|
Artimųjų Rytų vyskupų kreipimasis į Dievo tautą
Mindaugas BUIKA
Santarvė ir religijų dialogo svarba
Neseniai įvykusi tragedija Irako sostinės Bagdado sirų katalikų Dievo Motinos katedroje, kai per sekmadienio šv. Mišias įvykdytą teroristinį išpuolį ir įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo dešimtys žmonių, įskaitant du dvasininkus, dar labiau suaktualina popiežiaus Benedikto XVI sušauktos Artimiesiems Rytams skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos intencijas. Vatikane vykusio susitikimo pabaigoje paskelbtame Sinodo kreipimesi į Dievo tautą daug vietos skiriama sudėtingai visuomeninei situacijai regione ir pabrėžiamas solidarumas nuo dažnų smurto apraiškų kenčiantiems vietos krikščionims.
Mes prisiminėme pasikėsinimus patiriančius Irako krikščionis ir be perstojo kenčiančią Irako Bažnyčią bei jos sūnus ir dukteris, kurie buvo (dėl vykstančių kovų) išblaškyti po visą pasaulį, dalydamiesi su jais rūpesčiais dėl jų šalies ir jų gimtinės, rašo baigiamajame dokumente Sinodo tėvai. Reikšdami solidarumą ir nurodydami į tą skaudų faktą, kad jau didesnė pusė Irako krikščionių buvo priversti emigruoti, asamblėjos dalyviai ragina svetingai juos sutikti. Kreipimesi patvirtinama, kad krikščionys Artimųjų Rytų visuomenėse, kur didžiąją dalį sudaro musulmonai, nėra koks svetimkūnis, bet integruota dalis.
Dievas nori, kad mes būtume krikščionys mūsų Artimųjų Rytų visuomenėse ir dėl jų, teigiama dokumente. Toks yra mums skirtas Dievo planas, kuris apibrėžia mūsų misiją ir pašaukimą: gyventi krikščionims ir musulmonams kartu. Mūsų veiksmams šioje srityje vadovaus meilės įsakymas ir mumyse esanti Dvasios galia. Priminę Vatikano II Susirinkimo (19621965) mokymą, skatinantį tarpreliginį dialogą, bei bažnytinį islamo vertinimą, Vyskupų Sinodo tėvai savo bendrapiliečiams musulmonams patvirtina: mes esame broliai ir seserys. Dievas nori, kad mes būtume kartu, suvienyti vieno tikėjimo į Dievą ir dvipusio meilės Dievui ir artimui įsakymo.
Abiejų tikybų išpažinėjai Artimųjų Rytų šalyse privalo kurti pilietines visuomenes, kurios būtų grindžiamos lygiateisiškumo, religijos ir sąžinės laisvės principais. Tokiu būdu gali būti įtvirtintas viltingai siekiamas teisingumas, taika, gyvybės ir šeimos vertybės bei bendra atsakomybė už tautos likimą. Artimųjų Rytų regionas didžiųjų religijų lopšys gali tapti sektinu modeliu tiek Rytams, tiek ir Vakarams, kaip gali darniai sugyventi skirtingos religijos ir skirtingos civilizacijos, bendradarbiaudamos dėl visos žmonijos bendrosios gerovės. Siekiant tokios santarvės, žinoma, svarbu atsižvelgti į sudėtingą krikščionybės ir islamo santykių istoriją (islamas atsirado gerokai vėliau, VII amžiuje), tiek į kupiną prieštaravimų dabartinę padėtį. Primenama popiežiaus Benedikto XVI paskata, kad visi nesusipratimai būtų įveikti tik dialogo keliu, kuris yra gyvybiška būtinybė, nuo kurios priklauso mūsų ateitis.
Teisingos ir ilgalaikės taikos įtvirtinimas
Kreipdamiesi į regiono šalių vyriausybes ir politinius veikėjus, Artimųjų Rytų krikščionių ganytojai patvirtina, kad jų pastangas bendrojo gėrio ir visuomeninės tarnystės labui visada lydės tikinčiųjų malda ir veiksmingas palaikymas. Krikščionys yra pirmieji (kaip minėta, islamas atsirado žymiai vėliau) ir autentiški šių kraštų piliečiai, kurie visuomet yra lojalūs savo tėvynei ir pasirengę prisiimti pareigas savo šaliai, rašoma Sinodo tėvų pareiškime. Todėl yra visiškai suprantama, kad jie nori turėti lygias pilietiškumo teises, su savo tikėjimo išpažinimo, sąžinės, savo vaikų mokymo ir naudojimosi žiniasklaidos priemonėmis laisve. (Jos dažnai yra pažeidžiamos, ypač Arabijos pusiasalyje ir Irane, kur valdo teokratiniai islamistiniai režimai.)
Savo kreipimesi tiek į regiono politinius lyderius, tiek į tarptautinę bendruomenę, Artimųjų Rytų vyskupai primena teisingos ir ilgalaikės taikos įtvirtinimo svarbą, paminėdami konkrečias sąlygas vadinamuose karštuose taškuose. Pirmiausia, žinoma, jie nurodo į padėtį Šventojoje Žemėje, kur neišspręstas Izraelio ir palestiniečių konfliktas daro įtaką visam regiono gyvenimui. Primenamos sunkios palestiniečių teritorijų okupacijos pasekmės, pabėgėlių ir politinių kalinių gausa, Izraelio valstybės nesaugumas, apverktina padėtis Jeruzalės šventajame mieste. Ganytojai taikos atstatymui pabrėžia būtinumą įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas nutraukti okupaciją ir įkurti Palestinos valstybę. Tada ir Izraelio valstybė galės džiaugtis taika ir saugumu tarptautiškai pripažintose ribose, o Jeruzalės šventasis miestas įgis teisingą statusą, kuriame bus gerbiamas jo ypatingas pobūdis, jo sakralumas ir trijų didžiųjų religijų judėjų, krikščionių ir musulmonų paveldas.
Ragindami sutelkti pastangas pražūtingo karo Irake padarytų žaizdų užgydymui, kad būtų atkurtas saugus gyvenimas visiems šalies piliečiams, ganytojai primena Libano atvejį, kuriame dar jaučiamos beveik du dešimtmečius trukusio pilietinio karo bei Izraelio invazijų pasekmės. Libanas turi išsaugoti savo savarankiškumą, teritorinį vientisumą ir likti taikaus krikščionių, sudarančių beveik pusę šalies gyventojų, ir musulmonų sambūvio pavyzdžiu, pabrėžia Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai. Baigdami pareiškimą jie dar kartą pasmerkia smurtą ir terorizmą, kad ir kokios prigimties jis būtų, kaip ir religinio ekstremizmo apraiškas. Mes smerkiame visų formų rasizmą, antisemitizmą, antikristianizmą ir islamofobiją, kviesdami religijas priimti atsakomybę dialogo tarp kultūrų ir civilizacijų skatinimui mūsų regione ir visame pasaulyje, ragina Artimųjų Rytų krikščionių ganytojai.
Pripažindami, kad gal ir patys ne viską padarė dėl savo tikinčiųjų gerovės, vyskupai primena, kad Viešpats nuolat kviečia mus į atsivertimą, kaip individus ir kaip bendruomenes. Kaip tik šis atsivertimo kelias įgalina pilnutinį atsinaujinimą per Šventosios Dvasios malonę ir vėl priartina prie Dievo su galimybe efektyviai spręsti visas problemas.
© 2010 XXI amžius
|