Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Teatras
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Irako krikščionių drama

Mindaugas BUIKA

Irakietė krikščionė aprauda nužudytą artimąjį

Išnešami karstai su nužudytų dvasininkų palaikais

Po teroristinių išpuolių Irako krikščionių bažnyčias saugo karinės pajėgos

Sirų katalikų patriarchas Ignacas Jusifas Junanas ir Bagdado sirų katalikų arkivyskupas Atanazas Matis Matoka 2009 metų spalio 19 dieną buvo susitikę su Irako prezidentu Džalalu Talabaniu

Į žuvusiųjų laidotuvių pamaldas susirinko gausi tikinčiųjų minia

Popiežiaus solidarumas

Tarptautinėje žiniasklaidoje toliau apžvelgiama ir vertinama krikščionių žudynių tragedija, įvykusi Irako sostinės Bagdado Dievo Motinos Krikščionių Pagalbos katedroje. Su „Al-Qaeda“ organizacija susijusi teroristų grupė įsiveržė į šventovę per sekmadienio, spalio 31-osios, vakarines pamaldas. Per šį išpuolį ir Irako saugumo pajėgų surengtą įkaitų išlaisvinimo operaciją buvo nužudyta šešios dešimtys maldininkų, įskaitant moteris ir vaikus, ir beveik šimtas sunkiai sužeista. Taip pat buvo nušauti du jauni šv. Mišioms vadovavę kunigai Vasimas Sabichas ir Tajeras Saadas Abdalis, o trečiasis dvasininkas prelatas Rafailas Kataimis sužeistas mirė ligoninėje.

Prisimenami popiežiaus Benedikto XVI solidarumo žodžiai šios baisios tragedijos ištiktiems Irako krikščionims, išsakyti per Visų šventųjų iškilmes vykusį susitikimą su piligrimais Romos šv. Petro aikštėje. „Meldžiuosi už šio absurdiško smurto aukas, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tai nepaprastai žiaurus išpuolis, nes pasikėsinta į nekaltus žmones, susirinkusius į Dievo namus, kurie yra meilės ir susitaikinimo namai.“ Popiežius Benediktas XVI, kuris neseniai vadovavo jo sušauktam Artimiesiems Rytams skirtam Vyskupų Sinodui, dar kartą išreiškė savo dvasinį artumą regiono krikščionių bendruomenei, padrąsindamas ganytojus ir visus tikinčiuosius neprarasti vilties. Jis pakvietė nacionalines vyriausybes ir visą tarptautinę bendruomenę suvienyti pastangas smurto iškankintam Artimųjų Rytų regionui pagaliau atkurti tvirtą taiką. „Taika yra Dievo dovana, bet kartu ji yra ir geros valios žmonių, nacionalinių ir tarptautinių institucijų pastangų rezultatas, – sakė Popiežius. – Visi tesujungia jėgas, kad kuo greičiau liautųsi smurtas.“

Prasmingą užuojautos telegramą Benediktas XVI pasiuntė Bagdado sirų katalikų arkivyskupui Atanazui Mačiui Šubai Matokai, kuri buvo perskaityta Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, per žudynių aukų laidotuves. Šiose apeigose, vykusiose šalia apgriautos sirų katalikų katedros esančioje Bagdado chaldėjų katalikų Šv. Juozapo bažnyčioje, kartu su vietos katalikų ganytojais dalyvavo ir musulmonų dvasininkai.

Jie, viešai reikšdami solidarumą krikščionims, ragino Irako vyriausybę juos apginti ir atstatyti tvarką šalyje. (Lapkričio pirmosiomis dienomis „Al-Qaeda“ teroristai Bagdade surengė dar apie 15 išpuolių įvairiuose miesto kvartaluose. Jų aukomis tapo musulmonai šiitai.)

Užuojautos telegramoje, išreikšdamas gilų liūdesį dėl dvasininkų ir tikinčiųjų žūties, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad pats „dvasiškai dalyvauja sakralinėse laidotuvių apeigose“, melsdamas Kristaus gailestingumo, kad jie būtų priimti į dangiškojo Tėvo namus. „Daugelį metų ši mylima šalis kenčia sunkumus ir netgi krikščionys tapo brutalių išpuolių taikiniais, visiškai nekreipiant dėmesio į gyvybę, nepažeidžiamą Dievo dovaną, ir siekiant pakirsti pasitikėjimą taikiu sambūviu“, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Jis išreiškė viltį, kad žuvusiųjų brolių ir seserų auka „taps taikos ir tikro atgimimo sėkla ir kad joje ras stiprybę bei motyvaciją visi, besidarbuojantys dėl susitaikymo, solidarumo ir broliško sambūvio“.

Kreipimasis į pasaulio sąžinę

Čia verta prisiminti Bagdado sirų katalikų arkivyskupo A. Matakos kalbą, pasakytą Artimiesiems Rytams skirtame Vyskupų Sinode, kuriame jis atvirai ir netgi pranašiškai kalbėjo apie tikinčiųjų kentėjimus, perspėdamas dėl galimų pasekmių, jei nebus imtasi radikalių priemonių tvarkai Irake atstatyti. Jis priminė, kad Irakas, senoji Mesopotamija, yra viena iš dabartinės civilizacijos lopšių, žemė, kurioje gimė Abraomas, kurioje yra Uras, Babelis, Ninivehas. Tai tikra „tikėjimo ir kankinių žemė“.

Ganytojas pastebėjo, kad naujieji neramumai Irake prasidėjo po 1958 metų prokomunistinės revoliucijos, kada per generolo Abdelio Karimo Kasemo įvykdytą perversmą buvo nuversta monarchija. Antruoju kentėjimų etapu, anot arkivyskupo A. Matakos, galima laikyti 2003 metų karą, kada po Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų invazijos „šalis, ypač krikščionys, atsidūrė visų lygių naikinimo ir griuvėsių sąlygose“. Buvo sprogdinamos bažnyčios, grobiami dėl išpirkų gydytojai ir verslininkai, vykdomi grobstymai ir plėšikavimai krikščionių namuose ir prekybos centruose. Visa tai išprovokavo didžiąją krikščionių emigraciją iš Irako. „Nors tikslių statistikos duomenų nėra, bet visi indikatoriai nurodo, kad didesnė pusė krikščionių apleido Iraką ir liko gal tik apie 400 tūkstančių iš buvusio milijono“, – kalbėjo senosios Sirų Katalikų Bažnyčios hierarchas. Jis pasiūlė svarstyti pačios krikščionių ateities Irake ir visame Artimųjų Rytų regione klausimą islamiškojo ekstremizmo, terorizmo ir valstybinės valdžios silpnumo akivaizdoje. „Septyneri metai praėjo (nuo karo Irake), o tenykštė krikščionybė vis dar kraujuoja. Kur yra pasaulio sąžinė? Visas pasaulis tarsi lieka žiūrovas dėl to, kas vyksta Irake, ypač krikščionių atžvilgiu, – kalbėjo Sinodo asamblėjoje arkivyskupas A. Mataka. – Mes keliame pavojaus  signalą. Mes klausiame didžiųjų galybių: ar tiesa, kaip kalbama, jog yra planas Artimuosius Rytus „išvalyti“ nuo krikščionių ir kad Irakas yra viena iš tokių aukų?“ Iš tikrųjų šie stiprūs ir atviri ganytojo žodžiai skatina visus Kristaus išpažinėjus kiekviename planetos kampelyje susimąstyti apie brolių ir sesių likimą mūsų tikėjimo lopšyje.

Vyriausybė pasiryžusi užtikrinti saugumą

Be abejonės, yra tam tikrų politinių pastangų stabilumui ir saugumui atstatyti tiek pačiame Irake, tiek ir tarptautinėje sferoje, tačiau reikia didesnio aktyvumo. Štai netrukus po žudynių aukų laidotuvių, lapkričio 4 dieną, su Irako premjeru Nuzin al Maliku susitiko šalies krikščionių vyskupų delegacija. Pokalbyje aptartos saugumo ir taikos atstatymo perspektyvos, ganytojams reiškiant griežtą nepasitenkinimą tiek dėl spalio 31 dienos dramatiškų įvykių, tiek ir dėl bendrai krikščionių maldos namų bei bendruomenių kentėjimų. Delegacijos  nariai, tarp kurių buvo ir pats Irako krikščionių vyriausias vadovas Babilono chaldėjų  katalikų patriarchas kardinolas Emanuelis III Delis, perspėjo, kad po šio sukrėtimo šalies krikščionys gali pasirinkti emigrantų dalią.

Šioje situacijoje, kaip nurodo vietinė ir tarptautinė žiniasklaida, Irako krikščionių šeimose stiprėja įsitikinimas, kad jų gyvenimas gimtojoje šalyje tampa neįmanomas. Jie mano, kad iškilo savotiška dilema: išvykti ir ieškoti geresnės ateities (nors pabėgėlio dalia taip pat sunki) arba likti kone kasdien rizikuojant savo gyvybėmis. Šiuo tragišku laikotarpiu Irako vyskupams yra iškilusi didžiulė atsakomybė raminti ir guosti tikinčiuosius, stiprinant viltį ir skatinant pasilikti gimtinėje. „Tačiau kai tik spėjame sužadinti savo bendruomenėse vilties jausmą, įvyksta vis baisesni dalykai, kurie išsyk mus vėl parklupdo“, – skundėsi žudynių aukų laidotuvėse dalyvavęs Irako chaldėjų patriarchas vikaras Bagdadui vyskupas Šlemonas Vardunis.

Susitikimo su vyskupais išvakarėse premjeras N. al Malikis aplankė sužeistuosius Bagdado ligoninėse ir pažadėjo, kad valstybė stengsis padaryti viską, kas įmanoma, kad užtikrintų Irako krikščionių saugumą. Tarp pirmųjų strateginių žingsnių nuspręsta įvesti kariuomenės ir policijos budėjimo postus prie bažnyčių ir vienuolynų, ypač liturginių apeigų ir maldos susitikimų laikotarpiu. Lapkričio 6 dieną Irako vyriausybės vadovas buvo nuvykęs į  išpuolio sužalotą sirų katalikų katedrą pagerbti terorizmo aukų ir paliudyti savo artumą bei solidarumą vietinei krikščionių bendruomenei. Bažnyčios ir valstybės „viršūnių“ susitikime buvo prieita vieningos nuomonės, kad visa šalis – politinės ir pilietinės institucijos bei religinės bendruomenės – turi veikti kartu, kad būtų apginti krikščionys, kurie yra ir liks svarbia integruota Irako visuomenės dalis.

© 2010 „XXI amžius“