Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Omertos dėsniai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Ekonominio ir politinio chaoso apimtoje šalyje mėginama sušvelninti ekonominę krizę – Seime svarstomi projektai nuo 2011 metų pradžios pensijas grąžinti į ankstesnes, buvusias iki sumažinimo ribas. Taip pat svarstomi projektai suteikti PVM lengvatas spaudai ir viešbučiams. Tai labai svarbūs projektai, nes daugumos pensininkų padėtis itin sunki – gaudami 600–900 litų pensijas, jie balansuoja ties skurdo riba. Per dideli PVM mokesčiai kenkia viešbučiams, nes gretimose valstybėse PVM tarifas daug mažesnis ir ten nukrypsta didieji turistų srautai. O krikščioniškai ir kultūrinei spaudai 21 procento PVM tarifas yra tarsi kilpa ant kaklo. Negana to, naują smūgį spaudai suduoda beveik dvigubai padidėję „Lietuvos pašto“ 2011 metų prenumeratos įkainiai. Premjeras kalba apie kompensacijas dėl šių įkainių nukentėsiančiai regioninei spaudai, tačiau „XXI amžiui“ ir kitiems panašiems leidiniams, tarsi milijoninius pelnus gaunantiems, pagal iki šiol galiojusią tvarką jokios kompensacijos nepriklauso.

Lietuvoje itin klesti šešėlinio verslo šakos – cigarečių, spirito ir benzino kontrabanda ir šių nelegalių „gėrybių“ prekyba turguose ir pogrindiniuose „taškuose“ – dažniausiai garažuose, sandėliuose ir nuošaliose sodybose. Lietuvoje vis labiau reiškiasi ir teisinis nihilizmas, susidorojama su klanams neįtikusiais piliečiais.

Lietuvos politinėje padangėje įsigalėję užkulisiniai sandėriai jau duoda karčius vaisius. „Valstybininkų“ klano lyderis A. Januška 2004 metais pasiūlė klanui priklausančio  A. Pociaus kandidatūrą į VSD vadovo postą. 2005 m. rudenį A. Pocius pasiūlė teisėjo A. Valantino kandidatūrą į generalinio prokuroro postą ir A. Valantinas tapo prokuratūros sistemos vadovu. Tiek A. Pociaus, tiek A. Valantino veikla sudarė sąlygas korupcinių klanų klestėjimui ir teisinio nihilizmo įsigalėjimui. „Valstybininkų“ klano įtaka Lietuvoje didžiulė – ši organizacija labai primena Italijoje veikusią slaptąją ložę P-2. „Valstybininkų“ klano veikla susijusi ir su gėjų, lesbiečių bei kitokios netradicinės orientacijos grupuočių dangstymu. O šiandienos pasaulyje karingieji gėjai ir jiems artimi sambūriai įgyja vis didesnę įtaką. Kodėl susiklostė tokia padėtis, kodėl karingųjų gėjų sambūriai įgyja vis didesnę įtaką? Šiandieninės tendencijos vertos gilesnės analizės. Juk kadaise pasaulyje buvo matriarchatas (tiesa, ne visur), vėliau daug amžių buvo įsigalėjęs patriarchatas. Patriarchatas silpnėjo nuo XIX amžiaus pabaigos, o nuo XX amžiaus vidurio prasidėjo lyčių lygybes era. Bet apie 1980–1985 metus prasidėjo grėsmingi procesai – vis akivaizdžiau dominuoja gėjų ir lesbiečių klanai. Ar tai natūralūs, savaiminiai procesai? Toli gražu: netradicinės seksualinės orientacijos klanų įsigalėjimą lemia šiandien didžiulę įtaką pasaulyje turinčios destruktyvios slaptosios ložės. Ir Lietuvoje tokius procesus skatina slapti uždari klubai ir galingos ložės. O kai kuriose Europos valstybėse – Islandijoje, Austrijoje, Bulgarijoje ir ypač Švedijoje  – netradicinės seksualinės orientacijos asmenys jau įgijo didžiulę įtaką. Islandijos politinio elito gretose dominuoja gėjai ir lesbietės, jie užima kertinius valstybinius postus. Iškyla klausimas – gal ir Lietuvoje padėtis jau panaši, tik vis dar slepiama?.. Europoje įsigalintys procesai yra susiję ne tik su slaptųjų ložių ir panašių siaurų klaninių grupių įtaka, bet ir su vertybių sfera.

Dar XX amžiaus pirmoje pusėje kai kurie įžvalgūs filosofai ir istorikai kalbėjo ir rašė apie Europai kylančias grėsmes. 1922 metais bolševikų valdžios iš Rusijos ištremtas ir Prancūzijoje apsigyvenęs filosofas Nikolajus Berdiajevas sudėtingą 1930–1940 metų laikotarpį pavadino ,,Europos sutemomis“. Jis teigė, kad „Europos sutemos“ tęsis ir toliau. Jo nuomone, tai susiję ne tik su politiniais procesais, bet ir su vertybių krize. Šiose „sutemose“ N. Berdiajevas matė humanizmo krizę ir teigė, kad artėja „naujieji viduramžiai“ – nuosmukio periodas, kai maišysis rasės, kultūros ir prasidės vertybinė degradacija. Išeitį filosofas matė krikščioniškosiose vertybėse. N. Berdiajevas teigė: „Krikščionybė – tai laisvės religija, kurios pagrindas yra laisvė, tikėjimas, viltis ir meilė. Mitus apie „žemiškąjį rojų“ sekantys bolševikai ir fašistai nusižengia kertinėms krikščioniškoms tiesoms, jie barbariškai griauna kultūrą, iškraipo istorinius faktus, naikina milijonus žmonių. O tikrasis kelias – grįžimas prie ištakų: tikrų dvasinių vertybių iškėlimas aukščiau už antikristines vertybes, pagarba gamtai ir harmonijos siekimas.“ Žymus lietuvių filosofas Antanas Maceina nuolat pabrėždavo krikščioniškų vertybių svarbą: „Antikristinė karalystė stipri ir galinga, ir mes, krikščionys, turime susitelkti, būti vieningi, drąsūs, ir suvokti, kad nuo mūsų veiksmų ir pozicijos priklauso pasaulio likimas“.

Lietuvoje nuo krikščioniškųjų vertybių gerokai nutolta, ir dėl to turime butaforinę valstybę ir luominę visuomenę. Kriminalizacija palietė tiek įtakingas valdžios struktūras, tiek gausias visuomenės grupes. Daugelis šiuo metu Lietuvoje egzistuojančių politinių partijų veikia pagal kriminalinės grupuotės principus. Jose įsigali siauros giminaičių ir bičiulių grupės, kurios skirsto postus, reguliuoja finansinius srautus, dalijasi kraštą įtakos zonomis. Iš partijų lyderių estafetę perima klerkai, kurie atvirai sukčiauja, ima kyšius ir jau net prieš televizijos kameras ciniškai kalba apie savo nuostatas. Kai kurie politikai pastaraisiais metais vis garsiau pareiškia: „Politika ir moralė – tai skirtingi dalykai“.

Omertos dėsniai, t.y. mafijos narių įsipareigojimas tylėti, dengiant savųjų nusikaltimus bet kokiomis priemonėmis, vis labiau įsigalintys mūsų krašte, sukelia daug problemų. Kadaise, kai Lietuvoje buvo rodomas garsus italų serialas „Aštuonkojis“, kuriame buvo vaizduojama teisėsaugos pareigūnų kova su galingais mafijos klanais, šiame filme vaizduojami dalykai atrodė tarsi kažkas tolima. Bet šiuo metu padėtis visai kitokia – priartėjome prie Sicilijos. Mafijos įsigalėjimas, korupcija, šantažas ir grasinimai Lietuvoje tapo kasdienio gyvenimo norma. Mafijos klanų primesti viešojo gyvenimo veiklos dėsniai eina greta „mirties kultūros“ apraiškų – eutanazijos, abortų ir narkotikų legalizavimo. Katalikų Bažnyčios lyderiai tokiems reiškiniams skiria didelį dėmesį. Popiežius Benediktas XVI savo knygose, straipsniuose pasisako prieš eutanazijos ir abortų propagavimą, mafijos klanų įsigalėjimą ir korupciją. Kad tai skatina valstybės eroziją, matome savo akimis –Lietuvoje omertos dėsnių įsigalėjimas skatina korupciją, klaninių tendencijų įsigalėjimą ekonomikoje ir valstybės valdyme. O faktinė kastų sistema, įsigalėjusi Lietuvoje, žlugdo kraštą, įtvirtina „telefoninės teisės“, ciniško melo ir smurto viešpatavimą, sudaro sąlygas išnaudotojų klestėjimui.

Kaip ši kastų sistema veikia? Dalis įtakingų politikų, valdžios įstaigų darbuotojų, prokurorų, savivaldybių klerkų savo pareigas panaudoja savanaudiškiems tikslams – jie grobsto valstybės lėšas, ima kyšius, organizuoja aferas, o savo tiesiogines pareigas atlieka aplaidžiai. Kai kurie korumpuoti veikėjai savo tiesioginį darbą dirba vos 20–30 valandų per savaitę, o jų darbo rezultatai apgailėtini. O kas atsitiktų, jei mokytojas per savaitę ateitų tik į dvi pamokas, žurnalistas parengtų du straipsnius per mėnesį, o išvykęs patruliuoti policijos pareigūnas prabūtų gatvėje tik trečdalį laiko? Be abejo, jie bemat būtų atleisti iš darbo. Tačiau įtakingi ir korumpuoti biurokratai bei prokurorai taip dirba nuolat ir niekas jų neliečia. Tiesiog akivaizdu, kad kastų sistema įteisinta – yra dauguma piliečių, kuriems galioja vienokia tvarka, ir yra privilegijuotos kastos, kurių nariams taikomos visai kitos taisyklės. Šie biurokratai – kazlausko, keserausko bei miltienio tipo politiniai vertelgos – ir yra atsakingi už dabartinės padėties Lietuvoje  susiformavimą: skurdo ir korupcijos įsigalėjimą, energetikų klanų ir monopolijų dominavimą. Tokie biurokratai kartu su oligarchais, korumpuotais teisėjais bei prokurorais ir laikosi omertos dėsnių, nes tai padeda išlaikyti jų sistemą, jų klanų dominavimą. Ar pavyks įveikti omertą? Tai Lietuvai istoriškai svarbus klausimas, į kurį bus atsakyta per artimiausius metus.

© 2010 „XXI amžius“