| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kalbėjimas apie tikėjimą ir viltį Tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis Panevėžyje tarsi kūrybinė laboratorija Prof. Petras Bielskis
Į Juozo Miltinio teatrą spalio 912 dienomis į savo metinę meno šventę suvažiavo geriausi Baltijos šalių teatrai ir suvaidino septynis europinio lygio spektaklius. Visi teatrų darbai brandūs, labai įvairūs stilistinėmis ir žanrinėmis apraiškomis, suręsti patyrusios režisūros (neretai dar jaunos). Ypač krito domėn kūrybingai išnaudota talentinga jaunoji aktorinė karta. Švytėte švytėjo ryškūs vaidmenys ir nauji vardai. Ir ne tik spektakliai sudaro šio kultūros reiškinio vertę: per teatrų kūrinius atsiskleidė dramatiški tautų likimai, meninio mastymo būdai ir gyva tradicija. Keletą dienų bendravo ir diskutavo didelis būrys teatrologų, režisierių ir aktorių, atliko tam tikrą giminingų tautų kultūrinę inventorizaciją kas surasta naujo meninės kalbos plėšiniuose, kaip etninė struktūra, kultūrinė atmintis panaudojama dabarčiai kurti, kas sudaro tautos dvasią ir viltį. Meno filosofas Krescencijus Stoškus Klaipėdos universiteto teatrinėje konferencijoje (2009) kalbėjo apie teatro antropologijos pagrindus. Jo nuomone, kuriantis aktorius kaip dievybė sudarytas iš trijų lygmenų: daiktiškumas, idėja ir dvasia. Kalbama apie teatrinį diskursą arba bandymą klasifikuoti patirtį kad ir simboliškai ją užkoduoti ir padaryti pažinią. Ta prasme labai ryškus Estijos aktorės, pedagogės ir režisierės Anos Lamp sukurtas Talino miesto teatro spektaklis Vidurnakčio saulė. XX amžiaus pradžia istorinių revoliucijų laikotarpis, palietęs ir kultūrą, ir teatrą. Menininkai bandė išsivaduoti iš sąvokų: gražu ir bjauru, gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, kurių priešprieša vadovavosi praėję amžiai. Iškilo poreikis ieškoti naujų saviraiškos formų. Šis permainų laikotarpis lėmė ekspresionizmo, futurizmo, konstruktyvizmo ir kitų meno krypčių formavimąsi, rašoma festivalio kataloge. Teatras talentingai ir kūrybingai pabandė pratęsti anų laikų stilistikos ieškojimus mūsų laikais. Daug išmonės, daug žaismės ir teatrališkumo: sukūrė detektyvinę intrigą apie keisto likimo pjesės bendraautorių ir režisierių, kurio, pasirodo, niekada nebuvo. Nesunkiai atpažįstame savo teatro šelmišką jaunystę: scenografija tarsi kurta mūsų dailininko Stasio Ušinsko, o aktoriai atėję iš Vilkolakio spektaklių. Festivalio tarptautinę žiuri sudarė žymūs teatrinės kultūros veikėjai ir mokslininkai Vladlenas Aleksandrovas (Bulgarija), Vladimiras Osipovas (Ukraina), Luule Epnerė (Estija), Viesturas Kairišas (Latvija), Julius Dautartas (Lietuva) ir visi vienbalsiai pripažino, kad tai buvo geriausias festivalio spektaklis. Didelio ir entuziastingo publikos bei teatrologų susidomėjimo susilaukė Valmieros teatro spektaklis Potvyniai ir saulėgrįžos Straumenuose, sukurtas jauno latvių režisieriaus Viesturo Meikšano pagal latvių klasiko Edvarto Virzos (Eduardas Liekna) poemą Straumėnai (1933). Teatras stengiasi atgaivinti archajiškus ir jau išnykusius ritualus, iš arčiau pažvelgti į eilinio kaimo gyvenimą, kuris besąlygiškai paklūsta gamtos ritmui. Spektaklyje svarbiausia ne žodžiai, o garsai ir muzika. Saulėgrįžų ciklas ir ypatingi ritualai padeda atskleisti latvių tautos poetinę, filosofinę ir sakralinę prigimtį. Tai irgi tam tikra teatrinės savimonės, tautos pasaulio suvokimo antropologija. Tai nebuvo etnografinės buities ir darbų iliustracija, bet žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio formos: potvynis, žuvų gaudymas, sėja ir pavasario paukščiai, daina apie bičių darbą, dvasių pokalbiai apie senuosius laikus, senelio išėjimas, miškakirčių peštynės, gyvuliai tvarte, gerovės pabaiga... Peršasi mūsų E. Nekrošiaus Metų režisūrinės poetikos paralelės: žmogaus bėgimas nuo vilkų, mirties laukimas arba balanų skaldymas... Estijos Endla teatras iš Piarnu turi ypatingų nuopelnų estų tautai 1918 m. vasario 23 dieną iš jo balkono buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Deja, karai ir bolševikai sunaikino pirmąjį Estijos nepriklausomybės simbolį, o dabartinis pastatytas visai kitoje vietoje ir kitoks, bet estai atsimena ir brangina pirmojo teatro aurą. Teatras garsėja aukšto lygio spektakliais. Į Panevėžį jie atvežė Rojaus Striderio Maištininkus. Politinė ir dokumentinė drama apie amžiną individo ir sistemos priešpriešą. Režisierius ir scenografas Andres Normetas spektaklyje perteikia savo asmeniškus išgyvenimus iš antiglobalistinės demonstracijos Rostoke 2007 metais. Spektaklio kūrėjai tikisi pažadinti jauno žmogaus nepriklausomą mąstymą. Bėda ta, kad antiglobalizmas pats nežymiai tampa globalizmu. Teatrologė Elvyra Markevičiūtė suabejojo, ar globalistų idėjos, jų šaukimas į maištą turi rimtą motyvaciją kodėl aš ten turiu važiuoti dėl to, kad daug kas važiuoja? Spektaklis pasirodė plakatiškas, dominuoja verbalinė informacija, neatskleista žmogaus drama. Daug kalbama apie technikos ir civilizacijos diktatą, bet patys statytojai visą sceną užgriozdino įvairiausia elektronine aparatūra, kompiuteriniais mirgėjimais. Artistas pasitraukė gilyn, už tiulinio rūko, į antrą planą. Tačiau jauni artistai yra jauni ir jie savo vidine energija priverčia klausyti ir girdėti. Festivalis Panevėžyje yra Baltijos ir Baltarusijos dramos teatrų festivalio tąsa. Jis su mažomis pertraukomis vyksta nuo 1956 metų. Jau pirmajame festivalyje Rygoje Lietuvos akademinis dramos teatras už Paskenduolės (rež. K. Kymantaitė) pastatymą iškovojo pagrindinį prizą. Antrajame festivalyje Vilniuje Kauno dramos teatras už J. Grušo Herkus Mantas (rež. H. Vancevičius) spektaklį irgi gavo pagrindinį prizą. 