdintų į dugną! Tačiau juk Jėzus mūsų nemoko dėl maldos atsisakyti visų darbų ir gyvenimo reikalų tvarkymo. Atvirkščiai. Su maldos dvasia, plevenančia širdyje, įprasminame visus tuos darbus, kuriuos mums būtina atlikti, o tų, antraeilių, kurie jau ne pagal mūsų pečius, krūvį mažiname arba nuo jų visai atsiribojame. Dar daugiau. Prieš pradėdami bet kokį darbą ar užsiėmimą kreipiamės trumpa ir maldinga mintimi į visur Esantįjį ir mus visada Matantįjį. Tai retsykiais darome ir užsiėmimo, pavyzdžiui, pokalbio metu. Po atliktų darbų taip pat Dievui padėkojame. O kiek dar daug yra kitų progų tūkstančius kartų Aukščiausiajam padėkoti ir Jį širdimi bei mintimis pagarbinti! Kai pažįstame Biblijos Dievą, mūsų prašomosios maldos persipina su dėkojimo bei garbinimo maldomis. Tada dieviškoji malonė taip plečia mūsų širdis ir apšviečia protus, jog savaime ilgiau trokštame bendrauti su neregimu Dievu. Jis mus įkvepia ryžtis atsisakyti įvairių prisirišimų prie kūrinių, kad ta naujai išlaisvinta mūsų vidinė energija virstų gėrio skleidimo instrumentais. Tačiau pastarųjų metų ekonominiai sunkumai, nedarbas, emigracija, tebesitęsianti kai kurių valdininkų plataus masto korupcija, dažnėjantys gamtos stichijos siautėjimai, - šie ir panašūs dalykai daugeliui žmonių sukelia vidinę įtampą, baimes, netikrumo dėl rytdienos jausmus. Įvairių išbandymų akivaizdoje verta savęs atvirai paklausti: Ar aš pakankamai meldžiuosi? Ar mano malda tik tada būna nuoširdesnė, kai reikia kažko labai prašyti Viešpatį, kad Jis, pavyzdžiui, per vėtrą išsaugotų mano namo stogą ar net gyvybę? Apie maldą, kurios gyslomis nebeteka gyvasis vanduo, teologas Karlas Rahneris rašė: Buitis sukasdienina kasdieninę maldą: ji tampa išoriška, mechaniška, beširdė, lūpų malda ir išoriniu jos atlikimo išpildymu, kuris atliekamas kaip įmanoma skubiau, kad vėl būtų galima pasišvęsti malonesniems dalykams. Tokia malda tampa tarytum Dievo priverstinai duodamu laiku: tuo metu nieko kito negalima daryti, kartu, šiaip ar taip, nenorima su Juo susipykti. Tokiu būdu lengvai gali įvykti toks kasdieniškas ir visai sukrečiantis dalykas, kai Dievas imamas garbinti lūpomis, o ne širdimi; nepaisant to, dar įsivaizduojama, jog Dievo atžvilgiu pareiga išpildyta. Lyg širdies Tyrėjui būtų galima vykdyti kitokią pareigą, negu šį išorinį uždavinį atlikti tyra širdimi ir nusiteikimu. Tačiau kai mes dažnai įsileidžiame į savo vidinį pasaulį tiesos saulės Biblijos ir Bažnyčios mokymo spindulius, visokios nežinojimo tamsybės lekia šalin. Tada Šventosios Dvasios kvietimas būti ištvermingais maldoje (Rom 12, 12) ir be paliovos melstis (1 Tes 5, 17) randa mumyse atgarsį. Mūsų malda pelno Viešpaties palankumą, ir Jis tą, kuris ištvermingai bei su tikėjimu vis kreipiasi į Jį, tikrai išklauso ir dažnai suteikia jam geradarybių daugiau nei jis tikėjosi. Kuo malda aiškesnė, paprastesnė ir lydima nuoširdaus pasitikėjimo Visagaliu, tuo ji labiau priimtina Dievui. Viena senelė bendraudavo su Dievu taip paprastai, jog jos vaikaitė kartais galvodavo, kad ji turi svečių. Ji pasakojo: Įeidavau į virtuvę tikėdamasi pamatyti ką nors iš kaimynų, o išvysdavau tik su Viešpačiu besikalbančią senelę. Viešpatie, ačiū Tau, kad padedi mums išsikasti šulinį. Tu žinai, kad mums reikia vandens, ir nori, kad šį reikalą mes atiduotume Tau. Taigi dėkoju Tau už pagalbą. Taip pat dėkoju, kad saugai šulinį kasančius vyrus ir suteiki jiems jėgų. Senelis ir dėdės, ieškoję gėlo vandens gyslos, atrado ją jau kitą rytą. Tad kasdien melskimės įprastomis maldomis ir atidžiai klausykimės Šventosios Dvasios įkvėpimų. Jie mus aplanko netikėtai. Antai skaitome ir apmąstome Šventojo Rašto eilutę, ir staiga ateina gera, nauja krikščioniška mintis, kviečianti daryti pasiryžimą, kad paskui jį įvykdytume. Argi bematant nepadėkosime Dievui už tai, kad gavome iš Jo malonę? Kai gyvename maldingą gyvenimą, tikrai Dievas į mus prabyla netikėčiausiais būdais: kalba aplinkinių lūpomis, per sąžinės balsą, per gamtos reiškinius ir panašius dalykus. Viešpatie, išmokyk mus ne tik Tau dažnai maldos žodžius tarti, bet ir Tavęs klausytis ir Tave išgirsti. Tada, anot Andrew Murray, išgirdę Jo balsą suprasime, kad Jis klausosi manęs ir tavęs. Tada mūsų gyvenimas greičiau keisis, nes džiaugsmas, kad Bičiulis Jėzus mus girdi ir į mus retsykiais įvairiais būdais prabyla, dažnai užtvindys nuolankumo ir drąsos ieškančias mūsų širdis.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |