Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Nešvarios politikos įrankių likimas visada panašus į popierinių servetėlių likimą“

Gintaras Visockas

Autokatastrofoje žuvęs žurnalistas Kęstutis Žičkus Autoriaus nuotrauka

Į rankas atsitiktinai pateko 1997-aisiais vos pusės šimto egzempliorių tiražu išleistas žurnalisto Kęstučio Žičkaus straipsnių rinkinys „Mes grįžtame į Lietuvą“. Šis veikalas dienos šviesą išvydo jau po K. Žičkaus mirties. Dešiniųjų pažiūrų žurnalistas K. Žičkus žuvo 1996-ųjų liepos 5-ąją kraupios automobilio avarijos metu. Avarijos priežastis tyrę policijos pareigūnai konstatavo, jog nelaimę sukėlė aštri vinis, įsmigusi į K. Žičkaus vairuojamo automobilio padangą. Taigi – nelaimingas atsitikimas. Tačiau negalima užmiršti, jog K. Žičkus nuolat, aštriai ir principingai kritikavo kairiąją Lietuvos stovyklą, dirbo „Lietuvos aido“ politikos skyriaus vedėju, užėmė šio dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo postą. O tuometinis „Lietuvos aidas“ kairiųjų jėgų buvo ne sykį prakeiktas ir ypač nemėgiamas.

Žodžiu, kairysis Lietuvos sparnas turėjo priežasčių nemėgti šio profesionaliai politika besidominčio žurnalisto. Juolab kad K. Žičkus niekad nesileisdavo į rimtesnius kompromisus. Knygos įžanginiame straipsnyje buvusi „Lietuvos aido“ korespondentė Lina Pečeliūnienė prisimena epizodą, kaip K. Žičkus susiginčijo su tuometiniu redaktoriumi Sauliumi Stoma, o susipykęs net buvo trumpam išėjęs iš laikraščio, nes jo politinės ir pilietinės pažiūros susikirto S. Stomos konformistiniu požiūriu. Prisimenamas ir K. Žičkaus posakis, kad „nešvarios politikos įrankių likimas visada panašus į popierinių servetėlių likimą“.

Todėl nenuostabu, kad dešiniųjų pažiūrų Seimo nariai buvo nusprendę sudaryti parlamentinę komisiją K. Žičkaus žūties aplinkybėms ištirti. Tačiau iš šių pastangų išėjo didelis šnipštas. Komisija nebuvo sudaryta. Pasak tuos metus prisimenančių kolegų žurnalistų, paskutiniąsias dienas skaičiavusiam LDDP daugumos valdomam Seimui labiau rūpėjo būsimieji rinkimai.

Knygoje „Mes grįžtame į Lietuvą“ (sudarytojai – Banguolis Balaševičius, Birutė Butkevičienė ir kiti buvę K. Žičkaus kolegos) surinkti straipsniai, 1989–1996 metais skelbti „Atgimime“, „Lietuvos aide“ ir „Amžiuje“. Nors daugumą K. Žičkaus straipsnių esu skaitęs dar tuomet, kai tik jie pasirodydavo spaudoje, šiandien ir vėl susidomėjęs vartau kadaise skaitytas K. Žičkaus įžvalgas. Skaitau ir lyginu su ne itin džiaugsminga šiandiena. K. Žičkus buvo daug kur teisus, stebėtinai įžvalgus.

Dar Sąjūdžio laikais šio žurnalisto publikacijose pagrindinę vietą užėmė perspėjimai politikams savo sprendimais neįteisinti Lietuvos okupacijos. Jo paties žodžiais tariant, „kad savo noru neįstotume į SSRS“. Jau tuo metu jis puikiai suvokė tarptautinės teisės vingrybes. Prasidėjus Lietuvos ir Rusijos deryboms dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, K. Žičkus detaliai analizavo pavojus, kad sovietinei kariuomenei nebūtų suteiktas kitoks nei okupacinės armijos statusas, kad neliktų landos „išeinančiai pasilikti“.

Vėliau jo dėmesys buvo sukoncentruotas į įvairiausiomis formomis ir priemonėmis mėgintą atkurti sovietinę ekonominę sąjungą. Žurnalisto plunksna negailestingai pliekė Lietuvos politikus, mėginusius dalyvauti naftininkų ir dujininkų kurtuose susivienijimuose, bandymuose mus įtraukti į Eurazijos erdvę. Kritikavo tuometinę LDDP valdžią ir tuometinį Prezidentą dėl pasiryžimo pasirašyti karinę sutartį su Rusija. Jam buvo svarbu, kad Lietuva niekada negrįžtų ten, kur 50 metų ją laikė pavergę okupantai.

Jo kritikos sulaukė ir mūsų inteligentija. Štai kaip jis 1991-aisiais apibūdino okupacijos išaugintus intelektualus, kurie pasiryžę „kliautis protu, vedančiu šviesios ateities forumą į mistiškąjį atkuriamąjį Seimą prie švediško stalo, kur, pasimaitinę už LDDP talonus, gana neblogai atrodo kaspervizijoje“. Įžvalgus ir šis K. Žičkaus teiginys, vėliau tapęs sentencija: „Grobstymo ekonomikai nereikia nei muitinių, nei pasienio apsaugos – tik nesaugomo valstybės iždo“. Beje, filosofas Vytautas Radžvilas pabrėžė, jog K. Žičkus, nors buvo fizikas, turėjo įgimtą žurnalisto talentą. Jo stilius buvo originalus, jo nebuvo įmanoma supainioti su kieno nors kito rašymo maniera. K. Žičkaus rašiniuose buvo gausu netikėtų, prasmingų palyginimų, jis niekad netuščiažodžiavo. Jo tekstai buvo subtiliai ironiški. Bet, pasak filosofo V. Radžvilo, žurnalistinį kelią pasirinkusio K. Žičkaus ironija niekada nepavirsdavo cinizmu.

Negalima užmiršti ir K. Žičkaus įžvalgumo dėl vagių valdžios atėjimo. Dar prieš 1992-ųjų rinkimus jis įspėjo Lietuvos visuomenę, kad „ateina fotokratija – vagių valdžia.“ Ir toji fotokratija, be abejo, gali įsitvirtinti ilgam. Ir tąsyk žurnalistas K. Žičkus sakė absoliučią tiesą. Tik tuomet mes nemanėme, kad įsigalės taip stipriai ir ilgam, naiviai tikėdamiesi, kad esame atsparesni blogybėms.

Buvusio kolegos K. Žičkaus publikacijos leido prisiminti kai kuriuos primirštus, bet vis tiek svarbius, aktualius dalykus: kaip iš Lietuvos buvo išvedama sovietinė kariuomenė, kaip formavosi Algirdo Brazausko vadovaujami kairieji, kaip dešiniosios Lietuvos jėgos prarado 1990-aisiais iškovotas pozicijas, kokie ginčai kilo dėl Vilties prezidento Stasio Lozoraičio netikėtos mirties, kokį vaidmenį pirkdamas ginklus Lietuvos kariuomenei suvaidino buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavo tuometinis vadovas rašytojas Vytautas Petkevičius, kodėl filosofas Arvydas Juozaitis kadaise parašė lemtingąjį straipsnį „Istorinė klaida“. K. Žičkaus publikacijose analizuota ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino veikla, ir NATO ketinimai po savo gynybiniu skėčiu priglausti Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Štai kaip vienoje K. Žičkaus publikacijoje apibūdinamas Sovietų Sąjungos prezidentas M.Gorbačiovas: „Amžina politiko dilema: norint ką nors nuveikti, reikia likti valdžioje, norint likti valdžioje, reikia ką nors nuveikti. M. Gorbačiovui iki šiol nuostabiai sekėsi. Nieko realiai pats nenuveikdamas, tik leisdamas procesui natūraliai vykti, jis nuolat kėlė savo statusą, didino formalius įgaliojimus, kurie taip ir nebuvo išnaudojami. Prispyrus reikalui kažką nuveikti pačiam, nueita tradiciniu keliu. Pradėta „įvedinėti tvarką“ J. Andropovo (o gal jau lietuviškais) metodais.“

Štai nedidelė ištrauka iš 1990-aisiais „Atgimime“ paskelbto straipsnio „Karas yra karas“. „Visoje Lietuvos Vyriausybės vidaus veikloje ir būtina vadovautis tuo, kad nepaskelbtas karas. Bet koks minkštakūniškumas ir filantropija Lietuvos sąskaita – smerktini. Jei kas nori ištupėti nepriklausomybę minkštame fotelyje, skaitydamas storąją „Respubliką“ ir glostydamas šunį, jei kas neišsiverčia be tuzino juodų „volgų“ kortežo ar galimybės damą iš baro nusivežti į sodą – tegu iškart pereina pas kapėesininkus. Reikia išsilaikyti ne 2–3 savaites, o 2–3 mėnesius iki rudens, kai SSRS norom nenorom turės vykdyti ekonominę reformą“, – rašė K. Žičkus pačioje Atgimimo pradžioje.

O štai kaip K. Žičkus analizavo NATO plėtros galimybes į Rytus 1995 metais. „Bilo Klintono administracija supranta, kad Rusijos ateitis netikra, kad būgštavimai dėl naujos Rusijos imperializmo bangos yra pagrįsti, kad NATO plėtimą antirusišku veiksniu laiko ne tik reakcingi ir fašistiniai elementai, bet ir reformatoriai, ištikimi demokratijos įtvirtinimui ir didėjančiai integracijai į Vakarus, ir apskritai daugelis rusų. Todėl logiška, kad NATO, taip pat ir priėmusi naujus narius, pasak S. Talboto, turi likti karinė sąjunga ir kolektyvinės gynybos paktas, pasirengusi tam, kad Rusija išsižadės demokratijos ir sugrįš prie grasinimų stiliaus.“ Galima pridurti, kad pirmasis skambutis – tai užsienio reikalų ministro A. Kozyrevo išsišokimas Stokholme, ir nuo to laiko tokios Rusijos evoliucijos krypties požymių tik daugėja. S.Talbotas net nurodo, kad nors Rusija turi rimtą pagrindą paremti per NATO į Vidurio Europą plečiamą politinio stabilumo zoną ir diskusijos stumiasi į priekį, bet klausimas, ar visiškai demokratiška Rusija, taikiai sugyvenanti su kaimynais ir pačia savimi, galės kada nors įstoti į NATO, lieka atviras. Ir cituoja V. Havelo kalbą Harvarde: „Kol į NATO plėtrą ... Rusija žiūrės kaip į antirusišką veiksmą, tol bus akivaizdu, kad Rusija iki šiol nesuprato šios eros iššūkio.“

O juk nesuprato. Tiksliau tariant, nė nenorėjo suprasti.

Įsimintina ir K.Žičkaus 1995-aisiais „Lietuvos aide“ paskelbta publikacija „Kada Rusijos kariuomenė įeis į Pabaltijį?“ „Atsiliepė tik pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, kuriuo pastaruoju metu aktyviai domisi Rusijos generaliniam štabui ir specialiosioms tarnyboms artimo laikraščio „Zavtra“ redakcija. Domisi dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių štai jau beveik trejus metus nerimsta Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas V. Petkevičius, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V. Juškus, kai kurie Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento darbuotojai. Pridurkim čia dar tris kairiuosius dienraščius, kurių susirūpinimas geriausiai suformuluotas „Respublikos“ klausimu – kas apginklavo krašto apsaugą. Konstatuoti tiesiog identišką šių institucijų ar kai kurių jų pareigūnų nepasitenkinimą tuo, kad Lietuvos kariuomenė atkurta ir nėra visiškai beginklė, reikštų plepėti banalybes. Lygiai toks pat banalybių pliauškimas būtų, jei kas sumanytų girti minėtą poną Butkevičiaus straipsnį už tiksliai išdėstytas Rusijos geopolitinių siekių konstantas, nekintančias nuo Ivano Kalitos laikų.“

O čia buvusio krašto apsaugos ministro A. Butkevičiaus nuomonė. „Tačiau aš tvirtai įsitikinęs, kad kilus krizei Baltijos valstybių teritorijoje, padėties stabilizavimas yra įmanomas tik tuomet, jei prieškriziniu laikotarpiu Baltijos valstybėms pavyktų pasiekti, kad didžiojo kaimyno politinėms finansinėms grupuotėms būtų naudingas nepriklausomų Baltijos valstybių egzistavimas. Tai yra tikroji realioji politika, kurios Lietuvoje šiandien stokojama. Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų vykdytos politinės akcijos davė greitą efektą, ir malonu pastebėti, jog mano politiniai oponentai Rusijoje niekaip to negali pamiršti...“

O štai kaip šiuos A.Butkevičiaus žodžius anuomet komentavo žurnalistas K. Žičkus. „Vargu ar galima šių sakinių nelaikyti konceptualiu pareiškimu, kad, pono Butkevičiaus nuomone, Baltijos valstybių „realioji politika“ turėtų būti tokia: Baltijos valstybės gali išlaikyti nepriklausomybę tik darydamos politinių ir finansinių nuolaidų Rusiją valdančioms grupuotėms...“

K. Žičkaus straipsnių rinkinyje „Mes grįžtame į Lietuvą“ paliečiama labai daug įvairių, aktualių temų, daug veikėjų – pradedant prof. V. Landsbergiu ir baigiant tuometiniu JAV prezidentu B. Klintonu, tad bandymai apibendrinti šią knygą gali būti tik paviršutiniški ir fragmentiški. Tačiau skaitant K. Žičkaus straipsnių rinkinį buvo akivaizdu, kad šiandien pavojų, lyginant su 1990–1991 metais, kurie tyko Lietuvą, nė kiek nesumažėjo. Tie pavojai tik keičia formas ir spalvas. Bet jų esmė nesikeičia. Lietuva gali prarasti nepriklausomybę. Lietuvos gali nebelikti...

© 2010 „XXI amžius“