|
Raudonosios sektos ambicijos
Antanina GARMUTĖ
Komunizmo šmėkla, klaidžiojusi po Europą praeitame šimtmetyje, dar nesitraukia iš Lietuvos. Ji kaip chameleonas keičia spalvą ir prisitaiko prie aplinkos. Pastaruoju metu visuomenėje vykstantys keisti procesai leidžia manyti, kad ši šmėkla kristalizuojasi į religinę raudonąją sektą, turinčią dideles ambicijas ir pretenzijas.
Cunamis kilo rimties ir pagarbos aplinkoje išlydint į amžinybę pirmąjį atkurtos Lietuvos prezidentą. Santūrų ir kantrų žmogų, turėjusį valios nueiti su savo tauta, netapti jos priešu. Indiferentišką krikščionybei, pagarbų jos hierarchams. Kai kurie socialdemokratai ir kairuoliškai nusiteikę žmonės ėmė reikšti pasipiktinimą, kad velionio nebuvo leista pašarvoti didžiausioje Lietuvos šventovėje Arkikatedroje, kurią jis tikintiesiems neva grąžino. (Manoma, kad šią šventovę, užgrobtą raudonųjų okupantų, Vatikanui pareikalavus Lietuvai grąžino Michailas Gorbačiovas, kai negavo audiencijos pas Popiežių.)
O dabar kai kurios pamaldžios inteligentės Kaune aimanuoja: Kristus atleidęs greta jo nukryžiuotam piktadariui (kuris atgailavo, bet ne pomirtinės pagarbos reikalavo!), o čia taip paniekino garsų žmogų... Maldininkės kažkodėl pamiršo, kodėl Kristus išvaikė iš bažnyčios muitininkus ir fariziejus... Ne savo arkliukus primityviai pažaboti ėmėsi kai kurie valstybės veikėjai, apeliuodami į Bažnyčios hierarchų sąžinę, prikišdami neva jų daromas klaidas. Negana to, Bažnyčios hierarchus buvo bandyta priremti prie sienos netgi kreipiantis į Popiežiaus atstovą. Įvyko negirdėtas dalykas: XXI amžiuje bandyta nurodinėti Bažnyčiai, matyt, pamiršus, jog Lietuvos Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Neatsižvelgus ir į tai, jog pasikeitė politinė santvarka ir jau nebėra Religijos reikalų įgaliotinių, kurie okupacijos metais įžūliai tvarkė religinius reikalus, kišosi į Bažnyčios gyvenimą. Matyt, įpėdinystės teise raudonieji sektantai panūdo revizuoti šventus Bažnyčios kanonus, nuvertinti Dekalogą ir katalikams šventas dvasines vertybes.
Pernelyg didelės pomirtinės pagarbos reikalavimas, asmens sakralizavimas kažkuo labai primena komunistinių stabų garbinimą, Rusijoje, Kinijoje ir Korėjoje jiems statytus mauzoliejus. Mūsų sąlygomis pompastika ir fanfaros liūdną valandą lyg ir nesiderintų...
Lietuviams katalikams žinomos ir kitos tradicijos kuklios ir kilnios. Dar viduramžiais aristokratai, didžiūnai savo lėšomis statė bažnyčias, vienuolynus, rūpinosi visuomenės švietimu. Manau, ne vienas mindėme slenkstį bažnyčios, kurios statytojas, garsios giminės atstovas, pageidavo būti palaidotas po jo pastatytos bažnyčios slenksčiu. Atgailaudamas už nuodėmes.
O tempora, o mores! Kokie laikai ir kokie papročiai. Mūsų laikų jaunuolių grupė kreipėsi į Bažnyčios vadovybę dėl tariamos nepagarbos šviesaus atminimo Prezidentui, prašydami išbraukti juos iš tikinčiųjų bendruomenės. Kyla klausimas, kokie jie katalikai, ar jie jais buvo? Juk norint išsibraukti, pirmiausia reikia priklausyti... Žiniasklaida skelbia apie Bažnyčios reitingų sumažėjimą. Betgi, pasak iškilaus publicisto a. a. Viliaus Bražėno, Bažnyčia ne krepšinio komanda ir ne politinė partija.
Beje, laikraščiuose ir toliau apgailestaujama dėl neva pernelyg kuklaus garsaus žmogaus pagerbimo. Raudonieji sektantai užsimoja aukštai: velionis jau lyginamas su šv. Augustinu, gyvenusiu IV amžiuje po Kristaus. Jiems kliūva ir Lietuvos dvasininkijos hierarchų veidų išraiška, kuri esanti tai sustingusi konservatoriška, tai kubilinė. Ir kokiais tik būdais socialdemokratai nesistengia, išlydėdami savo garbės pirmininką, krauti sau papildomą politinį kapitalą!
Raudonosios sektos ambicijos sureikšminti laidotuvių apeigas, be kita ko, turi tikslą sumenkinti Bažnyčios savarankiškumą ir pažeminti Jos autoritetą visuomenės akyse. Tačiau esame optimistai, ir, kaip sakė romėnai, ateitis priklauso ryto aušrai. Bažnyčia buvo, yra ir bus mūsų, lietuvių, dvasinė stiprybė mūsų egzistencijos kertinis akmuo.
© 2010 XXI amžius
|