Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Antrasis katalikų ir stačiatikių forumas

Mindaugas BUIKA

Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I kvietimu Graikijai priklausančioje Rodo saloje vykusio katalikų ir stačiatikių forumo dalyviai

Katalikų ir stačiatikių forume (iš kairės): Volokolamsko (Rusija) metropolitas Ilarionas, Sasimos (Konstantinopolis) metropolitas Genadijus, Vengrijos kardinolas Peteris Erdas ir CCEE generalinis sekretorius portugalas kun. Duartė da Kunja

Aptarti Bažnyčios ir valstybės santykiai

Daug vilties teikiančio katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimo kelyje į krikščionių vienybę pagrindinė institucija yra Tarptautinė mišri teologinė komisija, įsteigta 1980 metais. (Paskutinis jos susitikimas, apie kurį išsamiau rašyta ir „XXI amžiuje“, rugsėjo mėnesį įvyko Vienoje.) Šalia tokio esminių teologinių klausimų nagrinėjimo vis didesnę reikšmę, ypač Europoje, įgyja ekumeninis antropologinių, kultūrinių bei socialinių problemų aptarimas, kuriam savo dėmesį skiria prieš kelerius metus įkurtas Katalikų ir stačiatikių forumas.

Pirmasis susitikimas įvyko 2008-ųjų gruodį Trento mieste Italijoje. Tada buvo nagrinėta tema „Šeima – žmonijos gėris“. Spalio 18–22 dienomis Forumo darbuose dalyvaujantys Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) ir Europos šalių Stačiatikių Bažnyčių atstovai rinkosi į antrąjį susitikimą svarstyti „Bažnyčios ir valstybės santykių“. Antrajame forume, kuris Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I kvietimu buvo surengtas Graikijai priklausančioje Rodo saloje, dalyvavo po 17 katalikų ir stačiatikių delegatų. Diskusijoms vadovavo CCEE pirmininkas Vengrijos kardinolas Peteris Erdas ir Sasimos (Konstantinopolio patriarchatas) metropolitas Genadijus. Forumo dalyvius svetingai priėmė ir broliškai rūpinosi Rodo stačiatikių metropolitas Kirilas.

Po susitikimo paskelbtame komunikate pripažįstama, kad XX amžiaus antrojoje pusėje Bažnyčios ir valstybės santykiams daugiausiai įtakos turėjo vis didesnis religijos laisvės pripažinimas, įtvirtintas tarptautinės teisės dokumentuose – 1950 metais paskelbtoje Europos žmogaus teisių konvencijoje. Taip pat pažymėta, kad naujas etapas prasidėjo po 1989–1991 metų permainų Rytų ir Vidurio Europoje (sovietinio bloko žlugimo), kada šio regiono šalių naujose demokratinėse konstitucijose realiai pripažintas Bažnyčių ir religinių bendruomenių laisvas veikimas. 2007 metais priimtoje Lisabonos sutartyje, kuria vadovaujasi Europos Sąjungos institucinė veikla, pripažįstamas Bažnyčių indėlis žemyno tapatumui ir jos teisinis statusas nacionaliniuose įstatymuose.

Pastaruoju atžvilgiu padėtis, priklausomai nuo kultūrinio ir istorinio paveldo, gana įvairi, tačiau bendri demokratinio lygiateisiškumo principai turi būti išlaikyti. Forumo dalyviai pažymėjo, kad ten, kur yra išlikusi „valstybinės Bažnyčios“ samprata (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje), neturi būti teisinės kitų Bažnyčių ar religinių mažumų grupių diskriminacijos. Baigiamajame komunikate nurodoma, kad daugumoje Europos šalių galioja valstybės ir Bažnyčios konstitucinis atskyrimas, tačiau kai kuriose įtvirtinta „oficialios religijos“ nuostata (pavyzdžiui, Graikijoje), kuri gali vesti į tam tikrą bažnytinio veikimo apribojimą.

Kita vertus, Bažnyčios ir valstybės teisinės sistemos, kad ir pripažįsta politinės ir religinės sferų savitumą bei savarankiškumą, vis tiek turi tarpusavyje bendradarbiauti, pažymėjo Forume dalyvavę Europos katalikų ir stačiatikių vyskupai. Jie pažymėjo, kad šis bendradarbiavimas nesuvaržo Bažnyčios liturginio gyvenimo, kadangi į jos misiją įeina ir kiti dalykai – švietimas, karitatyvinė veikla, tarnystė bendrajam gėriui – tie dalykai, kurie rūpi ir valstybei.

Bendradarbiavimo sritys vertybių įprasminimui

Forumo dokumente nurodoma, kad Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios siekia aktyviai dalyvauti etiniuose bei moraliniuose debatuose dėl visuomenės ateities. Abiejų konfesijų ganytojų požiūriu tam yra svarbiausia išsaugoti Europos krikščioniškąsias šaknis, kurios nulemia jos vietą globalizuotame pasaulyje. „Bažnyčios nori, kad būtų išgirstas jų rūpestis dėl negimusių kūdikių gyvybės apsaugojimo, dėl mirštančių žmonių globos, dėl šeimos kūrimo pagal tradicinį krikščionišką santuokos supratimą, dėl paramos marginalizuotiems asmenims, dėl migrantų priėmimo, taip pat dėl kultūrinio ir lingvistinio Europos tautų paveldo išsaugojimo“, – nurodoma komunikate. Jame ypač pabrėžiamas būtinumas apginti teisę į sąžinės prieštaravimą sveikatos apsaugos darbuotojams, kurie nenori praktikuoti abortų ir eutanazijos.

Kalbėdami apie Bažnyčių materialinius klausimus, Forumo dalyviai pripažino, kad ir šiuo atžvilgiu įvairiose Europos šalyse įstatyminės sąlygos gana skirtingos – nuo finansavimo iš valstybių biudžeto iki tikinčiųjų aukų. Atkreiptas dėmesys į populiarėjančią mandatinę mokesčių sistemą, kuri leidžia mokesčių mokėtojams dalį jų skirti Bažnyčiai. Taip pat pripažinta, kad nors po komunistinių režimų žlugimo Rytų Europoje praėjo jau du dešimtmečiai, kai kuriose šalyse Bažnyčios vis dar laukia iš jų atimto turto sugrąžinimo, nes tai yra svarbu jų pastoracinės, karitatyvinės ir socialinės misijos realizavimui.

Kitas esminis klausimas, aptartas Rodo saloje vykusiame Europos katalikų ir stačiatikių ganytojų susitikime, buvo jaunų žmonių švietimas ir auklėjimas. Pripažįstant švietimo laisvę ir tėvų teisę spręsti savo vaikų mokymosi klausimus, Forumo dalyviai pabrėžė, kad „valstybė neturi primesti ideologijos (ar tai būtų homoseksualizmo ideologija, ar socializmo ideologija) mokyklų sistemai, už kurią ji yra atsakinga“. (Panašios, Bažnyčiai didelį nerimą keliančios tendencijos, pavyzdžiui, juntamos socialistų valdomoje Ispanijoje.) Taip pat visuomeninėje švietimo sistemoje turi būti įgyvendinta teisė gauti tikybos pagrindus, o bažnytinės mokyklos turi gauti finansinę valstybės paramą, nes „jų uždavinys – ugdyti atsakingus piliečius“, teigiama susitikimo komunikate.

Jame taip pat primenamas dabartinio perdėto sekuliarizmo pavojus, nes gyvenimo realybė neturi apsiriboti tik materialinės gerovės siekiu, kadangi žmogaus prigimčiai yra svarbios prasmės ir dvasingumo paieškos. Deja, žiniasklaidoje šiai sričiai paliekama nedaug vietos, kadangi akcentuojamas tik aistrų ir norų patenkinimas, pastebi ganytojai. Valstybės gyvenime ir įstatymų leidyboje taip pat reikia daugiau remtis „nekintančiomis bendražmogiškomis vertybėmis“, tuo tarpu dabar perdėtą įtaką turi greitai besikeičianti viešoji nuomonė ir intereso grupių spaudimas. Bažnyčios gina amžinąsias vertybes, kurios sudaro europinės civilizacijos ir kultūros pagrindą.

„Mes turime viltį, kad mūsų Bažnyčių nariai visais įmanomais būdais  visuose visuomeninio gyvenimo lygmenyse stengsis, kad krikščioniškoji žmogaus ir bendruomenės vizija toliau įkvėptų tautų elgseną ir įstatymų leidėjų pasirinkimus“, – baigdami pabrėžia Katalikų ir stačiatikių forumo dalyviai. Tam, žinoma, reikia garantuoti viešos religinių įsitikinimų raiškos laisvę ir kad šioje srityje nebūtų jokios diskriminacijos ir apribojimų, kaip dabar vis dažniau pasitaiko ir „tolerantiškoje“ Vakarų visuomenėje. „Mums reikia atgaivinti krikščioniškąsias vertybes ir pritaikyti jas dabartiniams Europos visuomenės poreikiams“, – patvirtina ganytojai.

Pranešta, kad trečiasis Forumo susitikimas Portugalijos kardinolo Žozės da Kruzo Palikarpo kvietimu 2012 metais bus surengtas Lisabonoje.

© 2010 „XXI amžius“