1984 metais pagrindinis prizas dar atiteko Lietuvai už Č. Aitmatovo Ilga kaip šimtmečiai diena (rež. E. Nekrošius) spektaklį. Ir 1985 metais pagrindiniu prizu premijuotas kauniškių B. Kutavičiaus ir S. Gedos spektaklis Strazdas žalias paukštis (rež. J. Vaitkus). Lietuvos teatras ir šiais metais atrodė fundamentaliai ir spalvingai. Nieko nestebino, kad lietuvių spektakliai buvo dėmesio centre ir surinko daugiausiai apdovanojimų bei prizų. Už Vilniaus mažojo teatro Mariaus Ivaškevičiaus Mistro spektaklį Rimui Tuminui pripažinta geriausio režisieriaus nominacija. Dar 1834 metais Paryžiaus koledže A. Mickevičius savo slavų literatūros XVI paskaitoje suformulavo nacionalinio teatro pagrindinius principus. Pirmiausia jis kalba apie nacionalinę dramą. Jos turinys turi būti paimtas iš liaudies gyvenimo, drama privalo kelti reikšmingas nacionalines problemas, savo jėgos ir poetiškumo ieškoti liaudies dainoje, rapsodijoje, dramoje turi būti pranašystė. Čia teigiama, kad teatre negalima atkurti žmogaus, remiantis vien realiai matomu pasauliu, kad žmogus pažinus tik atkuriant žmogaus žemę, žmogaus pragarą ir žmogaus dangų. Jis kritiškai vertino A. Puškino dramas dėl to, kad jose herojus veikia tik istorinio, žemiško konflikto plotmėje, neturi ryšio su idealiu arba nerealiu pasauliu (sverchnaturaljnij mir), nepažįsta protėvių kulto ir dėl to negali atskleisti savo dvasios pragaro ar dangaus. Tais laikais dar buvo manoma, kad lietuviai yra slavų gentis. Pats A. Mickevičius Vėlinėse protėvių kulto patirtį atveda iš lietuviškos aplinkos. Su didele pagarba paskaitoje aiškina apie liaudies įgimtą sugebėjimą žavėtis ir stebėtis, kaip pagrindinį teatrinės savimonės elementą. Savo varganoje lūšnelėje tamsiais vakarais valstietis seka savo gentainiams pasaką apie paslaptingą paukštę, panašią į feniksą, kuri skrisdama virš kaimo numeta vienintelę plunksną. Viskas aplinkui nušvinta. Tuo pačiu metu pasakotojas (skazitelj vieno aktoriaus teatras) uždega pluoštelį balanų, ir šviesa, sklindanti nuo jo, sukrečia klausytojus iki drebulio. Pasakyta tarsi apie mūsų laikų teatrą. R. Tuminas turi absoliučią režisūrinę klausą. Galima, žinoma, reikalauti ir ieškoti jo kūryboje visokių teatrinių ir neteatrinių atributų išbaigtų charakterių, tapatybės, istorijos, romantinių ir nelabai romantinių herojų, jaunystės ar senatvės, valdžios troškimo, iškeliavimo ir parkeliavimo, bet negalima pamiršti R. Tumino režisūros savitumo. Jis kaip tapytojas spektaklį lipdo iš didelių spalvinių potėpių, kartais juos klodamas vieną ant kito, drastiškai keisdamas ritmus. Su tokia režisūra reikėtų elgtis labai atsargiai. Sąmoningai ar genetinės atminties vedamas, kurdamas spektaklį apie A. Mickevičių, jis panaudojo beveik visus A. Mickevičiaus suformuluotus, iš toli ateinančius žinojimus apie teatrą. Todėl tikriausiai R. Tumino spektakliai visus ir visada priverčia stebėtis ir žavėtis. Daugelis būgštavo, kad arenoje pasirodęs Lietuvos plikbajoris Tovianskis nesumenkintų Adomo Mickevičiaus per ilgus amžius susiformavusio įvaizdžio. Ačiū Dievui, jaunam ir talentingam aktoriui Jokūbui Bareikiui pavyko apginti mūsų dvasios pranašą. Tik, atrodo, kartojasi analogiška situacija kaip ir su Madagaskaru. Ten gabų dramaturgą vedžiojo neordinari Pakšto šmėkla, ir kol neatsirado režisūrinė Salomėjos dramos linija, spektaklis šlubavo ir blaškėsi. Dabartiniu atveju, ko gero, tą juodą darbą tęsia Tovianskis. Aktorius Ramūnas Cicėnas dirba kaip Dievas, bet jo herojus negali būti dramos protagonistu. Jis, kaip ir Pakštas, drumsčia protus, bet drama eina per Adomo asmenybę, o adekvačios savo dramine jėga scenos, kur Salomėja surišta įgrūdama į konteinerį, čia Adomas neturi. Gal tai galėtų būti scena pas Romos popiežių? Tuo labiau kad lietuvių žygiai į Romą buvo keli: Valančiaus pagalbos šauksmas prieš Lietuvos pravoslavinimą ir rusinimą, A. Jakšto maldavimas prieš Vilnijos lenkinimą, rusų okupacijos metų partizanų tragiškas laiškas... Labai imponuoja naujas Sauliaus Varno darbas Juozo Miltinio teatre Henriko Ibseno spektaklis Kai mes, mirę, nubusime. Kai kurie teatrologai priekaištavo aktoriams už per daug didelį daiktiškumą arba ženklų tiesmukišką simboliką (burlaivių maketai, miglos, tandeminiai dviračiai), bet režisūrinė mintis yra graži ir originali. Ir labai gaila, kad spektaklis, festivalio nuostatų valia, buvo nekonkursinis, negalėjo rungtis su nacionalinės dramaturgijos kūriniais. Ypač nustebino ir sukrėtė nepaprastumu greta dramos verbalinės informacijos įvestas įspūdingas ir funkcionalus šiaurinio lokio personažas. Pats principas lyg ir žinomas, primena E. Nekrošiaus sukurtą Nebylį Pirosmani, Pirosmani spektaklyje. Režisierius S. Varnas pristatydamas spektaklį rašo, kad čia vyrai gyvena pagal savo moralės kodeksą, nekreipdami dėmesio į gyvenimo jiems rodomus ženklus, į uždarytus kelius, vis tiek veržiasi, vyksta dvasinė personažų kokybės paieška. Spektaklio veiksmas vystosi apie du vyrus skulptorių ir lokių medžiotoją, žvėriamušį. Buvo galima pasirinkti draminę priešpriešą tarp pagyvenusio ir jauno, stipraus ir silpno, bet ta priešprieša yra biologinė, nepriklausanti nuo žmogaus valios. Dabartiniu metu mokslininkai atranda, kad gyvulys turi daug žmogiškumo: moka užjausti, pasiilgsta, myli, atsimena bloga ir gera. O žmoguje dažnai yra daugiau žvėries. Jauna moteris, pasirinkdama žvėriamušį, įtvirtiną konfliktinę biologinę nuostatą arba jaunoseno priešpriešą. Būtent pasirinkdamas ir įvesdamas į meno kūrinį žvėrį, kaip meninę priemonę, režisierius sustiprina humanistinę dramos tendenciją ir draminę įtampą. Skulptorių (akt. A. Keleris) skaudina, jam meluoja arba sako netiesą jo moteris, jauna draugė Maja (akt. T. Razmislavičiūtė), o lokys glėbyje statmenai laiko storą eglinį rąstą, stebi ir sunkiausiu momentu paleidžia jį griūti visu ūgiu. Tarsi gamtos sąmonė dalyvautų vyksme. Moteris išeina į kalnus, o tiksliau nuseka paskui žvėriamušį ir skulptorius savo netektyje arba vienatvėje glaudžiasi prie žvėries, padeda galvą į lokio letenas. Literatūra kuria vieną informacinį takelį, o teatras įveda visai naują, papildomą turinį sava, teatrine, kalba. Lokys visą laiką egzistuoja žmogaus erdvėje ne kaip daiktas, bet kaip santykis, kaip vertės matas. Kita vertus, gal lokys neturėtų veikti žvėriamušio erdvėje nei biologine, nei moraline prasme. Žvėris skiria savo skriaudikus ir kojūkų išeinant į kalnus jam neturėtų paduoti. Apie mūsų teatrinį jaunimą turėtų būti speciali kalba. Jie daro nepaprastą įspūdį.Festivalio nominantais tapo Gintarė Latvėnaitė, Jokūbas Bareikis ir Leonardas Pabedonoscevas, bet tą sąrašą galima pratęsti ir paminėti dar daug kitų pavardžių. Įspūdingus darbus pateikė Gabrielė Tuminaitė, Mindaugas Capas, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Jonas Šarkus, Tomas Žaibus, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius. Jie visi unikalūs ir ryškūs, teatru nugirdyti, apsėsti arba kūrimo troškulio vejami, demonų draskomi. Jų teatras yra galingas. Gerai išrašyti vaidmenys, dar suprantama, bet stebuklas, kad net ten, kur nieko nėra, vaidmuo atsiranda ir ryškus, spalvingas. Kad ir Mindaugo Capo tuščioje vietoje sukurtas Lietuvis (Mistras) yra toks žanriškai švarus, toks veiksmingas, pilnas vitališkumo ir improvizacijos, kad nenurungiamai atsistoja greta kitų pagrindinių vaidmenų. Jo darbas kažkuria prasme aktyvuoja spektaklio idėją. Tarp gabių jaunųjų ir Ieva Stundžytė. Aiškiai išreikštas vedlys. Jos spektaklis Antigonė (ne mitologinė) patvirtina žinojimą apie teatro metafizinę prigimtį. Čia veikia tokios didelės traukos, žmonės susieti ir įveržti į tokias griežtas elipses, toks veržlus ir bekompromisinis lėkimas, kad nėra kada rinktis. Žinojimas ir savo vaidmens suvokimas jų teatrinį buvimą daro reikšmingą ir labai įdomų, užkrečiamą. Irgi festivalyje dalyvavo nekonkursine tvarka. Atskira šneka turėtų būti apie nuolat veikusį visų trijų respublikų teatrologų, mokslininkų ir žurnalistų diskusijų klubą. Visaip šnekoriai postringauja. Girdi, kur teatrologijos grandai. Deja, Vilniuje tuo metu vyko didelis pasistumdymas dėl svarbių postų, o gal jie pamiršo mokymą apie nacionalinės dramaturgijos svarbą tautos teatrui, gal paprasčiausiai pradeda pavargti. Kartų kaita yra kietas dalykas. Bet ir žmogaus išmanymas ne pagal barzdos ilgį matuojamas. Ateina jauni ir nauji žmonės, kurie su meile gilinasi į teatrinį procesą, kurie stengiasi teatrą matyti žygyje, pavelde ir kaitoje, kurie neturi pamokslavimo ir vadovavimo kuriančiam žmogui komplekso. Normalus reiškinys. Ir be jų, gaila žinoma, susidarė gausus kelių nacionalinių kultūrų teatro istorikų, mokslininkų ir teatro kritikų korpusas. Estijos teatrui atstovavo Eva-Lissa Linder, teatro mokslininkė (Estijos muzikos ir teatro akademija); prof. Luule Epnerė (Estijos muzikos ir teatro akademija); Anu Lampė, režisierė, teatro pedagogė; Meelis Oidsalo, teatro kritikas; Heidi Aadma, Estijos teatrų agentūra; Enn Siimer, teatro kritikas; Madci Pesti, teatro kritikas ir mokslininkas (Tartu universitetas); Hedi-Lus Toome (Estijos teatro sąjunga). Latvijos teatro delegacija: Normunds Akots, teatro kritikas; Dainis Grinvaldis, dramaturgas; Viesturas Kairišas, režisierius; Alda Briede, (Latvijos radijas); Ieva Struka; Mara Dzene (Latvijos teatrų sąjunga). Lietuvos delegacija: Algis Matulionis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas; dr. Aleksandras Guobys, teatro istorikas, Lietuvos teatro sąjungos teatrologų skyriaus pirmininkas; Julius Dautartas, režisierius, Seimo narys; prof. dr. Petras Bielskis, teatrologas, režisierius (Klaipėdos universitetas); Jūratė Grigaitienė, teatrologijos magistrė, VDU menotyros doktorantė, žurnalo Lietuvos scena redaktorė; Saulius Varnas, režisierius, Elvyra Markevičiūtė, teatrologė; dr. Auksė Kapočiūtė, teatrologė, LTMKM direktorės pavaduotoja; Asta Valiukaitė, VDU menotyros doktorantė, dr. Martynas Petrikas, teatrologas (Vytauto Didžiojo universitetas); Vilma Janeliauskienė, LTMKM teatro skyriaus vedėja. Atrodo grįžta gera sena tradicija, kai spektaklių ar teatrinio vyksmo svarstyme dalyvauja betarpiški jų kūrėjai arba žmonės, praktiškai susidūrę su teatro kūrybos vyksmu. Palyginkime medicinos ar mechanikos mokslus ten prisiskaitėlių iš viso nėra: jei nemoki gydyti ar technikos valdyti, tai kad ir kaip savo plunksnas šiauštum, vis tiek būsi tuščiažiedis. Teatrologai neturėtų mokyti mokytų, o stebėti, fiksuoti, sudaryti kultūrinio konteksto perspektyvą ar retrospekciją. Nacionalinės dramaturgijos ugdymas reikalauja gero etnologinės struktūros išmanymo, nacionalinės dramos ypatumai kelia specifinius uždavinius ir nacionalinio teatro raidai. Šių metų teatrų repertuaras ypač dėkingas diskusijoms apie teatro nacionalumą, meninės kalbos individualumą arba autentiškumą. Labai viltinga ir svarbu, kad teatro atminties klausimus aštriausiai kėlė jauni žmonės. Estų pedagogė ir režisierė Anu Lampė, grįždama į 1927 metus, ieškojo savo moderniojo teatro apraiškų. Nuolat lygino savo atradimus su juos į teatrą atvedusiais mokytojais, estiškojo teatro atgimimo šaukliais Valdemaru Panso, Leo Kalmetu, Karelu Irdu, Evaldu Hermakiulu. Jaunas latvių režisierius Viesturas Meikšanas drąsiai atsigręžia į savo tautos archajiškus ir jau beveik išnykusius ritualus, įgimtus žmogaus ir gamtos ritmus. Ir čia kūrybiškai grįžtama prie Eduardo Smilgio, Gunaro Priedės, Arnoldo Lininšo. Lietuviai, o ypač estai, stebėjosi, kodėl režisierius C. Graužinis į savo spektaklį Nutolę toliai iš Pauliaus Širvio eilėraščių taip tiesmukiškai sugrąžino tarybinius tekstus apie kolūkiečių trobeles ir raudonžvaigždės armijos vyrų atneštą laisvę. Visi džiaugėsi šviesia energetine spektaklio aura. Latvis Dainis Grinvaldis spektaklyje atpažino klasikinę graikų teatro tradiciją ir tarėsi atspėjęs C. Graužinio traukos į Graikiją priežastį. Graikai lieka graikais, bet raudonų žvaigždžių motyvas greta bendražmogiškų ir sakralių temų nuskamba disonansu kaip atsitiktinai paleista kulka. Tarptautinė Baltijos šalių Teatro šventė Panevėžys 2010 buvo etnokultūriškai orientuota, graži, jauki, gerai organizuota, remiama vyriausybių ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatrų sąjungų. Festivalį globojo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kad ir kaip piktos valios žmonės stengtųsi įkalbėti mums lietuvių teatro nepilnavertiškumą, Panevėžio tarptautinis festivalis yra vienas iš tų gerų ir tvirtų argumentų už gyvybingą ir savitą nacionalinį teatrą ir kartu nepaneigiamas orientyras į didelį ir šviesų meną. O talentingų žmonių niekada dar tiek neturėjome ir nematėme. Panevėžys
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |