|
Išgirsti lig šiolei nustumtųjų į užribį balsus
Algimantas Zolubas
Visos save gerbiančios valstybės turi savo himną, vėliavą, o karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi herbą. Ir ne tik valstybių sostinėse, bet ir miestuose, miesteliuose ir kaimuose šie simboliai demonstruojami, gerbiami.
Lietuvos sostinėje Vilniuje vėliava plevėsuoja Gedimino pilies bokšte, himnas ir jo kūrėjas Lietuvos patriotų rūpesčiu rado vietą v. Kudirkos aikštėje, o štai Vytis iki šiol, išskyrus atvaizdą istorinėje vėliavoje, tinkamai nepagerbtas. Vytis raitelis su kalaviju vaizdžiai išreiškia valstybės gintį, mobilizuoja ir skatina jos piliečius (pilėnus) kovai su priešu. Minimi simboliai sovietinės okupacijos metais buvo visiškai paniekinti, jų viešinimas prilygo kryžiaus rodymui velniui.
Tačiau ir per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį deramos išraiškos ir pagarbos Vytis iki šiol nesulaukė.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos rūpesčiu po ilgų derybų ir akivaizdaus Vilniaus savivaldybės Lukiškių aikštės sutvarkymo vilkinimo, šios aikštės sutvarkymą ir paminklo laisvės gynėjams pastatymo reikalą perėmė Vyriausybė. Sudaryta darbo grupė, kuri jau paskelbė aikštės sutvarkymo projektų konkursą (Aplinkos ministerija), artimiausiu metu bus skelbiamas paminklo projektų konkursas laisvės kovoms įamžinti (Kultūros ministerija). Nors darbo grupė į paminklo sukūrimo gaires neįrašė laisvės kovų simbolio, tačiau jau ne kartą iškilūs laisvės kovotojai išreiškė nuostatą, kad geriausiai jį atitiktų Vytis, kuri drauge taptų ir Lietuvos herbo pagerbimu, jo demonstravimu garbingoje aikštėje. Tačiau...
Tarsi užbėgdamas už akių paminklo kūrėjams, VGTU Architektūros fakultete spalio 22 dieną surengtoje konferencijoje Menų sąveika architektūroje fakulteto dekanas Rimantas Buivydas pareiškė: Pas mus vis tebegaudžia beviltiško retrogradiškumo garsai, ir šį pastebėjimą patvirtina naujausias kelių marginalų ir jų gerbėjų viešas reikalavimas Vilniaus Lukiškių aikštėje kaip pagrindinį erdvės elementą pastatyti valstybės herbą Vytį! Taigi R. Buivydas Vyčio idėją mano jau palaidojo, pavadinęs ją beviltiškai retrogradiška. O jis yra Premjero potvarkiu paskirtos grupės narys, jis, beje, buvo ir savivaldybės Lukiškių aikštei tvarkyti vienas iš pagrindinių abstraktaus paminklo Laisvė propaguotojų ir paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę priešininkų. Laimei, skelbtas konkursas patyrė visišką fiasko, nelaimei, didžiulės lėšos prizinėms vietoms už abstrakcijas buvo iššvaistytos. Paniekinamai vadinamų marginalais Vyčio idėjos autorių stūmimas į užribį, prieš skelbiant konkursą, jau parodo šio grupės nario tikrąjį veidą. Todėl net pats R. Buivydo buvimas darbo grupėje nieko gera nežada. Ar čia ir nėra darbo grupės vaisingos veiklos žlugdymo, prilygstančio sabotažui, pradžia. Taip ir peršasi mintis, kad buvusiam Dailės instituto komunistų partijos sekretoriui tikrai tebegaudžia beviltiško retrogradiškumo garsai, sklindantys iš sovietinės praeities.
Paminklo Lukiškių aikštėje konkurso dalyviams ir vertinimo komisijai linkėkime išgirsti lig šiolei nustumtųjų į užribį balsus, o ne tų, per kurių balsus jiems vietos nebuvo.
© 2010 XXI amžius
|