2010 m. lapkričio 12 d.
Nr. 82
(1867)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Ėję tilto sargybą

Bronius VERTELKA

Serafima ir Ivanas Petrovskiai

Ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m) tiltas Lietuvoje yra prie Lyduvėnų.  Baltarusiai Serafima ir Ivanas Petrovskiai šalia jo praleido didžiąją gyvenimo dalį. Sukūrę šeimą 1952 metų  pradžioje,  tų pačių metų rudenį atvyko į Lyduvėnus. Ivanas čia išdirbo apie  40 metų. Liktinis viršila pradžioje buvo sukarintos apsaugos vyresniuoju, vėliau viršininku. Reikėdavo būti su kareiviais: išeidavo 7 valandą ryto, grįždavo 11 vakare.

Serafima augino sūnų ir dukrą, turėjo nedidelį ūkelį. Šiaip darbų nebuvo, bet reikėjo užsidirbti pensiją.  Devynerius metus saugojo tiltą – žiemą  stori kailiniai prie žemės lenkdavo. Bijodavo prarasti šautuvą. Vos ne vienas po kito prašvilpdavo traukiniai. Savo ruože privalėjo stebėti, kad nebūtų kažkas numesta ar iškritę, iš po ratų nežirtų žiežirbų spiečius. Reikėdavo signalizuoti, kad patikrinta, kad nieko neatsitiko. Būdamas laisvesnis Ivanas eidavo  žmoną pakeisti, už ją pasaugoti. Nuo tokio darbo Serafimai pakriko sveikata. Norėjosi dar dirbti, bet užėjus ant tilto galva sukosi. Serafimai dabar 81-eri, Ivanas vienais metais vyresnis.  Visada su vietos gyventojais gražiai sutarė. Nelankiusi lietuviškos mokyklos, Serafima išmoko kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai. Dar netekėjusi mokėjo lietuviškų dainų. Ivanas supranta lietuviškai, bet nedrįsta kalbėti.  Būdami stipresnės sveikatos ir gyvendami miestelyje eidavo į Lyduvėnų bažnyčią per šventes ar pažįstamo mirusiojo palydėti. „Mano žentas ir marti – lietuviai“, – džiaugiasi senolė. Petrovskiai turi tris anūkus, sulaukė proanūkės.

Dabar Serafima apie namus tvarkosi. Kai nebuvo tvoros, nueidavo tiesiai į miestelį apsipirkti. Šiuo metu vaikai maisto produktų atveža. Petrovskiai nestokoja buitinių rūpesčių. Butas prastas: aukštos lubos, sienos nelaiko šilumos, langai nesandarūs. Namas, kuriame gyvena, anksčiau priklausė sukarintai tilto apsaugai. Kol stovėjo kareiviai, viena siena būdavo šilta, o dabar iš visų pusių šalta. Įrengtas centrinis šildymas daug malkų  supleškina. Buto remontas atsieitų brangiau, nei jį naują pastatyti. Tačiau bute – ideali tvarka. Serafima – rūpestinga šeimininkė.

Sumažinus Ivano pensiją, Petrovskiai šiaip taip galą su galu suduria. Daug išleidžia vaistams. Ivanas neseniai persirgo insultu, jo vieno palikti negalima.

Baltarusijoje gyvena  trys Ivano seserys. Serafima teturi  92 metų seserį, kuri gyvena Vitebske. Prieš keletą metų Petrovskiai lankėsi Baltarusijoje pas gimines, su jais telefonu pasikalba. Petrovskiams buvo maloni žinia, jog lietuvių laukia bevizė kelionė į  Baltarusiją. S. Petrovskaja mano, jog tarp kaimyninių šalių apskritai neturėtų būti kliūčių bendravimui.

Naudvario kaimas, Raseinių rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija