2010 m. gruodžio 1 d.
Nr. 87
(1872)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Už antinacizmo šūkių – valstybės žeminimas

Praėjusį trečiadienį internete pasirodė europarlamentaro Leonido Donskio straipsnis su pretenzingu pavadinimu „Kur toji riba?“, teigiantis, kad „ką tik“ savaitraštyje „Veidas“ pasirodžiusi nepasirašyta publikacija, skirta Niurnbergo tribunolui aptarti, yra „pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais Lietuvoje viešai ir atvirai paneigtas Holokaustas“. Kitą dieną (ketvirtadienį) Jungtinės Karalystės, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui išsiuntė laišką, kuriame išreiškė nepasitenkinimą dėl žurnale „Veidas“ paskelbtame dr. Petro Stankero straipsnyje „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“ išsakytų teiginių, esą pasėjančių dvejones dėl didžiulio masto žydų tautybės piliečių išžudymo. Ambasadoriai minėjo galimas antisemitizmo apraiškas Lietuvoje. Laišką taip pat gavo Prezidentūros, Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai. P. Stankero straipsnyje esą teigiama, kad 6 mln. žydų nužudymas Holokausto metu yra dokumentais neįrodyta legenda, o Niurnbergo procesas vadinamas „aiškiai neteisingu teisminiu tyrimu“. „Tai prilygsta Holokausto neigimui ir nusipelno stipriausio pasmerkimo. Tiesą pasakius, pagal daugelio šalių įstatymus tai būtų verta teisinio proceso“, – teigiama ambasadorių laiške. Ambasadorių laiške, be kita ko, primenamas lietuvių kolaboravimas su naciais naikinant žydus Antrojo pasaulinio karo metu ir pažymima, kad Lietuvoje iki šiol pastebima antisemitizmo apraiškų. „Klaipėdos teismas gali paskelbti, kad yra priimtina viešai rodyti svastiką kaip tradicinį lietuvišką simbolį. Melagingai stengiamasi sulyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais Lietuvoje, kurie nors dideli, bet negali būti laikomi vienodais nei dėl jų tikslų, nei dėl rezultatų“, – rašo ambasadoriai. Jie paragino Vyriausybę atmesti P. Stankero teiginius ir imtis šiuo atveju reikalingų veiksmų.

P. Stankeras ėjo VRM Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas ir buvo atsakingas už ministerijos strateginių bei veiklos planų rengimą, departamento veiklos planus ir ataskaitas, ministerijos kolegijos posėdžius. Pasidavęs milžiniškam spaudimui vidaus reikalų ministras R. Palaitis institucijos vardu išreiškė apgailestavimą ir atsiprašė ambasadorių. „Apgailestauju dėl šio straipsnio autoriaus P. Stankero asmeninių istorijos interpretacijų, kurios neturi nieko bendra su Vidaus reikalų ministerijos pozicija žydų genocido atžvilgiu, – užsienio šalių ambasadoriams adresuotame laiške rašo ministras R. Palaitis. – Aš asmeniškai šių metų lapkričio 1–2 dienomis lankiausi Izraelyje ir Jeruzalėje esančiame Yad Vashem Holokausto aukų memoriale padėjau vainiką, taip išreikšdamas savo bei atstovaujamos institucijos pagarbą šios valstybės aukų atminimui.“ Ministras R. Palaitis paprašė P. Stankerą įvertinti, ar jo išsakyti teiginiai suderinami su valstybės tarnautojo etika. Praėjusį ketvirtadienį P. Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo.

Į „holokausto neigėjo“ medžioklę tuoj pat įsijungė ir Simono Wiesenthalio centras, iš Lietuvos vyriausybės pareikalavęs patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos vidaus reikalų ministerijos pareigūną, kuris, pasak jų, pareiškė, kad Holokaustas yra legenda ir kad žydų genocido niekada nebuvo. Centras pritarė pareigūno atsistatydinimui ketvirtadienį ryte, tačiau pabrėžė, kad Holokausto neigimas Lietuvoje yra laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir paragino vadovybę nuteisti jį už tokius veiksmus.

P. Stankero straipsnyje buvo rašoma: „Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo nė vieno A. Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).“ Savaitraščio „Veidas“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas sukritikavo L. Donskio teiginius. Jis sakė, kad istorikas P. Stankeras niekada neneigė holokausto, o nesusipratimas įvyko dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas. Anot G. Sarafino, šurmulys kilo dėl vienintelio sakinio. „Jis kelia klausimą, nes ten buvo konkrečiai patvirtinta, kad buvo nužudyta 4 mln. žydų, o jis rašo apie legendą, kad 6 mln. Jis tiesiog svarsto. Čia yra ir mūsų, redakcijos, klaida, kad žodis „neva“ yra ne toje vietoje – teoriškai žodis „neva“ turėtų būti kitoje vietoje – „legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų. „Tai yra diskusija apie skaičių, o ne apie holokausto neigimą“, – kalbėjo savaitraščio vyriausiasis redaktorius.

G. Sarafinas bendravo su straipsnio autoriumi, kuris yra labai sukrėstas ir nesupranta, „ką jis padarė tokio, parašęs straipsnį apie Niurnbergo procesą, kuriame nėra nė vieno žodžio „holokaustas“. G. Sarafinas sakė, kad straipsnį galima vertinti įvairiai, tačiau P. Stankeru, kaip humanitarinių mokslų daktaru, galima pasitikėti. Paklaustas, kaip vertina autoriaus žodžius, kad Niurnbergo procesas yra „aiškiai neteisingas teisminis tyrimas“, redaktorius sakė, kad P. Stankeras rėmėsi gausybėje užsienio straipsnių išsakyta analize. G. Sarafino žodžiais, kitame „Veido“ numeryje bus paaiškinta susidariusi situacija bei atsiprašyta dėl teiginių įžeistų žmonių.

Duodamas interviu Baltijos TV istorikas P. Stankeras teigė, jog vertime į užsienio kalbą greičiausiai buvo padaryta klaida, nes holokausto paneigti jis neketino. BTV laidoje „Karštas vakaras“, atsiprašydamas Lietuvos žmonių, ypač žydų tautybės, jis sakė jokiais būdais nenorėjęs paneigti holokausto. Jis sakė, kad šio straipsnio tikslas „buvo ne neigti holokaustą (šito neįmanoma paneigti), o parodyti amžiaus proceso, kuris vyko Niurnberge, užkulisius“. Jausdamasis labai blogai, kad buvo neteisingai suprastas ir kad staiga neteko darbo, buvęs VRM darbuotojas stebėjosi, kodėl užsienio šalių ambasadoriai formuoja mūsų šalių politikų elgesį. Jo manymu, Lietuvos politikai šio straipsnio neskaitė, neskaitė ir VRM ministras R. Palaitis. „Kai lapkričio 25 dieną paklausiau ministro, ar jis skaitė mano straipsnį, atsakymo negavau“, – sakė P. Stankeras. Tą dieną jam buvo primygtinai liepta per valandą pateikti pareiškimą dėl išėjimo iš valstybės tarnybos. „Spaudžiamas ir būdamas streso būsenoje tai ir padariau. Be abejo, labai išgyvenu netekęs mylimo darbo vidaus reikalų sistemoje, kur išdirbau beveik 30 metų, – teigė buvęs pareigūnas. – Per tą laikotarpį pasikeitė šešiolika ministrų ir štai septynioliktas ministras R. Palaitis, užuot mane, kaip Lietuvos pilietį, apgynęs, pasidavė užsienio spaudimui ir atleido iš tarnybos ministerijoje už veiklą po darbo, kuri nesusijusi su einamomis pareigomis“. Kalbėdamas apie straipsnio sakinį, dėl kurio jis buvo išmestas iš darbo, P. Stankeras sakė: „Aš manau, kad ši pastraipa ambasadoriams buvo netiksliai išversta. Mano straipsnyje nėra, neminimas žodis holokaustas. Manau, kad tikrai demokratinėje visuomenėje šis straipsnis galėtų sukelti tik mokslinę diskusiją, o ne tarptautinį skandalą.“

Išties labai įdomu, kad po Lietuvą Europos Parlamente atstovaujančio L. Donskio viešai paskleisto rašinio jau kitą dieną kelių valstybių ambasadoriai staiga parašo kolektyvinį laišką reziduojančios valstybės institucijoms ir reikalauja sankcijų. Juk ambasadorius yra savo šalies atstovas kitoje valstybėje ir jis turi teisę reikšti savo šalies vadovų oficialią nuomonę, bet ne savo. Be to, ši nuomonė neturi būti ultimatyvi, reikalaujanti, verčianti ką nors daryti. Tai būtų grubus kišimasis į atstovaujančios valstybės vidaus reikalus. Lietuvos valstybė, užuot pareiškusi protestą prieš kišimąsi į vidaus reikalus, pakluso neleistinam spaudimui ir pažeidė savo piliečio teises.

Įdomu, kur toji riba, nuo kurios valstybių ambasadoriai nesikiša į atstovaujančios valstybės vidaus reikalus?

Akivaizdu, kad puolimas prieš VRM pareigūną P. Stankerą vykdytas planuotai ir todėl netrukus teko laukti dar didesnio smūgio. Šeštadienį Vilniuje įvykusioje konferencijoje buvo įsteigtas visuomeninis judėjimas „Lietuva be nacizmo“, kurio iniciatoriai sako kovosiantys su neonacistinių idėjų plėtra bei, jų žodžiais, „istorijos falsifikavimu“. Konferencijoje, tarp kurios dalyvių daugiausia buvo Antrojo pasaulinio karo veteranai (taip dabar vadinasi stalinistinės Sovietų Sąjungos pusėje kariavę rusų ar lietuvių kareiviai, antrosios okupacijos pirmame dešimtmetyje dažnai dalyvavę represinio NKVD aparato operacijose prieš Lietuvos gyventojus), prelegentai kalbėjo apie Lietuvoje besiklostančią nacizmui palankią atmosferą, o Lietuvoje „kylančio“ nacizmo apraiškas įžvelgė iniciatyvose sovietų režimo nusikaltimus prilyginti holokaustui. Neostalinistų pažiūros ryškiausiai atsispindėjo Juliaus Deksnio, Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininko, kalboje: „Nesibaigia spekuliacijos peržiūrint Antrojo pasaulio karo eigą, taip pat kariavusių šalių tikslus, stengiamasi pateisinti, net heroizuoti nacistų ir jų sąjungininkų veiksmus, bandoma tvirtinti apie vienodą Hitlerio ir Stalino, nacizmo ir komunizmo, atsakomybę už karo padarinius“. Pasisakydamas prieš Lietuvos įstatymus, vadinamųjų „veteranų“ atstovas teigė, kad neonacizmo idėjoms plisti sąlygas sudaro Lietuvos Seimo priimti įstatymai. „Praktiškai mums uždraudė nešioti savo kovinius apdovanojimus, po to buvo pataisyta, kad galima nešioti, jei einama su uniforma“, nors miestų gatvėmis esą marširuoja ir Hitlerio armijos kareiviai ir karininkai, kurie „turi teisę nebaudžiami vaikštinėti gatvėmis ir demonstruoti savo kovinius apdovanojimus.“ Pasipiktinęs „veteranas“ klausė: „Ar tai ne akivaizdus pasityčiojimas iš mūsų, Antrojo pasaulinio karo dalyvių, veteranų“, juk 2009 metais „buvo priimtas įstatymas apie okupacijų neigimą, už tokią veiką dabar gresia didelės baudos arba net kalėjimas iki dvejų metų“, o minėti įstatymai, pasak jo, sudaro sąlygas „plisti ultranacistiniams judėjimams“.

Vienas Antinacistinio judėjimo steigėjų Algirdas Paleckis grėsmę nacizmo idėjų plėtrai mato jau nuo mokyklos suolo. Istorijos vadovėliai apie Antrojo pasaulinio karo eigą esą parašyti su simpatija nacistinei Vokietijai, tačiau dar labiau jam nepatinka okupacinio represinio aparato žvėriškumų demaskavimas. Jaunasis neobolševikas kvestionavo ir tai, ar 1940-ųjų įvykiai, kuomet Lietuva okupuota ir aneksuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, buvo okupacija. Apeidamas klausimą apie didžiules tragedijas, tautos patirtas akivaizdžios okupacijos sąlygomis, A. Paleckis teigia esą Lietuva prie Sovietų Sąjungos prisijungė savo valia, „be kraujo praliejimo“, o okupacijos nebuvo, t. y. pažodžiui kartoja Kremliaus transliacijas.

A. Paleckis Lietuvos okupaciją drįsta vadinti įstojimu į Sovietų Sąjungą „ypatingai apsunkintomis aplinkybėmis“. Imdamasis prokuroro funkcijų Paleckis su savo organizacija stebės „neonacizmo apraiškas Lietuvoje, jas demaskuos ir joms pasipriešins viešindamas jas“.

Antinacistinio judėjimo įkūrimas vyko prisidengiant konferencija „Istorijos pamokos: žvilgsnis į dešimtmečių gilumą: I. Niurnbergo proceso 65-metis; II. 1940 metų įvykiai Baltijos šalyse“, kurią organizavo Baltijos šalių ir Rusijos ekspertų taryba. Lietuvių kalba (su vertimu į rusų) prasidėjusi tarptautinė konferencija po poros pranešimų perėjo vien į rusų kalbą. Pastebėtina, kad analogiškos „konferencijos“ Lietuvoje, dalyvaujant neostalinistams iš Lietuvos ir Rusijos, jau kuris laikas Lietuvos okupaciją vadina „1940 metų įvykiais“.


P. Stankero nuomonę neigiamai įvertino europarlamentaras Leonidas Donskis, dažnai pasisakantis lietuvių ir žydų santykių klausimais. Beje, dar pernai Donskis aiškino, kad lietuvių kaip tautos sovietų valdžia nesiekė sunaikinti, todėl lietuvių naikinimo negalima lyginti su žydų naikinimu vokiečių nacizmo metais. Pateikiame L. Donskio straipsnio ištraukas.

Kur toji riba?

Tad pirmą kartą po 1990 metų Holokaustas paneigtas ne geltonojoje ir bulvarinėje spaudoje (t. y. ne „Respublikoje“ ar „Vakaro žiniose“) ir ne sąmokslo teorijų kūrėjų ir ezoterinio ar visuotinio valdymo specialistų portaluose (t. y. ne „Balse“), o, kaip daugeliui iš mūsų atrodė, solidžiame ir gerą reputaciją turėjusiame leidinyje. /.../

Kas vyksta? Ar mes sprendžiame tą pačią rusišką dilemą, kurios esmė yra klausimas: ar mūsų visuomenė ir žmonės tokie defektyvūs, kad su jais jokia civilizuota ir iš tikrųjų demokratinė politika nėra įmanoma (įmanomos tik jos imitacijos ir pseudodemokratija), ar šalis yra valdoma tamsių jėgų (čia ir kitur išryškinta mūsų – red.), paprasčiausiai demoralizuojančių visuomenę ir žmones, kuriems telieka būti abejingais statistais arba ciniškais kvailysčių ir bjaurasties ruporais?

Ką gi, atidėkime į šalį sunkiai atsakomus klausimus, į kuriuos pats laikas atsakys, o geriau pamėginkime savęs paklausti, kaip įvyko padorumo ir civilizuotumo ribos pasislinkimas taip toli, kaip iki šiol niekas nebuvo jos pastūmėjęs? Mes žinojome teoriją, kad Lietuvoje antisemitizmas yra naftalininis, operetinis, vodevilinis ir liaudiškas. Tokio naftalininio ir liaudiško antisemitizmo simboliais yra tapę Motiejaus Valančiaus ir ypač Vinco Kudirkos rašiniai, įspėję lietuvius apie žydų klastą ir jų keliamus pavojus.

Mums (pripažinsiu, ir man pačiam) atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos. Net ir humanistas bei liberalus antiklerikalas Vincas Kudirka, prisiskaitęs į lenkų kalbą išverstų ano meto populiarių prancūzų antisemitų Franēois Bournand’o ir Édouard’o Adolphe’o Drumont’o filipikų bei paskvilių, kad ir prirašęs bjaurių ir nuodingų dalykų apie žydus, net iš tolo neprilygo genialiems rafinuoto antisemitizmo klasikams – Richardui Wagneriui, Fiodorui Dostojevskiui. Neapykanta turi savo genijus ir eilinius.

Bet, žinoma, kvaila būtų dabar Vincą Kudirką vaizduoti buvus vos ne Johno Stuarto Millio sukirpimo liberalu, kuris tiesiog truputį nemėgo vienos ano meto didelės Lietuvos mažumos. Kad ir kaip būtų, pati istorija išsprendė problemą ir paliko Kudirkos tėvynę be šitos bendruomenės. /.../

Žinoma, neapykantos maskavimo meistryste ir rafinuotumu Kudirka iš tolo neprilygo savo įkvėpėjams – idėjinių antisemitų Bournand’o pamfletai „Žydai ir mūsų amžininkai“ ar Drumont’o „Žydiškoji Prancūzija“, „Pasaulio pabaiga“ ir „Antisemito testamentas“ toli pranoksta Kudirkos kvaziliaudišką demonologiją, nuo kurios telieka tik žingsnis iki išminties ir erudicijos stebuklų apie krikščionių kūdikių kraujo naudojimą žydų religiniam ritualui (ypač velykiniams macams). /..../

Pamenu diskusiją su savo draugu, iškiliu išeivijos politologu Aleksandru Štromu (jis pats per stebuklą liko gyvas per Holokaustą, priglaustas ir išgelbėtas lietuvių krikščionių Antano ir Marijos Macenavičių šeimos), kurios metu paklausiau, kada ateis laikas, kai Lietuvoje bus pradėta perimti iš Vakarų rafinuoto antisemitizmo formas, tokias kaip Holokausto neigimas. Štromui neatrodė, kad tai būtų įmanoma. /.../ Įmanoma. Deja. Šitą ką tik įrodė „Veido“ publikacija.

Keli klausimai. Visų pirma, kodėl? Ar tikrai buvo manoma, kad informacija skirta sočiam, bukam vartotojui, kuriam reikia lengvos, „skanios“ provokacijos ir intrigos, idant skaitymo rytmetis neapkarstų nuo pernelyg sudėtingos ar slegiančios informacijos?

Ar tai nuoširdi idėjinių antisemitų akcija, tikintis atsakomojo „klastingų“ žydų arba sąžinės ir orumo nepraradusių (t.y. liberalių, vadinasi, „prožydiškų“) lietuvių reakcijos, kuri paskatins save įgyvendinančią pranašystę – na ko tie žydai nori? Šmeižti mus?

Ar tai paprasčiausia ir eilinė Rusijos provokacija, surandant sau naudingus idiotus ir žinant, kad antisemitizmas yra silpnoji lietuvių vieta, tikras šios šalies Achilo kulnas? Juk norint įtikinti ES ir Vakarus, kad nekenčiamosios ir išdavikiškos Baltijos šalys yra kriptofašistinės ir beviltiškos, kad visas jų mąstymas yra įkvėptas Antrojo pasaulinio karo ideologinio paveldo ir nacizmo, kad visas jų istorinis-politinis naratyvas esą yra antisemitinis, pakanka tik pasinaudoti vietiniais neapykantos eiliniais – it tapybos meistrui savo dirbtuvėje baigiant darbą vienu kitu potėpiu, kai visą juodąją darbo dalį atlieka uolūs mokiniai.

Arba pati nemaloniausia versija, kurios nesinori net aptarinėti, bet kurios, deja, slėpti darosi nebeįmanoma. Gali būti, kad mus valdo tiesiog tamsios jėgos. Tai anaiptol ne kokie demonai ar it iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ atkeliaujantis Volandas su visa savo svita. Demonų ar Šėtono versija būtų pati mieliausia ir puikiai įsiterptų į mūsų atkaklias pastangas save vaizduoti kaip stebuklinės pasakos herojus, kovojančius su slibinais ir juodaisiais riteriais.

Ne. Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai (kuriuos aiškiai skiriu nuo demokratijos vertybes ir žmogaus teises išpažįstančių politikų bei juristų), kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras. /.../

Tad Holokaustą neigiantis straipsnis anksčiau ar vėliau turėjo pasirodyti. Gali būti, kad mes išmėginami ir stebimi, mėginant nustatyti ribą, kurios peržengti mes vis dėlto neleisime (beje, mano „mes“ yra anaiptol ne etninė grupė, o visi Lietuvos liberaliosios demokratijos šalininkai ir liberalūs patriotai, įžvelgiantys skirtumą tarp ksenofobijos ir tėvynės meilės, fašizmo ir patriotizmo).

Vieną ribą jau buvo leista peržengti. Lietuvos gyventojų genocidui tyrinėti skirtas muziejus Vilniuje sugebėjo genocido sąvoką pritaikyti sovietų karo nusikaltimams ir trėmimams, iš jos lauko de facto pašalindamas Holokaustą. Galima kiek nori atsišaudyti spaudoje, bet balta yra balta, o juoda – juoda. Šitą mums priminė ne tik šokiruoti Vakarų šalių istorikai ir karo nusikaltimų tyrinėtojai, bet ir mūsų pačių istorikai (belieka tik padėkoti už tai Algimantui Kasparavičiui).

Kitą ribą leidome peržengti, kai mūsų Užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis tiesiai šviesiai pasakė, kad dviguba pilietybė yra naudinga tik žydams. Spręskime patys, kaip reaguoti į LR užsienio politikos šefo žodžius apie tai, kad sunaikinta bendruomenė gali tapti kliūtimi sprendžiant problemą, kuri, pasirodo, neaktuali daugiau nei milijonui svetur gyvenančių „tikrų“, t. y. etninių, lietuvių. Aš tokius dalykus vadinu Markizo de Sade’o efektu – visi pasibaisi, kad pagarsinta tai, ką visi arba daug kas tyliai galvoja ir daro. /.../

Paskutinis klausimas: ar bus noro ir valios pritaikyti „Veidui“ ir jo autoriui, paslaptingajam nežinomajam – savo dvasia atvirai pronacistinio ir fašistinio straipsnio autoriui – LR Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį apie viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams?

Esu rašęs ir galiu dar kartą pakartoti, kad niekada nebuvau ir nesu istorijos (net ir baisaus nusikaltimo prieš žmoniją istorijos) klastojimo kriminalizacijos šalininkas. Mes tiek skiriamės nuo Vokietijos ir Austrijos, kurios autentiškai, iš savo politinės egzistencijos gelmių siekia sunaikinti nacizmo sėklą ir paveldą savyje, kad mūsų mėginimai kriminalizuoti istorijos klastojimą mus objektyviai priartins ne prie šių šalių, o veikiau prie Rusijos ir Turkijos, kuriose įstatymai baudžia už šalį ir tautą menkinančią istorijos interpretaciją (Rusijos atveju – tai stalinizmo ir jo nusikaltimų žmonijai bei Rytų Europos politinio sunaikinimo pripažinimas, o Turkijoje – tai atviras armėnų genocido fakto Otomanų imperijoje įvardijimas).

Be to, netikiu, kad „Veido“ šedevras sulauks mūsų Temidės tarnų dėmesio. Ne tam buvo kurtas LR Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnis. Holokaustas ir nacių nusikaltimai čia tebuvo reikalingi tik simetrijos efektui sukurti. Įtariu, kad kur kas greičiau šis straipsnis bus pritaikytas tam, kas suabejos, ar sovietų nusikaltimai Lietuvoje buvo tiek pat baisūs, kiek nacių, ir ar apskritai korektiška ir humaniška šalies neabejotinai tragedijai, okupacijai ir valstybės sugriovimui taikyti tokio paties genocido, kaip Holokaustas, sąvoką ir ją žymintį terminą.

www.donskis.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija