|
Popiežius patvirtino ekumeninį įsipareigojimą
Mindaugas BUIKA
Prisiminta 50 metų patirtis
Susitikęs su Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos nariais šios ekumeninę veiklą koordinuojančios Vatikano dikasterijos įkūrimo 50-ųjų metinių proga popiežius Benediktas XVI patvirtino, jog Katalikų Bažnyčia lieka įsipareigojusi siekti pilnos Kristaus išpažinėjų bendrystės. Jis priminė, kad tuometinį Krikščionių vienybės sekretoriatą kartu su kitomis komisijomis palaimintasis popiežius Jonas XXIII įsteigė 1960 metų birželio mėnesį, rengiantis jo sušauktam Vatikano II Susirinkimui. 1988 metais Dievo tarnas Jonas Paulius II savo apaštaline konstitucija Pastor Bonus tą sekretoriatą pertvarkė į dabar veikiančią Popiežiškąją krikščionių vienybės tarybą.
Lapkričio 18 dieną audiencijoje priėmęs tarybos plenarinės asamblėjos narius, svarsčiusius temą Į ekumeninio dialogo naują tarpsnį, popiežius Benediktas XVI su pagarba paminėjo buvusius tos dikasterijos vadovus: italą kardinolą Augustiną Bea, belgą kardinolą Johanesą Vilebrandsą, australą kardinolą Edvardą Kesidį, vokietį kardinolą Valterį Kasperį. Nuo šių metų pradžios Popiežiškajai krikščionių tarybai paskirtas vadovauti šveicaras kardinolas Kurtas Kochas. Dėkoju visiems (dikasterijos) nariams ir patarėjams, pareigūnams ir bendradarbiams, kurie prisidėjo rengiant teologinį dialogą ir ekumeninius susitikimus, bei visiems, kurie meldžia Viešpatį regimos vienybės tarp krikščionių dovanos, kalbėjo Šventasis Tėvas. Per tuos 50 metų santykiuose su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis pasiektas geresnis tarpusavio pažinimas ir istorijos vertinimas įveikiant prietarus.
Jis pažymėjo, kad daugeliu atvejų teologinį dialogą papildė meilės dialogas, tai yra artimas bendradarbiavimas sprendžiant visai visuomenei svarbius klausimus: ginant gyvybę, saugant kūriniją, kovojant su socialiniu neteisingumu. Popiežius Benediktas XVI taip pat paminėjo ankstesnio Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo V. Kasperio inicijuotą vadinamąjį Derliaus projektą, skirtą apibendrinti ekumeninio dialogo pastarųjų dešimtmečių pasiekimus. (Šio darbo rezultatai susumuoti pernai paskelbtoje kardinolo V. Kasperio knygoje Derliaus rinkimas. Pamatiniai krikščioniškojo tikėjimo aspektai ekumeniniame dialoge. Sutarimai, sutapimai ir skirtumai.)
Nauji iššūkiai ir galimybės
Šventasis Tėvas padrąsino tęsti šį darbą, nes reikia geriau ir pilniau supažindinti su ekumeninės veiklos išdavomis, ypač jų teologiniu vertinimu, kadangi Vakaruose, ypač santykiuose su protestantais, kartais jaučiamas tam tikras nusivylimas dėl pažangos stygiaus. Be abejo, šioje srityje iškilo naujų iššūkių dėl liberalių tendencijų protestantų teologijoje, ypač naujose antropologinėse ir etinėse interpretacijose (požiūryje į homoseksualizmą, šeimą ir santuoką bei gyvybės gynimą), dėl kurių ir tarp pačių protestantų atsirado didelių nesutarimų. Tai kartu lemia ir naujas galimybes vienybės siekiams, kadangi dalis protestantų (pavyzdžiui, Anglikonų Bažnyčioje), nepritardami šioms tendencijoms, skatina jungimosi į Katalikų Bažnyčią sąjūdį. Taigi, svarbu geriau suvokti šiuos pokyčius ir rasti efektyvius būdus bendrystės siekimui, kad būtų įgyvendinta Viešpaties valia: Tegul visi bus viena! (Jn 17, 21), nurodė Popiežius.
Aptaręs santykius su Stačiatikių Bažnyčia ir senosiomis Rytų Bažnyčiomis, jis priminė šių ryšių artumą, kurį lemia bendras teologinis, liturginis ir dvasinis paveldas. Todėl ekumeninis dialogas turi aiškią kryptį ir siekį įveikti visus išlikusius skirtumus. Šventasis Tėvas akcentavo dabartinio dialogo su stačiatikiais pagrindinę temą: Romos vyskupo vaidmuo Bažnyčios bendrystėje, ypač pasiremiant pirmojo tūkstantmečio patirtimi, kai vienybė su jais dar nebuvo suirusi. Tuo tarpu dialoge su senosiomis Rytų Bažnyčiomis (armėnais, koptais, melkitais ir kt.) reikia stengtis įveikti ir ankstesnių šimtmečių nesutarimus bei separaciją, su džiaugsmu liudijant mūsų išlaikytą, brangų bendrą paveldą, sakė Benediktas XVI.
Analizuojant naująsias ir senąsias ekumeninio bendradarbiavimo problemas nesikeičiančiam vienybės siekio tikslui taip pat svarbu suprasti, kad dialogas nėra kokios nors politinės derybos su kompromisais, priimtinais visiems. Ekumeninė veikla pirmiausia yra vienybės tiesoje paieška, pabrėžė Šventasis Tėvas, nurodydamas į tamsių taškų bei prieštaravimų nušvietimą, kad būtų įveiktos tos kliūtys. Iš esmės tai religinė veikla, prašant Dievo pagalbos, todėl teologinis dialogas turi vykti maldos ir atgailos dvasioje, kuri yra viso kelio į krikščionių vienybę pulsuojanti širdis. Viltis, kad Viešpats atsilieps į šią maldą, suprantama, tačiau išsipildymo laikas yra didelis slėpinys.
Vienybę kuria Dievas
Mes nežinome vienybės tarp visų Kristaus mokinių realizavimo valandos ir negalime jos žinoti, kadangi vienybę kuriame ne mes, o Dievas, kalbėjo audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI. Ji ateina iš aukštybių, iš Tėvo ir Sūnaus vienybės meilės dialoge, kuri yra Šventoji Dvasia, taigi ji dalyvauja dieviškoje vienybėje. Toks supratimas nesumenkina praktinių ekumeninio dialogo pastangų, nors ir skatina būti labiau dėmesingiems Viešpaties duodamiems laiko ženklams. Taigi, paliekant Dievui, kas Jam priklauso žengiant vienybės keliu, yra svarbu atsidavusiai, nuosekliai dirbti šį darbą tiek kenčiant dėl galimų kliūčių, tiek ir natūraliai džiaugiantis jas įveikus.
Mes su pasitikėjimu kreipiamės į Šventąją Dvasią, kad Ji vestų šiuo keliu ir kad kiekvienas su atnaujinta energija jaustų pareigą darbuotis ekumeniniam reikalui, baigdamas pažymėjo Šventasis Tėvas. Taip drąsindamas Popiežiškosios krikščionių vienybės narius, jis pripažino, kad jų veikimas yra svarbi parama Romos vyskupui jo misijos vienybės tarnystei įgyvendinti.
Jubiliejinėje lapkričio 1619 dienos Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sesijoje dalyvavo gausūs ekumeniniai partneriai, įskaitant Konstantinopolio stačiatikių patriarcho Baltramiejaus I atstovą Pergamo metropolitą Joanį (Ziziulą) ir Anglikonų Bažnyčios dvasinį vadovą Kenterberio arkivyskupą Rovaną Viljamsą, kuris buvo priimtas privačioje popiežiaus Benedikto XVI audiencijoje. Pastaruoju metu keli anglikonų vyskupai pranešė apie savo ketinimus įsijungti į Katalikų Bažnyčią pagal naujas sąlygas jų tapatumo išsaugojimui. Latvijoje iškeltos iniciatyvios, jog panašiu keliu į bendrystę galėtų pasukti ir liuteronai.
© 2010 XXI amžius
|