Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Medininkų byloje – staigmenos prokurorams

Gintaras Visockas

Autoriaus nuotrauka

Per paskutiniąsias tris savaites Medininkų žudynių bylą nagrinėjanti Vilniaus apygardos teismo kolegija apklausė vos keletą liudininkų. Tačiau pastarųjų parodymai nepalankūs prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko teikiamai kaltinimo versijai, esą Medininkų žudynėse galėjo dalyvauti tik Rygos OMON smogikai. Versijos, kad Medininkų skerdynėse galėjo dalyvauti ir Vilniaus OMON milicininkai arba specialiosios paskirties KGB daliniai „Alfa“ ir „Vimpel“, prokurorai Teismo kolegijai neteikė.

Net trijuose paskutiniuosiuose teismo posėdžiuose buvo nuodugniai ir išsamiai apklausiamas papulkininkis Romanas Martiniukas, 1991-ųjų vasarą ėjęs 42-osios divizijos štabo artilerijos ginkluotės viršininko pareigas. Šį sykį kaip niekad aktyvūs prokurorai (anksčiau jie liudininkams klausimų beveik neturėdavo) liudytojui pateikė įvairių važtaraščių ir teiravosi, ar jie tinkamai užpildyti, klausė, kokius ginklus ir šovinius turėjo šios divizijos daliniai. Papulkininkis R. Martiniukas papasakojo, kad 1991-ųjų vasarą divizijos, kurioje jis tarnavo, daliniai buvo dislokuoti keliose vietose. Vilniuje stovėjo konvojaus pulkas. Konvojaus pulko būta ir Kaune.

Šiauliuose buvo dislokuotas mokomasis pulkas. O Sniečkuje (dabartinis Visaginas) stovėjo atskirosios ypatingosios specialios paskirties (specnaz) brigada. Pačią brigadą sudarė 5 ar 7 pulkai. Kur tie pulkai buvo dislokuoti, papulkininkis nepasakė. Viena šios brigados specnazo kuopa 1991 m. vasarą buvo dislokuota Vilniuje, 132-ame, pagrindiniame, konvojaus pulke. Pulkui vadovavo Stanislovas Stančikas. Tačiau, pasak R. Martiniuko, visi šie daliniai turėjo nuosavus ginklų sandėlius ir juose buvo užtektinai 7,62 mm kalibro Kalašnikovo automatų. Sandėliuose būta ir šovinių US (sumažinto greičio), kurie pritaikyti šaudyti ant automato vamzdžio galo prisukus ugnies ir garso slopintuvus (rusiškai – PBS).

Kuo svarbus šis liudijimas? Mūsų prokuratūra iki šiol mėgina teismui įpiršti versiją, esą Lietuvoje dislokuoti tuometinės sovietinės kariuomenės daliniai, įskaitant ir Vilniaus OMON, neturėjo 7,62 mm kalibro automatų, kuriais buvo nužudyti Medininkų poste budėję pareigūnai. (Medininkų muitinės posto pareigūnai buvo nužudyti būtent iš 7,62 mm kalibro Kalašnikovo automatų, prie kurių pritaisomas garso ir ugnies slopintuvas. Prie 5,45 mm kalibro Kalašnikovo automatų negalima prisukti ugnies ir garso slopintuvų.) Taigi tvirtinimai, esą Lietuvoje tuo metu dislokuoti sovietų kariškiai neturėjo 7,62 mm automatų, garso ir ugnies slopintuvų bei specialių šovinių, kurie naudojami tik prisukus garso ir ugnies slopintuvus, abejotina.

Apklausos metu prokuratūros atstovai liudininkui R. Martiniukui rodė ginklų ir šovinių judėjimo apskaitos važtaraščius ir teiravosi, ar šie dokumentai atitinka būtiną formą bei keliamus reikalavimus. Buvęs papulkininkis tvirtino, jog jam parodyti dokumentai atitinka formą, tačiau privalomos atžymos bei užpildymai, taip pat privalomi registracijos duomenys kituose privalomuose apskaitos dokumentuose nepatvirtina juose nurodytų duomenų apie ginklų ir šovinių perdavimą ir judėjimą.

Be to, tarp dokumentų, kurie tarpusavyje susiję ir todėl juose nurodyti duomenys turi vienas kitą atitikti, yra esminių neatitikimų. Pavyzdžiui, viename pateiktame dokumente nurodyta, kad Kauno konvojaus pulkas 1991 metais turėjo tik 680 vienetų US šovinių (sulėtinto skriejimo). Tačiau tas pats Kauno konvojaus pulkas 1991-aisiais į sandėlius Mogiliove atidavė 1360 tokios modifikacijos sulėtinto skriejimo šovinių. Iš kur toks skirtumas? Atlikus inventorizaciją rasta dar 460 sulėtinto skriejimo šovinių. Tad prokurorų pateikti dokumentai vargu ar leidžia susidaryti realų vaizdą, kaip, kur ir kada keliavo šio karinio dalinio ginklai bei šoviniai. Ar tai reiškia, kad 1991 m. vasarą šioje divizijoje buvo oficialiai neužfiksuotų šovinių ar net ginklų? Duomenų apie tai, kiek šiame ir kituose divizijos pulkuose turėta ugnies ir garso slopintuvų, kada, kam ir kokiu tikslu jie buvo išduoti, nėra, nors, pasak R. Martiniuko ir kitų liudytojų, sulėtinto skriejimo, t. y. sumažinto greičio, šoviniai US naudojami šaudyti tik su duslintuvais.

Buvęs papulkininkis R. Martiniukas Teismo kolegijai taip pat pasakė, jog prokurorų pateikti dokumentai privalėjo ir privalo būti saugojami Vidaus kariuomenės Vakarų apygardos štabe. Todėl čia pat iškilo klausimas: kaip, kokiomis aplinkybėmis ir iš kokio asmens bei kokiu pagrindu mūsų prokuratūra gavo keletą pažymų ir važtaraščių kopijų bei išrašų apie ginklų ir šaudmenų keliavimą iš dalinio į dalinį, ar visi šie dokumentai atitinka originalus ir kur jie saugomi. Teismui pateiktoje medžiagoje apie dokumentų įsigijimo aplinkybes nieko nekalbama, o juk visos aplinkybės gali būti ne tik įdomios, bet ir teisiškai svarbios bylai.

Liudytojui R. Martiniukui įtartina pasirodė ir prokurorų pateikta pažyma apie tai, kad mokomoji specnazo kuopa Kalnų Karabache 1991-ųjų gegužės mėnesį sunaudojo net 240 šovinių US (sulėtinto skriejimo), skirtų diversinei veiklai ir sargybos postų naikinimui. Pagal formą pažyma tarsi atitinka reikalavimus, tačiau čia nėra nurodyti privalomi duomenys (nenurodyta šaudmenų panaudojimo vieta, laikas, paskirtis ir t.t), nei pridėta šovinių išdavimo konkretiems kariškiams važtaraščių, nei jų iššaudymo faktą patvirtinančių dokumentų. Taip pat prie tos pažymos nepridėtos joje nurodytų faktų tikrumą pagrįsti turinčių dokumentų kopijos. Tad visų šių aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jog prokurorų pateiktuose atsitiktiniuose dokumentuose nurodyti faktai ir duomenys yra absoliučiai teisingi ir atitinka tikrovę.

Akivaizdu, kad visi prokurorų pateikti Teismui dokumentai yra greičiausiai specialiai parinkti ir kelia daugiau papildomų klausimų, nei pateikia atsakymų į byloje tiriamus klausimus. Tad kyla ne mažiau svarbus klausimas – kas ir kodėl taip padarė?

Žodžiu, nė vienas prokurorų pateiktas dokumentas neįrodo, kad Rygos OMON buvo išduoti garso ir ugnies slopintuvai ir specialieji sulėtinto skriejimo šoviniai. Bet svarbiausia, kad tie keli prokurorų pateikti dokumentai apie ginklų ir šaudmenų išdavimą neįrodo, nepatvirtina ir net neužsimena, jog 1991 m. vasarą Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui buvo išduotas 7,62 mm kalibro automatas su garso ir ugnies slopintuvu bei šoviniais US.

Liudytojas R. Martiniukas pastebėjo, jog kai kurių dokumentus užpildžiusių asmenų rašysena jam nepažįstama, nors jis pažinojo visų už ginkluotės apsaugą bei išdavimą atsakingų asmenų braižą. Be to, kai kurie jam parodyti dokumentai viso labo buvo tik kopijos, o remiantis kopijomis negalima daryti jokių plačių apibendrinimų. Tiesa, papulkininkis R. Martiniukas pabrėžė, kad 132-ojo konvojaus pulko Vilniuje artilerijos ginkluotės sandėlio važtaraštis, užpildytas ir pasirašytas praporščiko Genricho Neimo, patvirtina, jog keturiasdešimt 7,62 mm kalibro automatų buvo išduota Vilniaus OMON. Taigi papulkininkis R. Martiniukas paaiškino teismui, kad garso ir ugnies slopintuvai buvo naudojami tik su 7,62 mm automatais AKM arba AKMS. O būtent tokios modifikacijos ginklus ir šaudmenis Medininkų žudynių išvakarėse gavo mūsų prokurorų ramybėje paliktas Vilniaus OMON. Vadinasi, negalima atmesti versijos, jog Medininkų skerdynėse galėjo dalyvauti Vilniaus OMON milicininkai. Tačiau šią versiją mūsų prokuratūra kažkodėl atmeta ir visą dėmesį koncentruoja tik į Rygos OMON.

Taigi tris dienas trys teisėjai, du prokurorai ir du advokatai bei kaltinamasis K. Michailovas dalyvavo beprasmiuose posėdžiuose. Pagalbon pasitelkę keletą atsitiktinių dokumentų apie ginklų ir šaudmenų keliavimą iš dalinio į dalinį prokurorai siekė pateikti reikšmingus apibendrinimus, o išėjo – didelis šnipštas. Skelbti plačius konkrečius apibendrinimus, skrupulingai patikrinus duomenis, galima tik vienu atveju: kai turi visus originalius dokumentus, visus važtaraščius, visas pažymas ir kitus privalomus apskaitos dokumentus. Bet jų teismui nepateikta. O keliomis pažymomis vargu ar galima aklai tikėti. Čia labai tiktų žargonas: „ištraukė iš konteksto“. Juk visi esame girdėję kaltinimų žurnalistams, kaip šie, siekdami tendencingai sukritikuoti oponentą, iš  priešininko publikacijos ištraukia keletą pačių nepalankiausių frazių ir jas paskui įvairiausiai traktuoja, tyčia nutylėdami visumą. Mano manymu, panašiai tąsyk elgėsi ir prokurorai R. Stankevičius su S. Versecku, teismui pateikę keletą pažymų apie sovietinių ginklų išdavimus bei priėmimus, bet nepateikę visumą bylojančių duomenų.

Šį kartą kantrybė trūko net ir anksčiau visada korektišku santūrumu pasižymėjusiam teisėjui Vladislavui Lenčikui. Kas galėtų paneigti, kad ne visos šios beprasmybės paveiktas, jis leido sau emocingai paklausti liudytojo R. Martiniuko, ar visi šie sukritikuoti apskaitos dokumentai įrodo, kad teisiamasis K. Michailovs tikrai niekad nebuvo gavęs 7,62 mm kalibro automato, šūvių garso duslintuvo ir sumažinto skriejimo greičio šovinių US? Liudytojas atsakė, kad visi šie teismo turimi dokumentai tokio fakto neįrodo, nes jie... iš viso nieko neįrodo!

Beje, prieš keletą posėdžių kolegijos narys, Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Viktoras Dovidaitis nušalino visiškai panašų prokuroro R. Stankevičiaus klausimą liudytojui: ar jis turįs įrodymų, kad kaltinamasis K. Michailovas-Nikulinas nenužudė Lietuvos pareigūnų.

Šį kartą teisėjų kolegijos nariai į analogišką savo kolegos klausimą net nesureagavo. Tad kokias teisėjų kolegijos nuostatas bei nuotaikas atskleidė šis liudytojui  pateiktas atvirai tendencingas klausimas (užuominos, kad K. Michailovas-Nikulinas dalyvavo žudynėse), tegul sprendžia patys skaitytojai.

Sensacinga buvo ir lapkričio 10-ąją surengta liudininko Olego Ivanickio apklausa. 1991 metais O. Ivanickis dirbo Vilniaus OMON 5-ojo būrio vairuotoju. O. Ivanickis pasakė, kad dar iki Medininkų skerdynių Vilniaus OMON milicininkai turėjo ne tik 5,45 mm, bet ir 7,62 mm  kalibro Kalašnikovo automatų. 7,62 mm kalibro automatus Vilniaus OMON bazėje jis regėjo savo akimis. Tokio kalibro ginklai buvo saugomi metalinėse spintose ginkluotės kambaryje, įrengtame prie budėtojų dalies. O štai remiantis mūsų prokurorų teiginiais, Vilniaus OMON tokių ginklų (7,62 mm kalibro) iki Medininkų žudynių iš viso neturėjo.

Be to, liudytojas O. Ivanickis papasakojo, kad 1991 m. birželio–liepos mėnesiais mažiausiai du kartus per mėnesį Rūdninkų poligone vykdavo intensyvios Vilniaus OMON milicininkų ir atskirosios ypatingosios specialiosios paskirties brigados kariškių, dėvėjusių avietinės spalvos beretes (specialusis specnazo ženklas), šaudymo pratybos. Tų pratybų metu būdavo mokomasi ne tik taikliai šaudyti, bet ir šturmuoti pastatus, likviduoti sargybos postus... Taigi mūsų kaltintojų užuominos, esą Vilniaus OMON neva nebuvo paruoštas sudėtingoms karinėms operacijoms, prieštarauja liudytojo O. Ivanickio parodymams.

Be to, liudytojas O. Ivanickis pabrėžė, kad 1991-ųjų liepos mėnesį tarp Vilniaus omonininkų buvo plačiai kalbama, esą į Lietuvą, likus vos kelioms savaitėms iki Medininkų skerdynių, atvyksta speciali KGB grupė ALFA, kuri tiesiogiai pavaldi Maskvai. Kalbas, kad tokia grupė žada atvykti, jis girdėjo asmeniškai, tik nežinojo, kokie tikrieji tos grupės atvykimo tikslai. Tarp Vilniaus omonininkų buvo kalbama, kad ALFA atskrenda kažkokiems bendriems veiksmams drauge su Vilniaus OMON.

Čia derėtų prisiminti 1991-ųjų rugpjūčio 1-osios Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kuriame AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir AT vicepirmininkas Česlovas Stankevičius tvirtino, jog likus dviem savaitėms iki Medininkų žudynių į Lietuvą buvo permestas tas pats specialiosios paskirties dalinys ALFA, kuris 1991-ųjų sausio 13-ąją šturmavo Vilniaus televizijos bokštą. Taigi O. Ivanickio parodymai patvirtina jau skelbtas kai kurių mūsų aukšto rango pareigūnų išvadas, jog 1991-ųjų vasarą Maskvoje buvo intensyviai ruošiamasi rugpjūčio pučui. Todėl nenuostabu, kad į Lietuvą buvo permetami KGB ALFA ir kitokie specialiosios paskirties KGB daliniai. Galėjo būti ir taip, kad po ALFA grupės priedanga buvo atvykęs specialiosios paskirties KGB dalinys „Vimpel“ (viešieji šaltiniai tvirtina, jog „Vimpel“ smogikai, siekdami paslėpti savo kruvinus pėdsakus, kartais apsimesdavo esą ALFA grupės kariais). Be to, nereikia pamiršti ir „Vimpel“ kario Vladimiro Uljanovo biografijos. Jo dosjė aiškiai parašyta: Sovietų Sąjungos KGB specialiosios paskirties dalinio „Vimpel“ atstovas V. Uljanovas 1991 metais buvo komandiruotas į Lietuvos sostinę Vilnių tarpnacionaliniams konfliktams likviduoti. Šis teiginys plačiau ir konkrečiau neaprašytas. Tačiau tarpnacionalinių konfliktų Lietuvoje neturėjome. Tad kokioms užduotims iš tikrųjų į Vilnių buvo permestas V. Uljanovas?..

Dėmesio verti buvo ir Vinco Radvilos parodymai. Šis lietuvis vienas iš pirmųjų pamatė nužudytus Medininkų pareigūnus. Tą lemtingąją naktį jis su kolega važiavo į Baltarusijos sostinę iš Šiaulių. Paryčiais sustojęs Medininkų poste ir nesulaukęs patikrinimo, jis nuėjo į vagonėlį paklausti pareigūnų, ar galįs važiuoti. Štai tada jis ir pamatė kraupų vaizdą. Šio liudytojo parodymai vertingi štai kodėl. Jis dar 1991 metų rugpjūtyje prokurorams detaliai papasakojo ir dabar pakartojo teismui, kaip tą akimirką, kai jis pravėrė vagonėlio duris,  stovėjo kėdės ir spintos bei gulėjo lavonai. Tuo tarpu prokuratūros pateikta versija teigia, kad baldai ir kūnai gulėjo kitaip, nei tvirtina V. Radvilas. Palyginkime V. Radvilos ir prokurorų teiginius. Jei V. Radvilas sako tiesą (o jo teiginiais bent kol kas nėra jokio preteksto nepasitikėti), stalus ir kėdes po žudynių kažkas išstumdė. V. Radvila teigia, kad baldai buvo sustatyti vienaip, o teismui pateiktoje prokurorų medžiagoje teigiama, jog baldai stovėjo visai kitose vietose.

Prokuroras R. Stankevičius yra tvirtinęs, esą liudininkai, kurie pirmieji pamatė kraupųjį vaizdą, dėl patirto susijaudinimo neteisingai prisimena patalpose išdėstytus daiktus. Tačiau ar galima tikėti R. Stankevičiaus surašyto kaltinimo versijos aktu, jei jam prieštarauja ne tik liudytojo V. Radvilos, bet ir dar vieno asmens teiginiai? Omenyje turiu liudytoją L. Mečkovskij, kuris buvo nubraižęs vagonėlio schemą, kaip gulėjo kūnai ir stovėjo baldai, kai jis pravėrė duris. Iš jo piešinio akivaizdu, kad jis patvirtina ne prokuroro R. Stankevičiaus, o liudytojo V. Radvilos versiją. Šiandien pirmasis nužudytus Medininkų pareigūnus išvydęs L. Mečkovskij jau miręs.

Tad kuo remiantis prokuroras R. Stankevičius teigia, esą liudytojai V. Radvilas ir L. Mečkovskij netiksliai nubraižė vagonėlio schemą? Galų gale visi šie liudininkai tvirtino nieko nežiną, ar kaltinamųjų suole šiandien sėdintis buvęs Rygos omonininkas K. Michailovas dalyvavo Medininkų žudynėse. Visi liudininkai teigė K. Michailovą matantys pirmą kartą. Tačiau teismo baigties buvęs Latvijos OMON milicininkas K. Michailovas vis tiek laukia uždarytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Kodėl ir vardan ko jis laikomas suimtu? Atsakymo į šį klausimą nūnai nepateikiama net ir skelbiamose teismų nutartyse.

Tenka prisiminti žinomo Lietuvos visuomenės veikėjo, teisininko Kęstučio Čilinsko ne kartą įvairiose situacijose išsakytas mintis, kad Lietuvoje dažnai lemiamą reikšmę turi ne teisiniai, o politiniai sprendimai. Sunku vienareikšmiškai nuspręsti, ar šį pastebėjimą galima pritaikyti ir Medininkų žudynių bylai. Bet jeigu advokato K. Čilinsko žodžius vis dėlto galima pritaikyti, belieka ironiškai apgailestauti, kad teisminis procesas Medininkų byloje su teise turi bendro tik tiek, jog vyksta Vilniaus apygardos teismo rūmuose. Taip pat tenka guostis, kad tai, kas vyksta šioje byloje, bent jau atitinka proceso formą. Tačiau kas mums svarbiau – bylos nagrinėjimo forma ar bylos esmė, bylos turinys?

© 2010 „XXI amžius“